L. Kojala. Trampo užsienio politikos „Vensizacija“

Galima matyti tris Donaldo Trampo požiūrio į Ukrainą etapus per pastaruosius metus:

1. Rinkimų kampanija (8-9 mėn.). Jos metu Trampas apie Ukrainą pasisakė mažai, retai ir praktiškai vienodai: prie manęs karas nebūtų kilęs; tai kainuoja per daug gyvybių ir pinigų; aš rasiu sprendimą. Buvo akivaizdu, kad jis neturi detalaus plano ir neketina leisti laiko, kad toks atsirastų. Jokie retieji žemės metalai ir mineralai nebuvo minimi – Trampo niekas neapibūdina kaip gebančio nuslėpti tai, ką galvoja, ypač šimtuose susitikimų su rinkėjais. Todėl šie ištekliai tiesiog nebuvo jo žinioje.

2. Inauguracija (kelios dienos prieš/po). Prieš perimdamas postą Trampas pakeitė retoriką. Atsirado elementas, kad Ukraina „nori taikos“, o Putinas – ne. Taip pat – potencialus sankcijų Kremliui išplėtimas. Tą galėjo sąlygoti kelios aplinkybės: a) Zelenskio pastangos, įskaitant su Makrono pagalba Paryžiuje; b) Kelogo paskyrimas pasiuntiniu Ukrainai; c) žvalgybos informacija, kurią jis pradėjo reguliariai gauti. Bet šis etapas ilgai netruko.

3. „Vensizacija“. Dabartis (pastarosios keliolika dienų): Ukraina kalta; Zelenskis – diktatorius; Putinas nori susitarti; svarbiausia – Ukrainos naudingieji ištekliai. Tą galima sieti su sėkmingomis derybomis Maskvoje dėl mokytojo Fogelio paleidimo – ir sustiprėjusia Dž. D. Venso ir Ilono Masko įtaka šiai temai. Iliustracija – atrodytų nuoširdi Trampo nuostaba, kai Fox prieš kelias dienas paklausė, ar jis siektų 20 tūkst. pagrobtų ukrainiečių vaikų sugrąžinimo („Daug apie tai nežinau“) – be abejo, Dž. D. Vensas ir kiti jo aplinkoje apie tai neužsiminė.

Šis etapas turėtų kelti daug nerimo.

Dž. D. Vensas yra aršus Ukrainos kritikas. Dar pernai, kai jį, kaip Senatorių, išgirdau gyvai, buvo aišku, kad jis nėra tipiškas Respublikonas. Jei šios partijos nariams kritika Kijevui buvo tapusi norma – pabrėžiant to finansinę kainą, – tai Vensas žengė kur kas giliau.

Politikas barėsi, kad ukrainiečiai uždarinėja rusų ortodoksų bažnyčias – jis, kaip doras krikščionis, negali to leisti; piktinosi Ukrainos demokratijos kokybe; atvirai šaipėsi iš Zelenskio. Tuo metu tai iškrito iš bendro konteksto. Dabar – kontekstą formuoja.

Apie tai Palangoje, Lūžio taške, rudenį netiesiogiai ginčijomės su viešėjusiu Nilu Fergiusonus (Niall Fergusonu). Jis kartojo, kad Trampo administracija bus „vanagiška“, o man Venso paskyrimas buvo ryškus neigiamas signalas, akivaizdžiai stiprinantis pesimisto perspektyvą – bet dar ne nuosprendis.

Tad:

a) Trampas turi daug lankstumo Ukrainos klausimu. Pastaruoju metu jis linksta į priešišką pusę, ir nežinia, ar kas nors jį galėtų pakreipti atgal (Senatas? NY Post? Konservatyvūs mąstytojai? Ginklų pramonė? Akcijų rinkos?). Tai ir glumina, ir gali teikti vilčių – nuoseklumas daugeliu atvejų nėra skiriamoji Trampo savybė.

b) Trampo retorikoje apstu nesuderinamų prieštaringumų. Daugybė teiginių niekada nevirs realybe – ir Trampas dėl to politiškai nenukentės. Kuriuos teiginius ignoruoti? Čia ir yra didysis klausimas (visose temose).

Autorius yra politologas, Rytų Europos studijų centro direktorius