Ištrauka (p. 76-80) iš Valerijaus Čekmono straipsnio knygoje: Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika, sud. Laima Kalėdienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2017, 1112 p.
Etninės Lietuvos pietryčių sienos irimas XV–XIX a.
Pats Lietuvos krikštas 1387 metais padeda nustatyti lietuvių gyvenamas ir jų kalbos išplitimo ribas XIV a. pabaigoje. Ir štai kodėl.
Pagal krikščionybės kanonus ir įprastinę bažnyčios praktiką krikštytis galima tik vieną kartą. Taigi, jei kas yra apsikrikštijęs stačiatikių apeigomis, tai persikrikštyti toks žmogus į katalikus nieku būdu negali (nors galima pereiti). Šiaip ar taip, anais laikais stačiatikiai negalėjo tapti katalikais.
Dalis Stačiatikių Bažnyčios hierarchų Bresto suvažiavime 1596 metais sudarė uniją su Katalikų Bažnyčia – pripažino popiežiaus valdžią. Ši Stačiatikių Bažnyčios dalis gavo graikų katalikų, arba unitų, vardą, o jos ganomieji imti vadinti unitais.
LDK kraštuose unija buvo panaikinta dar 1836 m. (oficialiai nutraukta 1946 m.). Daugumas unitų, gyvenančių Gudijoje, perėjo į katalikus. Vakarų Ukrainoje kilo tautos sąjūdis, reikalaujantis atkurti graikų katalikų bažnyčią. Gudijoje jie gana dažnai vadinami naujakatalikiais, nes, kaip paaiškėjo, Lietuvai gretimuose Gudijos šiaurės vakarų rajonuose gyvena ir senkatalikių – gudakalbių gyventojų, kurie niekada nebuvo nei unitai, nei stačiatikiai.
Dabar Vakarų Ukrainoje kilo tautos sąjūdis, reikalaujantis atkurti graikų katalikų bažnyčią.
Tad iš kur gudakalbiai senkatalikiai?
Išvada viena: senkatalikių pirmtakai galėjo būti apkrikštyti tik kartu su visa Lietuva, o tai reiškia, jog Lietuvos krikšto metais jie buvo lietuviai.
Kaip matyti iš gudų tyrėjų duomenų, ištisinis gudų senkatalikių, sugudėjusių lietuvių palikuonių, gyvenamas ruožas aprėpia šiuos Gudijos rajonus: šiaurinę Gardino pusę, Ščiučino rajono šiaurės vakarų dalį, visą Varenavo rajoną, Lydos rajono šiaurės vakarų dalį, šiaurinę Yvijo rajono pusę, beveik visą Ašmenos rajoną, išskyrus jo pietryčių kampą, visą Astravo rajono teritoriją, Smurgainių rajono šiaurės vakarų dalį, vakarinę Pastovių ir Breslaujos rajonų pusę.
Jei turėsime omenyje, kad gudiškai dabar kalba Šalčininkų rajono, rytinės Trakų rajono, pietinės Vilniaus rajono dalies ir Švenčionių rajono pakraščių lenkai, tai bus aišku, jog nuo XIV a. ligi šiol lietuvių kalbos pietryčių riba traukėsi vis toliau į šiaurę.
O gyventojai čia tebėra senieji. Iš pietų buvo migruojama tik Vilniaus kryptimi po XIX a. pradžios choleros epidemijos. Taigi gudų kalbos teritorija plėtėsi dėl lietuviškai kalbančių žmonių gudėjimo.
Kas per priežastys?
Mokslininkai įvairiai aiškina šį reiškinį. Akivaizdu štai kas.
Lietuviai gudėjo gaivališkai – nebuvo nei planuojama, nei imamasi prievartos. Mat senovės baltų gyvenamos šiuolaikinės Gudijos teritorijos toliau slavėjo natūraliai.
Beveik keturis šimtmečius svarbiausia valstybinė LDK kalba buvo senoji gudų (rusėnų) kalba. Ja parašytos šios valstybės konstitucijos – Lietuvos statutai (1529, 1566, 1588 m.). Gudų kalbą vartojo teismai, ja oficialiai buvo susirašinėjama didžiulėje valstybėje, kokia buvo LDK. Todėl nesistebėkime, kad lietuviai, gyvenantys greta gudų, savinosi jų šnektas ir vartojo prestižinę valstybės kalbą.
Ta proga derėtų prisiminti, jog lietuvių bendrinė kalba, ėmusi formuotis XVI a. pirmojoje pusėje, nebuvo nei valstybinė, nei bažnytinė. Antra vertus, ją jau XVIII a. pradžioje iš vartosenos beveik visiškai išstūmė lenkų kalba.
Galima tvirtai teigti, kad lietuviai gudėjo lėtai ir nuosekliai. XIX a. į šiaurę nuo „senosios“ (XIV a.) etninės Lietuvos ribos nemažai gyventojų arba visiškai nemokėjo gudiškai, arba buvo dvikalbiai – kalbėjo ir lietuviškai, ir gudiškai. Vietinių lietuvių kalbos tarmių salelių Gudijos teritorijoje yra išlikę ligi mūsų dienų.
