G. Navaitis. Vasario 16-os vaizdiniai

Švenčiant valstybingumui svarbias datas įprasta mintimis grįžti į istorinę minimo įvykio akimirką. Rečiau bandoma suprasti valstybės šventėse slypintį Lietuvos istorijos pasakojimą ir jo įtaką dabarčiai.

Vasario 16-oji yra ne tik šventė, bet ir simbolis, todėl į ją galima pažvelgti kaip į kolektyvinės pasąmonės archetipą.

Kolektyvinė pasąmonė, anot analitinės psichologijos kūrėjo Karlo Gustavo Jungo (Carl Gustav Jung), yra atminties pėdsakų saugykla. Ji atspindi mintis ir jausmus, kurie yra bendras dvasinis paveldas, bendras polinkis suvokti, vertinti ir reaguoti į aplinką. Tai įgimtas asmenybės struktūros pagrindas, kuris pradeda ir padeda formuoti patirtį. Pasak K. G. Jungo, kolektyvinė pasąmonė susideda iš pirminių psichinių vaizdinių – archetipų (gr. Archē – pradžia + typos – pavyzdys). Vietoj moksle priimto termino „archetipas“ būtų galima rašyti „pirmavaizdis“.

K. G. Jungas išskyrė kelis pagrindinius archetipus: vyriškumą, moteriškumą, personą – socialinius asmenybės vaidmenis, šešėlį – psichikos dalį, kurioje slypi tai, ko asmenybė nenori sau prisiskirti, išmintį – gyvenimiškos patirties ir brandumo įasmeninimą, Dievą– psichinę realybę, „perkeltą“ į išorinį pasaulį.

Svarbūs tautai ir visuomenei istoriniai įvykiai irgi turi savus pirmavaizdžius. Daugeliu atvejų jie išreiškiami meno kūriniuose, ritualuose, apima svarbiausias žmogaus patirtis. Jų suvokimas savitai atspindi kiekvieno gyvenimo iššūkius.

Akivaizdu, kad Vasario 16-a nėra vien asmeninis pirmavaizdis. Tai simbolis, archetipas, vaizdinys vienijantis tautą. Todėl valstybingumui ir tautiškumui priešiškos jėgos nuolat bandė jį menkinti, drausti prisiminti, persekiojo švenčiančius Vasario 16 -ą sovietinės okupacijos metais.

Neigdamos šios šventės reikšmę, antilietuviškoms jėgos prasimanė naujus simbolius ir vertė juos naudoti. Tačiau bandymai įdiegti į kolektyvinę tautos pasąmonę naujus archetipus nepasisekė. Vargu ar kas iš „Alko“ skaitytojų pažįsta švenčiantį Litbelo ar LSSR įkūrimą.

Vasario 16-os archetipo neišnyko, nes jis tapo tikėjimo valstybe ir žmonių pasitikėjimo savo jėgomis ženklu, mūsų psichikos gelmėse suvienijančiu skirtingas kartas ir skirtingus žmones. Neatsitiktinai visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose atsirado gatvės su vasario 16 – osios pavadinimu, o jos idėja tęsta 1949 m. Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio tarybos deklaracijoje ir 1990 metų Kovo 11-osios akte, kurie savo teisėtumą kildino būtent iš 1918 m. Vasario 16-osios.

Gana paprasti klausimai – Koks Vasario 16-os vaizdinys, kokius veiksmus jis skatina ir jausmus sukelia? – leidžia artėti prie šio archetipo pažinimo. Jie ir buvo užduoti keliems šimtams tiriamųjų. Atsakymai leidžia išskirti bent tris pakankamai skirtingus Vasario 16-os archetipus ir atskleidžia Lietuvos visuomenės prieštaravimus.

Vienai apklaustųjų grupei, valstybinės šventės, taigi ir Vasario 16-a, saviems reikalams skirta diena. Jie atribojo save nuo politikos, nedalyvauja nei Seimo, nei prezidento, nei savivaldybių rinkimuose. Daug jų valstybinių švenčių dienomis darbuojasi sode (bent vasario mėnesį ten nelabai yra ką veikti) ar tvarko buitį.

Dalis jų žino, kad tokios dienos yra ir proga sočiau pavalgyti. Paprastai tai žemesnio išsilavinimo, nesidomintys Lietuvos istorija žmonės. Tarp jų buvo ir nežinančių kas Vasario 16-ą pažymima. Įdomu, kad šv. Kalėdas, šv. Velykas ar Naujus metus jie suprato daug aiškiau. Galima sakyti, kad jie neturi Lietuvos valstybės sukūrimo atkūrimo ir šiandienio veikimo archetipo.

Įdomesni likusieji, kuriems Vasario 16-ą yra reikšminga diena, kurie ją nors kaip pažymi. Jeigu kas nors pažymimą, neišvengiamai tenka apsispręsti kas pažymima. Gana paplitęs Vasario 16-os archetipas – tapatinti ją su neįtikėtina sėkme. Turintys tokį archetipą žmonės, mąstydami ir kalbėdami apie Vasario 16-ą, renkasi vaizdinį – nepaprastai palankiai susiklosčius aplinkybėms buvo atkurta valstybė. Jiems atrodo, kad negausus signatarų būrelis pasinaudojo proga ir tarsi „pralindo pro adatos ąselę“.

Trečias Vasario 16-os archetipas – žvelgti į ją kaip ilgamečių kovų, pasiaukojimo ir didvyriškumo rezultatą. Priėmę šį archetipą paprastai prisiminė 1794 m., 1830 m. ir 1863 m. sukilimus, 1905 m. Didįjį Vilniaus Seimą, kuriame reikalauta Lietuvos autonomijos bei kitų teisių ir laisvių.

Archetipai padeda suvokti save ir pasaulį. Jie suteikia formą žmogaus dvasinei patirčiai, lemia požiūrį, o drauge ir elgesį. Jie liudija emocinius išgyvenimus. Svarbiomis akimirkomis vidinis balsas ateina iš kolektyvinės pasąmonės į atskiro žmogaus sąmonę. Tada pagal archetipinę patirtį sukuriami įspūdingi meno kūriniai, iškeliamos naujos idėjos, atsakoma į itin asmeniškus klausimus.

K. G. Jungas siūlo žmonėms, kuriems nesiseka, atsigręžti į archetipus, nes tai padės suvokti savo energiją ir nukreipti ją troškimams įgyvendinti. Mokytis suvokti archetipus, pasąmonės ženklus galima pradėti labai paprastai – tereikia savęs paklausti, kokių minčių ir jausmų sukelia vienas ar kitas simbolis.

Iškeliant trispalvę Vasario 16-ą irgi pravartu savęs paklausti kas yra šį diena man, su kuo jį mane susieja ir pamąstyti koks pirmavaizdis vyrautų sėkmingų žmonių visuomenėje.