M. Purvinas. Rytprūsiai. Istorija ir/ar mitai

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, griuvo geležinė uždanga, sovietų okupuotą teritoriją ilgam atskyrusi nuo pasaulio platybių. Dar Atgimimo metais įsisiūbuojant domėjimuisi Mažąja Lietuva – okupantų sunaikintu kraštu, panūdo ką daugiau sužinoti apie lietuvininkų žemės istorijos slėpinius.

Buvome pripratinti, kad viešuose šaltiniuose (ir sovietmečio bibliotekose) tebuvo galima atrasti tik negausių „tinkamų“ žinių – „netinkami“ leidiniai ir dokumentai keliavo į slaptas okupantų saugyklas ar tiesiog būdavo naikinami.

Po 1990 m. pirmus kartus ištrūkus į Vakarus, dalyvaujant tarptautinėse konferencijose, teko susitikti su išeiviais iš Rytprūsių (ir jų šiaurinės dalies – Mažosios Lietuvos). Ilgiau bendraujant su jais, pradėjo užkliūti kai kurie jų pasakymai.

Mat, apie 1995 m. jau solidaus amžiaus sulaukę rytprūsiečiai vaikystėje ir jaunystėje buvo patyrę nacionalsocialistinės propagandos įtaigą, „smegenų plovimą“, gal ir nejučiom tebetikėjo, kad „Vokietija aukščiau visko“, o visokie lietuviškumai, baltiškumai tėra tik nereikšmingi istorijos trupiniai. Ne vienas išeivis pagirtinai uoliai tyrė prarastosios gimtinės Rytprūsiuose praeitį, dažniau apsiribojant „vokiškosios kultūros pasiekimais“.

Turėjo kartotis beveik amžina istorija – tik nusenus bei išmirus aršiausiems germaniškumo viršenybės šalininkams, kai kas iš jaunesniųjų kartų žmonių imdavo naujai apmąstyti tolstančios praeities įvykius.

Šiandien stebint politinių vyksmų Vokietijoje (kaip ir kituose Vakarų kraštuose) paradoksus, galima baugintis, kad naujoji ideologinio radikalizmo banga vėl užlies Europą (kaip ir JAV) aštria priešprieša, žutbūtiniu priešininkų niekinimu, kitokių pažiūrų neigimu ir pan. Gal kada teks pasidžiaugti, kad XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje būta taikingesnių laikų, kad tuomet pavyko nuveikti ką rimtesnio ir Rytprūsių istorijos tyrimų baruose.

Nemažai pavėlavęs, Lietuvos skaitytojus galop pasiekė vertingosios dr. A. Koserto knygos lietuviškasis vertimas[1]. Dar 2005-2007 m. (iki agresyviųjų Rusijos veiksmų pradžios) pasirodęs veikalas šiandien tebeatrodo gana savalaikis.

Daug pasaulio tautų žino patarlės „Blogas tas paukštis, kuris savo lizdą teršia“ perdirbinius – esą svarbiausia ginti savuosius, o ne kažkokią abstrakčią teisybę. Po daugybės ankstesniųjų panegirikų šlovingajai germanybės istorijai, A. Kosertas savo knygoje nepabūgo kritiškiau pažvelgti į praeityje uoliai garsintąjį Vokiečių (Kryžiuočių) ordiną, aštriau parašyti apie tos jėgos agresiją senųjų baltų žemėse.

Nebandyta „apvalinti aštresnių kampų“ ir vėlesnių laikotarpių apibūdinimuose. Galima pasidžiaugti įtaigiu Prūsijos kunigaikštystės/hercogystės radimosi aprašymu. Beje, 2025 m. turėtume minėti to savito valstybinio darinio 500–metį, tad A. Koserto knyga čia galėtų padėti daugeliui.

Nuosekliai nagrinėjami vis nauji Prūsijos valstybės istorijos etapai, kartais paieškant eiliniams skaitytojams įdomesnių dalykų. Taip išsamiau rašoma apie legendinę Toravos Anikę ir poetą S. Dachą, romantiškąją karalienę Luizę ir kitką.

