Sausio 20 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre buvo paminėtas režisieriaus Rimo Tumino gimtadienis – „Šiandien diena – šiandien šventė!“, į kurį susirinko gausus būrys artimiausių režisieriaus bendraminčių, kultūrininkų, menininkų, kolegų.
Rimas Tuminas buvo didysis švenčių ieškotojas ir scenoje, ir už jos ribų, todėl Vilniaus mažasis teatras, gerbdamas Maestro atminimą, kvietė švęsti, dalinantis prisiminimais apie režisierių, muzikuojant ir kalbantis apie praėjusį laiką, kuriame, rodos, sutilpo visi žmogiški dalykai.
Renginyje dalyvavo kviestiniai svečiai, tarp jų
Režisierius Oskaras Koršunovas, kompozitorius Giedrius Puskunigis, aktoriai Eglė Gabrėnaitė, Vaiva Mainelytė, Vaidotas Martinaitis, Eglė Mikulionytė, Andrius Žebrauskas, Sigitas Račkys, Leonardas Pobedonoscevas, kino operatorius Algimantas Mikutėnas, scenografas Adomas Jacovskis, teatrologai Ramunė Balevičiūtė, Daiva Šabasevičienė, Helmutas Šabasevičius, Audronė Girdzijauskaitė ir kt.
Šventės programoje R. Tumino bendraminčiai dalinosi prisiminimais, vakaro atmosferą papildė aktorės Larisos Kalpokaitės atliekamos dainos, aktorių Agnės Šataitės, Indrės Patkauskaitės, Artūro Dubakos atliekamas kūrinys „Toli toli“ (autorius, kompozitorius Faustas Latėnas), taip pat R. Tumino spektakliuose skambėjusi muzika. Renginį vedė aktorius Kirilas Glušajevas.
Šiltai prisimindama režisierių kalbėjo jo žmona, aktorė Igna Burneikaitė: „Pasakyti liūdesys būtų banalu. Šiandien gavau daug nuoširdžių pasveikinimų su jo gimimo diena. Iš tiesų dar nesu supratusi, kad jo nėra.
Nors jo nebūdavo net jo paties gimtadieniuose, bet mes visada laukdavome, kada sugrįš. Būna apninka kažkokia tuštuma, bet stengiuosi nepasiduoti. Pamenu, kaip vienąkart jis man pasakė: „Bet kaip tau gerai, kaip tau pasisekė su mano liga, pusę pasaulio apvažiavai ir dar pagyvenai“.
„Aš iš Rimo išmokau teatro etikos. Pamenu vienąkart nenuėjau nusilenkti prieš žiūrovus ir Rimas paklausė: „Kodėl?“. Atsakiau: „Nepatinka, nemėgstu to daryti.“
O jis man irgi atsakė: „O galvoji, aš mėgstu? Bet juk tai viena iš mūsų pareigų – nusilenkti, padėkoti žiūrovui“. Man tai buvo viena ryškiausių etikos pamokų“, – dalinosi prisiminimais scenografas Vytautas Narbutas.
„Mes trisdešimt metų dirbome kartu. Aš tiek daug žinau, kad net nenoriu pasakoti. Man liūdna, aš praradau draugą, trūksta man jo… Vis prisimenu mūsų paskutinį darbą, paskutinį kartą, kai vakarieniavom…
O jei apibendrinant, spektaklis „Karas ir taika“ buvo geriausias sukurtas Rimo spektaklis“, – kalbėjo scenografas Adomas Jacovskis.
„Pamenu vieną sceną, kartu su scenos kolegomis raikėme ir valgėme duoną Rimo spektaklyje „Galilėjaus gyvenimas“, ir iš publikos kažkas suriko: „Šakės!“. Tai buvo man didžiausias įvertinimas ir vienas geriausių mano spektaklių“, – sakė aktorė Eglė Gabrėnaitė.
„R. Tuminui esu dėkingas už tai, kas buvau, kas esu ir kas būsiu. R. Tuminas man buvo lyg antras tėvas. Jį pamenu kaip žmogų, kuris visada turėjo daug sumanymų ateičiai.
Aš manau, kad šią dieną būtent jis mus visus čia ir subūrė, pasidalinti idėjomis, mintimis kartu. Mes maži, bet dideli“, – kalbėjo aktorius Leonardas Pobedonoscevas.
