2025 vasario 22 d. Antazavės dvare (Zarasų r.) Dusetų kultūros fondo renginyje humanitarinių mokslų daktaras, mitologas, religijotyrininkas Dainius Razauskas perskaitė paskaitą „Ką reiškia maža Lietuva“.
D. Razauskas kviečia susimąstyti: ar mes patys nesusikūrėme „mažos Lietuvos“ vaizdinio, kuris stabdo mūsų tautinį sąmoningumą?
Paskaitos santrauka
D. Razauskas paskaitą pradeda nuo minčių apie Lietuvos vaizdinį ir nuolatinį jos vadinimą „maža“. Jis pastebi, kad tai tampa savotišku lietuvių savęs matymu, kuris ne visada pagrįstas tikrais istorijos duomenimis. Šis menkinantis požiūris, jo manymu, daro įtaką lietuvių sąmonei ir savo vietos pasaulyje suvokimui.
Lietuvos didybė ir kalbos reikšmė praeityje
- D. Razauskas pabrėžia, kad tautos dydis pirmiausia priklauso ne nuo žemės ar gyventojų skaičiaus, o nuo kalbos ir papročių išlikimo.
- Jis remiasi senais žemėlapiais, rodančiais, kad kadaise lietuvių kalba buvo paplitusi daug platesnėje erdvėje nei dabartinė Lietuva.
- Lietuvių kalba yra vienas svarbiausių tautos tapatybės ženklų. Tautos, kurios praranda kalbą, išnyksta arba tampa kitų įtakos dalimi.
Lietuvos padėtis ir santykis su kaimynais
- Aptariama, kaip Lietuva buvo matoma skirtingais laikais – tiek pačių lietuvių, tiek aplinkinių tautų.
- Pateikiami pavyzdžiai apie Lietuvos plėtimąsi. Teigiama, kad Lietuva ne tiek „užgrobė“ slavų žemes, kiek atgavo savas, kuriose kalbėjo baltiškai.
- Aptariamas stačiatikybės ir slavų kalbos plitimas Rytų Europoje bei tai, kaip šis reiškinys susijęs su lietuvių kultūros silpnėjimu šiose žemėse.
Nutautėjimo veikimo būdai ir šiuolaikinės grėsmės
- Paskaitoje aptariama, kaip vyksta nutautinimas: ne per fizinį pavergimą, o per papročių ir kalbos pakeitimą.
- D. Razauskas pabrėžia, kad užvaldymas nebūtinai įvyksta jėga – kalba ir papročiai tampa pagrindiniais įrankiais.
- Jis pateikia palyginimą su radijo stotimis: svarbiausia kova vyksta ne per ginklų jėgą, o per tai, kas „skamba“ žmonių galvose ir širdyse.
Lietuvybės išsaugojimas
- Paskaitoje keliama mintis, kad lietuviai per daug rūpinasi kitų nuomone apie juos, o ne savo vidine tvirtybe.
- Kalbama apie lietuvių santykį su gimtąja kalba ir kaip šiandien žmonės yra linkę jos atsisakyti dėl patogumo ar noro įtikti kitiems.
- D. Razauskas pateikia pavyzdžių, kaip šis reiškinys veikė ir istorijoje – kaip kai kurios tautos išlaikė savo tapatybę net neturėdamos valstybės (pvz., žydai), o kitos prarado savo savastį per nutautėjimą.
Lietuvių sąmonės gaivinimo būtinybė
- Paskaita baigiama mintimi, kad „maža Lietuva“ yra ne tikras dalykas, o įsikalbėtas įvaizdis.
- Lietuva gali būti didi savo papročiais ir dvasia, jei atsisakys menkavertiškumo nuostatos.
- Pabrėžiama, kad būtina saugoti lietuvių kalbą ne tik kaip etninį paveldą, bet kaip svarbiausią tautos gyvavimo pamatą.
- Kviečiama sąmoningai rinktis lietuvių kalbą kasdienėje veikloje.
- Raginama pergalvoti mūsų santykį su kalba, istorija ir kultūriniu palikimu, išsivaduoti iš menkavertiškumo ir suvokti savo paveldą kaip stiprybę, o ne silpnybę.
Dainius Razauskas verčia susimąstyti, “pergalvoti mūsų santykį su kalba, istorija ir kultūriniu palikimu, kviesdamas išsivaduoti iš menkavertiškumo ir suvokti savo paveldą kaip stiprybę, o ne silpnybę”, nes tautinė mūsų valstybė gali pavirsti beveidžiu dariniu. Geros šios Dainiaus mintys, todėl raitokim rankoves darbams kiekvieną pirmadienį, pabaigdami juos penktadienį.
Įdomu būtų sužinoti, kiek mokytojų skaito tokio turinio straipsnius, kiek jų deda pastangų savo mokiniams tokį supratimą įdiegti.
Norint paveikti mokinius ar mokytojus, reikia steigti organizacijas ir rengti forumus. Prakalbos nuo kalno daro nedidelį poveikį.
Taip, Mozės prakalba nuo kalno daro nedidelį poveikį, tačiau muzikinės grupės “Pikaso” nariai T. Eigertas, H. Šklėrius, R. Laureckis, V. Kabutavičius, dainuodami “Europos vidury tarp žvaigždžių, gintarų, yra tokia šalis…” daro didelį poveikį. Tad, su Kovo 11-tąja, mielieji, ir būkime laimingi!
O finansai iš kur? Be jų nebus pakankamų kitų išteklių ir teliks tik pavienės saviveiklinės pastangos.