Po pagiriamųjų žodžių išties vertingai knygai tenka priminti ir jos trūkumus. Kruopštesnieji istorikai kartais dešimtmečius paskirdavo, berods, nedideliam istorijos reiškiniui nagrinėti, o platesniųjų epochų nebepajėgdavo aprėpti.

Šiuo atveju A. Kosertas darbavosi daugiau kaip istorijos populiarintojas, parengęs suvestinę Rytprūsių istorijos apžvalgą. Galima sakyti, kad jo gamintas skiautinys – iš įvairių lopinėlių sudurstytas audeklas. Deja, ne visad pastebėta, kad kai kurie lopai jau sudūlėję (cituojamos žinios pasenusios ar klaidingos).

Solidžiame literatūros sąraše rasime nedaug Lietuvos tyrėjų darbų – jų straipsnių vokiečių kalba, dažniau rašant apie atskiras akimirkas. Atrodo, kad dešimtmečiais lietuviškoje (ir išeivių) spaudoje virusios diskusijos dėl Mažosios Lietuvos knygos autoriaus nepasiekė.

Lipdant veikalą iš atskirų gabaliukų, kai kur liko žiojėti nemenkos properšos, ypač Mažosios/Prūsų Lietuvos apibūdinimuose. A. Kosertui narsiai kovojant su vokiškojo nacionalizmo stereotipais, jam nepavyko išvengti kitokių ideologinių ar panašių žabangų.

Knygoje remtasi gausia vokiška literatūra apie Rytprūsius, kur beveik visada kalbėta apie vokiškuosius dalykus. Labiau sekėsi lenkiškajai Mozūrijai, apie kurią buvo rimtų vokiškų studijų.

Solidžiame literatūros sąraše rasime nedaug Lietuvos tyrėjų darbų – jų skelbimų vokiečių kalba, dažniau rašant apie atskiras akimirkas. Atrodo, kad dešimtmečiais lietuviškoje (ir išeivių) spaudoje virusios diskusijos dėl Mažosios Lietuvos knygos autoriaus nepasiekė.

Antai, beveik nieko neparašyta apie XV a. vykusį lietuvininkų krašto spartų susiformavimą senųjų prūsų genčių žemėse, nepateikiant žinių apie teritorijos apgyvendinimo eigą, buvusių naujakurių etninę sudėtį ir pan.

Suprantama, kad daug šimtmečių žvelgiant iš Berlyno–Prūsijos valstybės sostinės, Rytprūsiai (kraštas tarp Vyslos ir Nemuno) tebuvo nuošali provincija, o dar atokesnė Mažoji Lietuva (Rytprūsių šiaurinė dalis) jau buvęs visiškas užkampis, kaimiškoji teritorija be kokių nors reikšmingų dalykų, kuris mažai kam terūpėjo.

Blogiau, kai A. Kosertas (nenurodydamas jokio patikimo šaltinio), p. 111 rašydamas apie Septynerių metų karo laikus, teigia „ … okupacinis Rusijos režimas laikėsi korektiškai“.

Tuo tarpu uolusis kraštotyrininkas J. Zembrickis rašė apie siaubingą okupantų rusų tuometinį siautėjimą, grobstymus, šventovių naikinimą, kunigų žudymus ir t.t. Yra paskelbti liudininkų atsiminimai apie Ragainės miesto tuometinį suniokojimą. Skelbtos žinios apie grobikiškus rusiškus krašto miškų (tarp jų ir Kuršių nerijoje) kirtimus ir kitokias okupantų piktadarybes.

Antai, knygoje kaip koks nusišnekėjmas pateikiamas „totorių antpuolis“ XVII a. viduryje, karų su Švedija laikais. Buvo galima paaiškinti, kad tuomet į Prūsiją įsiveržusios ATR pajėgos vedėsi samdytų totorių būrius.