Režisierius Oskaras Koršunovas: „Pamenu, kaip R. Tuminas LNDT (Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – red. past.) vaikščiojo ir sakė, kad teatras turi būti namai. Ir aš galvodavau, na kaip čia taip, namai…
Bet dabar esu čia ir čia iš tikrųjų yra namai, ir čia man labai gera būti. Sukurti tokius namus yra labai daug ir tai yra geriausias spektaklis. Iš tiesų su jo padrąsinimu sukūrėme ir OKT (Oskaro Koršunovo teatrą – red. past.), jis, galima sakyti, buvo OKT krikštatėvis. Ačiū šiems namams“.
„Aš tikiu, kad R. Tuminui dabar šis vakaras patinka ir jis yra būtent toks, koks jam patiktų. Turiu omeny – švęsti nešvenčiant. Pamenu dvi svarbias VMT šventes: tai teatro atidarymas ir spektaklio „Madagaskaras“ pristatymas fojė. Tuo metu atrodė lyg visi būtų nušvitę, visi vieni kitiems dėkojo, buvo pakili nuotaika.
Tada tikrai išgyvenau ryškias šventiškumo patirtis. R. Tuminas sugebėdavo sukurti šventės jausmo erdvę, kurios negalime patirti kasdienybėje. Tai paliko įspaudą manyje“, – sakė teatrologė Ramunė Balevičiūtė.
Teatrologė Daiva Šabasevičienė: „Man šiandien visą dieną jautru, gomurį graužia sielvartas, ima jaudulys. Pasidarė liūdna, kad išėjo toks jaunas, kai, rodos, net dešimt metų dar ir sugebėjo gyventi su liga.
Galvodama apie šventę, mąstau, kad tik du Lietuvos režisieriai – Oskaras Koršunovas ir Rimas Tuminas – moka sukurti teatre šventę. Manau, kad R. Tumino teatras yra ypatingas, nes jis yra jausmo teatras“.
„Jeigu apie jį rašytų keliatomius atsiminus, tai du tomai turėtų būti apie žmogų“, – teigė aktorius Mindaugas Capas.
„Jis puikiai mokėjo juokauti, pamenu, kaip studijų metais tiek daug prisijuokdavome. Tai buvo svarbiausias mano mokytojas“, – kalbėjo aktorius Andrius Žebrauskas.
——————-
„Teatras yra lyg padidinamasis stiklas ir kartais kreivas veidrodis, leidžiantis mums išvysti tai, kas paslėpta“, – yra sakęs režisierius R. Tuminas.
Režisieriaus gimtadienio proga nuo sausio 22 d. iki 28 d. VMT skelbia Rimo Tumino spektaklių savaitę, kurios metu žiūrovai kartu galės simboliškai paminėti režisieriaus atminimą ir išvysti šiuos Maestro kūrinius: „Maskaradas“, „Madagaskaras“, „Belaukiant Godo“, „Mistras“.
Spektaklių savaitę sausio 22 ir 23 d. pradės spektaklis „Maskaradas“ (rodoma Vilniaus senajame teatre).
Visi R. Tumino spektakliai žiūrovus nuteikia šventiškai, leidžia patirti bemaž vaikiškai tyrą šventimo džiaugsmą, tačiau vienas unikaliausių Lietuvos teatro spektaklių „Maskaradas“, jau kone 30 metų džiaugdamasis neblėstančia žiūrovų meile, ko gero, pranoksta visus: čia yra ką „veikti“ ir mąstančiam, ir grožio bei humoro pasiilgusiam žiūrovui.
Aktorių vaidyba, režisūra, scenografija perteikia tik akimirksnį trunkančią šventę ir nuolatinį jos džiugesio ilgesį, neapleidžiantį net ir pasibaigus spektakliui.
Sausio 24 d. šventinę savaitę pratęs vienas lankomiausių Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklių – „Madagaskaras“.
Intriguojantis pjesės siužetas, išmoningos padėtys ir meistriški dialogai, parašyti autentiška XX a. pirmosios pusės kalba, regis, ir yra tikroji pastatymo sėkmės priežastis.