Dėmesio dėmesio dėmesio
Lietuviai, romuviečiai
* Mirtinas pavojus Tautai bei Lietuvai *
Citata
„Bemaž trečdalį Lietuvos žemių yra supirkę užsienio fondai. Aš pats nuomojuosi dalį žemės ūkininkavimui iš vokiškų fondų.“ (Lietuvos ūkininkas – milijonierius)
Tikrovėje nežinia ir todėl reikia skelbti registrų centro skaičius.
Lietuva tampa Palestina 2. Katastrofa
Lietuviai, organizuokimės Lietuvos žemės susigrąžinimą iš sukčių užsieniečių.
Lyginantis su Anglija, Lietuvoje galėtų gyventi 25 milijonų gyventojų bendruomenė.
Vilniaus universitetą įkūrė jėzuitai,
Lietuvos tautinės mokyklos universitetą galėtų įkurti romuviečiai.
Kas už?
Požymio “mažas” prasmė (semantika) yra pačiame žodyje “Lietuva”. Ta reikšmė yra išreiškiama tos pačios šaknies žodyje “lytis”(ledo) – “ižas” (iš mažas), ang. “little” – mažas, lot. “litto” – pakrantė, liet. “lysvė” – “ažia” (iš mažia), latv. “leišis”- lietuvis, liet. “lešiai, lyšiai”(tokie grūdai), matyt, ir žodis “lašas” – mažumą reiškiantis, čia priklausytų, be to, galimai čia – ir žodis “liežuvis”. Istoriškai tą “mažojo” reikšmę (semantiką) patvirtintų ir “Mažoji Lietuva” pavadinimas. Taigi, niekur nedingsi – “Lietuva” ir “mažas” reikšmės organiškai lietuvio “galvoje” susietos. “Lietuva” metaforiškas žodis – tai savarankiška tos pačios visumos dalis (rugių grūdas, pieno lašas, duonos trupinys).
Vėjai.
Tai kad ne. Argumentai tiek kalbiniai, tiek istoriniai veda į sistemą, į lietuvių poetinę pasaulėžiūrą. Būti mažu reiškė būti atskirai savarankišku, kas yra teigiamas požymis.
Latviškai leitis ( daugiskaita leiši-leičiai) , o ne leišis.
. Vincui Kudirkai Lietuva buvo d i d v y r i ų ž e m ė, tokia ji pati sau išsikovojo laisvę, taip ją tebeturime dabar mūsų himne (kol dar niekam nešovė galvon tuos žodžius pašalinti). Ogi Salomėjai Neriai .Lietuva – “gražus mažytis mūsų kraštas, kaip lašelis tyro gintaro”. Nepamirštama, kaip tais 1940 metais nuolankiai poetė važiavo Maskvon saulės parvežti: “Lietuva – tą vardą švelnų tau nešu kaip saulę rankose”. Dar vėliau kito literato Antano Veclovos sueiliuotame vadinamosios Lietuvos TSR himne – be kabučių “padėjo kovoj didi rusų tauta”. Tai va taip mes susimažinome.ir susigūžėme: ne didvytrių žemė, o lietuvėlė.
Nuo susigūžimo išeiti į atsiskleidimą rusų tauta, visgi, mums padėjo. Mat, dalyvaujant Pasaulio lietuvių universiteto trijų dienų simpoziume Kaune vienas iš moderatorių pasakė aiškiai: “Nebūsiu gal populiarus, tačiau pasakysiu, jog Vilnių iš lenkų okupacijos Lietuvai grąžino rusai”. Būkime biedni, tačiau teisingi.
O poros metų pasiėmė sau visą Lietuvos Respubliką su Vilniumi.
Tokia mažybinė forma turi ir didingumo prasmę, ypač pietų Lietuvoj. Tą aiškiai matom Krėvės Dainavos šalies padavimuose. Ir, aišku, gali būti naudojamas parodyti meilę – Tau, mano mamyte…Skriski skriski Lietuvėlėn…
Bet kad jie nesijaustų nuskriausti, padovanojo kaimynei suvalkiečius, mano tėvo bei senelio gimtinę netoli Punsko
Betgi Pupų dėdė dainavo: Vilnius mūsų, o mes rusų. Matyt, čia tas teisingumas išsakytas. Gi Iš tikrųjų Vilnių susigrąžino pati tauta soviemečiu jį atlietuvinusi. Jau 1990 metais Vilniuje gyveno apie 64 % lietuvių, kai apie 1960 metus jų buvo dar tik arti 20 % . Be to, rusai tapo Vilniaus “grąžintojais” todėl, kad Smetona, pabėgus lenkams okupantams ir Vilniui 1939 m. rugsėjo 18-20 d. likus be lenkų, o rusams dar težygiavusiems be jokio pasipriešinimo link Vilniaus nuo Minsko, su Lietuvos kariuomene, buvusia už 20 km nuo Vilniaus esančios demarkacinės linijos, neatsisėdo jame.
Tokia mažybinė forma turi ir didingumo prasmę, ypač pietų Lietuvoj. Tą aiškiai matom Krėvės Dainavos šalies padavimuose.
visi kas dabar čia skaitome, po ne daugiau kaip dešimt dešimtmečių jau būsime kažkur kitur, kažkieno kito vaikai… jei labai pyksime gal to paties ruso vaikai..
laisvė yra tai žinoti ir atsirišus gyventi į aukščiausiąjį tikslą, į sugrįžimą į dvasinį pasaulį, į amžinąją buveinę
už išsivadavimą iš kūniškų koncepcijų !