Šie šiurpino vietinius ne vien nuožmiu žiaurumu, bet ir papročiu grobti vaikus ir jaunuolius. Šie kaip paklausi prekė galop atsidurdavo Stambulo, Kairo ir kitose vergų rinkose. Toji palikuonių netektis anuomet ypač gąsdino krašto žmones.

Blogiau, kai A. Kosertas (nenurodydamas jokio patikimo šaltinio), p. 111 rašydamas apie Septynerių metų karo laikus, teigia „ … okupacinis Rusijos režimas laikėsi korektiškai“. Tuo tarpu uolusis kraštotyrininkas J. Zembrickis rašė apie siaubingą okupantų rusų tuometinį siautėjimą, grobstymus, šventovių naikinimą, kunigų žudymus ir t.t.

Yra paskelbti liudininkų atsiminimai apie Ragainės miesto tuometinį suniokojimą. Skelbtos žinios apie grobikiškus rusiškus krašto miškų (tarp jų ir Kuršių nerijoje) kirtimus ir kitokias okupantų piktadarybes.

Šiuo ir panašiais atvejais knygos autorių gal užliūliavo Gorbačiovo/Jelcino epochoje skelbtas visuotinis palankumas esą demokratėjančiai Rusijai. Prisimenu tuos laikus, kai tarptautiniuose renginiuose vadinamieji Rusijos istorikai (KGB ar GRU karininkai) šnekėdavo apie ilgaamžius tos imperijos nuopelnus Rytprūsiams.

Tada atrodė, kad stebime žlungančios sovietinės valstybės agonijos protrūkius. Dabar jau matosi, kad tai buvo dar agresyvesnės Rusijos imperijos gimdymo sąrėmiai, klojant pamatus hibridiniams karams, įžūliam istorijos perrašymui ir pan.

A. Kosertas beveik nemini 1807 metų – labai svarbaus Prūsijos istorijos periodo, kai beveik žlugusios valstybės valdovai su dvaro likučiais turėjo glaustis Klaipėdoje – nuošaliausioje šalies vietovėje. Rimti tyrėjai rašė, kad būtent ten gimė garsiųjų prūsiškųjų reformų (ir baudžiavos panaikinimo) planai, kad ten darbavosi šalies reformatorių grupelė.

Užsiminus apie Prūsijos valstybės vaidmenį ATR padalijimuose, vėl pasigendame mums svarbaus konkretumo. Neradome aiškių žinių, kad 1795 m. buvo užvaldyta lietuviškoji Užnemunė (Sūduva/Suvalkija), iki pat 1815 m. gyvavusi kaip Naujieji Rytprūsiai.

Tik keršijant Prūsijai už jos talkininkavimą Napoleono armijai, jos buvusios valdos buvo apkarpytos, Rusijos imperijai užsigrobiant Užnemunę ir Varšuvos kunigaikštystę (didelę Lenkijos žemių dalį). Tais dešimtmečiais, kai Rytprūsių teritorija driekėsi iki pat Kauno, į Užnemunę keldavosi žmonių iš Mažosios Lietuvos.

Tas žemes perėmus carinei Rusijai, būta naujos sumaišties, pasitraukimų, verslų žlugimo ir kitko. Pačioje Vokietijoje Naujiesiems Rytprūsiams buvo paskirtos reikšmingos mokslinės studijoms, kuriomis A. Kosertas nepasidomėjo.

Galima pasidžiaugti, kad daugiau įvairiapusiškų žinių apie Mažąją Lietuvą pateikiama XIX a. Rytprūsių aprašyme. Ten (ypač dalyje „Vokietijos imperijos sudėtyje“) norintieji aptiks įdomių dalykų apie lietuvininkų kraštą. Nemažai žodžių paskirta ir egzotiškajai Kuršių nerijai.