Ši pjesė apie žmones, kurie iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai – perkelti kitur tai, kas dar niekad nebuvo perkelta.
Sausio 25 d. žiūrovai galės leistis į keistai sapnišką absurdo kelionę – spektaklį „Belaukiant Godo“. Jau legenda tapęs meistriškasis „Belaukiant Godo“ gimė iš vidinio Mažojo teatro gyvenimo, jo ritmo, nuotaikų ir poreikių.
Spektaklyje, pilname žaismės, improvizacijos, juoko, bet kartu ir keistos viską apjungiančios mistikos, viešpatauja ne režisierius, bet aktoriai. Nors režisierių R. Tuminą domina gyvenimo teatrališkumas ir/ar pats gyvenimas kaip teatras, šiame spektaklyje teatrą jis paverčia gyvenimu.
Spektaklių savaitę sausio 28 d. užbaigs spektaklis „Mistras“, kuris, kaip ir garsusis „Madagaskaras“, siūlo netradiciškai pažvelgti į garsias istorines asmenybes, nešabloniškai pasvarstyti apie lietuvių tautos identitetą.
Pjesės centre – Adomo Mickevičiaus biografija ir likimas, bet kartu ir „tikrojo“ veikėjo, kurio ilgimės šiandien, paieškos. Scenoje iškyla „egzotiškosios“ Lietuvos vaizdas – šalies, kurioje „viskas dar painu, neišsikristalizavę; šalies, kurioje žmonės linki vieni kitiems „prisikelti literatūroje“ ir kuriems „visos žemės vienodai svetimos“.
—————————–
„Teatras gyvena manyje, teatras yra su manimi – tokia mano esmė. Nėra tokios jėgos, kuri išplėštų jį iš manęs, sunaikintų jį mano viduje. Tik mirtis“, – kalbėjo režisierius.
Teatro režisierius Rimas Tuminas mirė 2024 m. kovo 6 d., eidamas 73-iuosius metus. Teatralų bendruomenė skaudžiai atsisveikino su Vilniaus mažojo teatro įkūrėju ir ilgamečiu meno vadovu, šviesaus atminimo režisieriumi ir mokytoju.
Jis įpūtė dvasią didžiam Vilniaus mažajam teatrui, išugdė tris talentingų aktorių kartas ir metų metus jaudino teatro žiūrovų širdis savo kuriamais spektakliais, iki šiol rodomais pilnose teatrų salėse. Maestro išliks širdyse kaip didis Kūrėjas, Mokytojas, Žmogus.
R. Tuminas surežisavo daugiau kaip 70 spektaklių Lietuvos ir užsienio teatro scenoje: pastatė spektaklių Islandijoje, Italijoje, Izraelyje, Kinijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Suomijoje, Švedijoje.
Režisierius įvertintas „Kristoforo“ apdovanojimais, Islandijos nacionaline premija, Lietuvos nacionaline premija, LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (3-iojo laipsnio), Lenkijos Respublikos Riterio kryžiumi ir daugeliu kitų reikšmingų kūrybinės veiklos įvertinimų.
Su Vilniaus mažojo spektakliais aplankė Prancūziją, Didžiąją Britaniją, Šveicariją, Švediją, Italiją, Vokietiją, Kanadą, Kolumbiją, Meksiką, Pietų Korėją, Kiniją ir kitas šalis.
Režisierius kūryboje remiasi istorine ir kultūrine atmintimi, plėtojamos vaikystės, namų, teatro temos, derinama romantinė pasaulėjauta ir subtili ironija, ekscentrika ir psichologinio teatro principai, įvairūs stiliai ir žanrai. Spektakliams būdingas teatrališkumas, atvira forma, improvizacija.
Pasak teatrologės Daivos Šabasevičienės, visoje kūryboje R. Tuminui svarbu atkreipti dėmesį į „švelniąją teatro jėgą“, kuri jam – vienas iš esminių teatro principų.
Jis siekia į gyvenimą grąžinti tai, kas tarsi laikoma atgyvenomis, – senus daiktus, sąvokas ir jausmus. Jis – Režisierius, kuris nestato spektaklių sau, tik nori priminti sau ir kitiems, kas išgyventa senelių, tėvų ir mūsų pačių.