Autoriui dėliojant Rytprūsių istorijos apžvalgą iš paskirų fragmentų, daug kur kraštas apibūdinamas „iš viršaus“ – aprašant valdovų, didikų, politikų ir pan. veiklą. Nuo seno Mažoji Lietuva buvo savotiškas politinis autsaideris – didesnės galios neturėjusios kaimiečių žemės.

Todėl mums būtų artimesnis krašto vaizdavimas „iš apačios“ – istorijos vyksmas paprastų kaimo žmonių akimis. Gerai, kad XIX a. aprašymuose esama ir tokių akimirkų.

Antrojo pasaulinio karo pabaigos apibūdinime (p. 357) trumpai ir nelabai teisingai aprašoma gyventojų evakuacija iš Klaipėdos krašto. Nepaminėta ir užsitęsusioji Klaipėdos apgultis. Gerai, kad nepabūgta rašant „Sovietai [žmones] šaudė, plėšė, prievartavo, degino sodybas“ (p. 361). Pateikti ir sąžiningų rusų kariškių liudijimai apie anuometinius sovietų žvėriškumus, šiandien Rusijos atkartojamus Ukrainoje.

Skaitant įdomius puslapius apie Pirmojo pasaulinio karo eigą Rytprūsiuose, ten vėl pasigendame žinių apie Mažąją Lietuvą – kovas dėl Tilžės, rusų įsiveržimą į Klaipėdą ir t.t. Apsiribota Vokietijoje žinomais dalykais apie mūšius Mozūrijoje.

Nepataisyti kai kurie akivaizdūs riktai (p. 229 – Tanenbergo mūšyje laimėję vokiečiai prarado 13058 karius, o ten pralaimėję rusai esą vos 120).
Galima apgailestauti, kad minint tuometinį Rytprūsių prezidentą Adolfą Tortilovičių fon Batockį nenurodyta jo lietuviška kilmė – tas svarbiausias krašto pareigas užėmęs žmogus buvo Tartylos iš Batakių palikuonis.

Gana subalansuotai apibūdintas Klaipėdos krašto atskyrimas nuo Rytprūsių ir tų laikų peripetijos. Gerai, kad išsamiai rašoma apie mums mažai žinomas politines kovas tarpukario laikais Rytprūsių provincijoje. Jaunai Lietuvos Respublikai tuomet vos kuriantis, daugiau tekdavo rūpintis naujos valstybės išgyvenimu, vidaus reikalais, o ne rietenomis pas kaimynus.

A. Kosertas drąsiai aprašė nacionalsocialistų režimo įsigalėjimą Rytprūsiuose, tenykštę padėtį. Tos žinios labai svarbios bandantiems suvokti totalitarinio režimo įsitvirtinimo aplinkybes, kai kur atsikartojančias ir šiandien.

Priekabesnieji vėl pasigestų lietuviškų komentarų. Antai, kovotojas su nacizmu muzikas Gerardas Lašeitas (Gerhard Lascheit) nurodomas kaip Lašeitas, nors jo lietuviški protėviai, veikiausiai, vadinosi tiesiog Lašaičiais – mums suprantamu asmenvardžiu. Tada tektų pripažinti, kad nacistas Šiedatas (Schiedat) veikiausiai buvo Žydaitis ar Šydaitis.

Aprašomi šiurpūs nacistinio režimo nusikaltimai pačiuose Rytprūsiuose ir kituose kraštuose, atskleidžiant anuometinės tikrovės žiaurias puses.

Antrojo pasaulinio karo pabaigos apibūdinime (p. 357) trumpai ir nelabai teisingai aprašoma gyventojų evakuacija iš Klaipėdos krašto. Nepaminėta ir užsitęsusioji Klaipėdos apgultis. Gerai, kad nepabūgta rašant „Sovietai [žmones] šaudė, plėšė, prievartavo, degino sodybas“ (p. 361). Pateikti ir sąžiningų rusų kariškių liudijimai apie anuometinius sovietų žvėriškumus, šiandien Rusijos atkartojamus Ukrainoje.

Išsamiai aprašant pokarinę padėtį buvusiuose Rytprūsiuose, neišvengta kai kurių riktų. Antai, p. 375 teigiama „Priešingai nei Lietuvoje ir Lenkijoje, rusai nejautė priešiškumo vokiečių kalbai“.

Niekaip negalėčiau pritarti, kad pokarinė Lietuva buvusi antivokiška – ypač patyrus naujųjų „išvaduotojų“ rusišką smurtą. Aš pats dar prisimenu baisią rusų kolonistų neapykantą „vokiečių fašistams“, ja tebesinaudoja ir šiandieninis V. Putino režimas, priešais apskelbdamas ukrainiečius, lietuvius, lenkus ir kitus jam besipriešinančius.

Aprašant pokarinę padėtį Rusijai, Lenkijai ir Lietuvai priskirtose buvusių Rytprūsių dalyse, vis tik nepaminėtas milžiniškas senojo paveldo naikinimo mastas – nuo griaunamų bažnyčių pastatų medžiagų naudojimo kelių remonto darbams iki senųjų kapinių niokojimo, iškasant palaidotųjų palaikus.

A. Kosertui baigiant rašyti knygą santykinio taikingumo laikais, jam dar parūpo pabarti vadinamuosius lietuviškuosius nacionalistus dėl jų pretenzijų. Šiandieninės Rusijos agresijos akivaizdoje tie priekabiavimai atrodo gan juokingi – dabar Rytų imperija gviešiasi didelės pasaulio dalies, siekia nušluoti jai nepatikusios istorijos ir kultūros pėdsakus.

Apibendrinant reikia pabrėžti, kad aptariamoji knyga buvo parašyta pirmiausiai remiantis gausiais vokiečių tyrėjų darbais, dar pasitelkti ir lenkų mokslininkų veikalai, kai kur susigundyta prorusiška dezinformacija. Mažiausiai dėmesio teskirta lietuviškiems reikalams.

Įdomu skaityti apie Rytprūsių problematiką pokarinėje Vokietijoje, tačiau tenka suvokti, kad šiandien ir ten padėtis jau kitokia. A. Koserto knyga labiau lieka liudijimu apie jau praėjusią epochą didžiojoje Vakarų šalyje.

Sparčiai bėgant laikui tikrųjų rytprūsiečių (gimusių ir augusių prieškario metais) būriai jau išmirė. Šiandieniniams politikams nebereikia atsižvelgti į pabėgėlių iš rytinių žemių reikalavimus, jokie renginiai nebesurinks šimtatūkstantinių rytprūsiečių minių, susiburdavusių prieš kelis dešimtmečius. Sumenko buvusios gausios ir galingos išeivių organizacijos, uoliai leisti kraštiečių leidiniai.

Apibendrinant reikia pabrėžti, kad aptariamoji knyga buvo parašyta pirmiausiai remiantis gausiais vokiečių tyrėjų darbais, dar pasitelkti ir lenkų mokslininkų veikalai, kai kur susigundyta prorusiška dezinformacija. Mažiausiai dėmesio teskirta lietuviškiems reikalams.

Žinomą posakį „Jei tavęs nėra žiniasklaidoje, tai tavęs nėra išvis“ galima perfrazuoti ir taip „Jei lietuvių tyrėjų darbai nepasklinda vokiečių (ir/ar kitomis) kalba, tai pasaulis apie lietuvybę nieko ir nežinos“. Tą gerai suprato pokariu į Vakarus pasitraukę aktyviausieji lietuvininkų veikėjai.

Taip energingasis prof. Vilius Pėteraitis visokeriopai stengėsi paleisti į pasaulį „Mažosios Lietuvos enciklopediją (MLE) ir jos lietuviškąją versiją dar spausdinti vokiečių, anglų ir kitomis kalbomis. Deja, MLE IV tomo rengimą užgrobus prorusiškoms jėgoms, prof. V. Pėteraičiui nusenus ir iškeliavus į amžinybę, jo ilgametės pastangos atspindėti Mažosios Lietuvos savitumą ir jos tragišką likimą nuėjo perniek.

Nelyg MLE parodija buvo parengtas šiandieninės Rusijos režimui tinkamas „Mažosios Lietuvos žinynas“, kuriame nebeliko skaudžių ir svarbių dalykų apie senąjį baltišką kraštą.

Šią dezinformacinę versiją leidžiant užsienio kalbomis, pasaulis daug ko nebesužinos apie sovietų režimo ir rusų kolonistų sunaikintas žemes, ištrintus tenykštės istorijos pėdsakus. Veikiausiai, Rytuose buvo smagiai atžymėta dar viena specialioji operacija priešų teritorijoje, sužlugdžius lietuviškųjų nacionalistų užmačias.

Grįžtant prie A. Koserto knygos, reikia paminėti rūpestingą vertėjos Almos Imbrasienės darbą – neapsiribota vien autoriaus tekstu, pasirūpinta ir gausių krašto vietovardžių lietuviškomis/baltiškomis formomis bei kitkuo.

Visi turėtume būti dėkingi leidyklai „Briedis“, nepabūgstančiai gausiai leisti įdomių knygų vertimus (dar nesenais laikais tie veikalai atitinkamų okupacinių institucijų būtų įvardinti kaip „kontrrevoliuciniai ir antisovietiniai“). Bent daliai Lietuvos žmonių jos padės užlopyti nuo sovietinės okupacijos laikų tebežiojančias spragas pasaulio pažinime.

Kaip ir visur, neapsieita be trūkumų. A. Koserto knygos lietuviškajam vertimui būtų labai padėję kvalifikuoto specialisto komentarai, nurodę apeitas lietuviškas/baltiškas akimirkas, esamus netikslumus.

Liko apmaudžių smulkmenų. Antai, knygos priešlapio žemėlapyje, kur nurodyti lietuviški vietovardžių atitikmenys, pražiopsota Galdapė/Geldapė, pateikiant vien vokiškąją formą Goldap.

Tektų priminti, kad tai buvo K. Donelaičio žemė, seniau į Galdapės jomarkus plūsdavo ne vien lietuvininkai, bet ir kaimynai suvalkiečiai (tarp jų ir didžiojo Jono Basanavičiaus gentainiai). Taip pat buvo nuskriausta ir Ungura, kurios apylinkėse ūkius turėjo ir Purvinai – pateikta vien vokiškoji vietovardžio forma Angerburg.

Menkiau kalbas mokantys gal nepastebės piečiau Galdapės pateikto painaus „vokiško“ vietvardžio Schwentainen. Tai juk viso labo Šventainiai. Tik to krašto mėgėjai žino, kad iki pat nelaimingųjų sovietinės okupacijos laikų tame krašte buvo gausu Šventkalnių, Šventkaimių ir panašių vietovardžių, veikiausiai primenančių dar senųjų baltų laikus, buvusius senovinius tikėjimus.

Tą priešlapio žemėlapį įsigudrinta pavadinti „Rytų Prūsija 1920 m.“, patiems leidėjams įklimpus į prorusiškas žabangas. Prieškarinės Lietuvos laikais beveik visur rašyta „Rytprūsiai“ (šis aiškus terminas rūpestingai vartotas lietuviškojo vertimo tekste). Tik sovietmečiu paplito vertalas iš rusiškojo Vostočnaja Prussija, atseit, kažkokia „Rytų Prūsija“ (o ne anksčiau įprasti Rytprūsiai).

[1] Andreas Kossert. Rytprūsiai. Istorija ir mitai. Iš vokiečių kalbos vertė Alma Imbrasienė. Vilnius: Briedis, 2021, 475 p.

Šaltinis – Istorijos žurnalas „Voruta“, nr. 4, 2024 m.