Daugumoje Lietuvos apylinkių, kur dabar gyvena gudiškai kalbantys žmonės, dar šeštajame dešimtmetyje galima buvo rasti senukų, neužmiršusių lietuvių kalbos. Ir šiuomet čia daugelyje vietų žmonės pasakoja, kad jų seneliai ir senoliai kalbėję lietuviškai.
Istorijos duomenys rodo, jog pirmojoje XIX a. pusėje lietuvių (vienakalbių ir dvikalbių) gyvenamų vietų pietryčių riba apskritai buvo tokia pati, kaip ir XIV a., bet su dviem esminėmis permainomis:
- susidarė toli į šiaurę nutįsęs gudakalbių gyventojų pleištas, kurio smaigalys siekė Vilnių;
- lietuvių ir gudų paribyje susiklostė nevienodo pločio mozaikinės dvikalbystės ruožai: čia greta buvo gudakalbių ir lietuviškai kalbančių sodžių. Daugelyje kaimų dalis gyventojų buvo vienakalbiai, dalis mokėjo dvi kalbas; gudų ir lietuvių kalbas to paties kaimo gyventojai dažnai yra mokėję nevienodai.
Mozaikinės dvikalbystės vaizdas matomas dabar Gervėčių apylinkėse (Astravo rajonas, Gudija). Dar neseniai labai ryški ji buvo Pelesoje ir jos apylinkėse (Varenavo rajonas, Gudija), po karo ją buvo aptikę lietuvių tyrėjai Ramaškonyse ir aplinkiniuose kaimuose (Varenavo rajonas, Gudija).
Visose suminėtose vietose kiekvienas lietuvis (pasuose lenkas) mokėjo gudiškai. Tačiau Stanišių (netoli Ramaškonių) gyventojas, dabar miręs, B. Utkevičius yra pasakojęs, jog anaiptol ne visi vyresniosios kartos žmonės jo vaikystėje mokėję gudiškai.
Antrojoje XIX a. pusėje gudų ir lietuvių paribyje padėtis gana smarkiai pakito todėl, kad, H. Turskos žodžiais tariant, prasidėjo
Lenkų kalbos ekspansija į kaimus
XIX a., religijos skatinama, pradeda formuotis gudų tautinė savimonė. Gudai katalikai (tarp jų ir dvikalbiai „lietuviai gudai“) pradeda jaustis esą lenkai ir priešybė rusams.
Todėl naują turinį įgyja „lenkų tikėjimas“ kaip žmonių suvokiama katalikybė ir atgyja kontrreformacijos laikais susiformavęs šūkis: „Lenkas – tai katalikas, katalikas – tai lenkas“.
Tautinės kaimiečių savimonės lenkinimą smarkiai sužadino rusinimas kraštų, kurie atiteko Rusijos valstybei po Lenkijos ir Lietuvos padalijimo (trečiojo – 1795 m.). Visa, kas buvo primetama rusiška, čia buvo svetima, priešiška įprastiniam gyvenimo būdui. „Sava“ buvo lenkiškai kalbanti diduomenė, Bažnyčia, iš dalies lenkakalbiai miestų ir miestelių gyventojai.
Ir todėl nesistebėkime, kad kaip tik toje epochoje, kai buvo draudžiama mokytis lenkų kalbos, persekiojama lenkų spauda, ribojamos lenkų diduomenės ir katalikų bažnyčios teisės, Gudijos ir pietvakarių Lietuvos katalikai, kad ir kokia kalba kalbėjo, ėmė vis labiau ir tvirčiau jaustis esą lenkai.
Tautinė lenkiškoji Lietuvos ir Gudijos valstiečių katalikų savimonė vis labiau stiprėjo, ir todėl ypač intensyviai jie ėmė kalbėti lenkiškai.
Ištrauką spaudai parengė Laima Kalėdienė
Visa knyga ČIA.
L. Kalėdienė: Lenkų kalba Lietuvoje plito taip, kaip dabar plinta anglų
Balandžio 18 d., 15 val., VU Filologijos fakulteto 115 a. (kur Mūzos, prie Krėvės auditorijos), bus pristatyta knyga „Valerijus Čekmonas:...
Z. Zinkevičius. Senieji lietuvių ir slavų santykiai
Lietuvių tautos ir jos vardyno tolimoji praeitis buvo glaudžiai susijusi su senųjų baltų slavėjimu. Didžiuliuose senovės baltų gyventuose plotuose, kuriuos...
Manau, pamiršta paminėti, kad po sukilimo okupacinė Rusijos caro valdžia 40 metų ( 1864-1904) uždraudė lietuvių kalbą vartoti viešai, uždraudė lietuvišką spaudą ir mokyklas. Skaičiau, kad ypač šis draudimas buvo griežtas Vilniaus gubernijoje.Lietuviams teko leisti vaikus į lenkiškas ar rusiškas mokyklas, tad tai labai paspartino lietuvių slavėjimą. Taip pat nereikėtų pamiršti Rusijos caro valdžios vykdytų lietuvių trėmimo į Sibirą po kiekvieno sukilimo ( kartais ištisais kaimais) ir kolonistų iš rytinių gubernijų atkėlimo į jų namus ir žemes.
Mano nuomone, jei Lietuvos Respublika būtų sugebėjusi išlaikyti 1920 m. sutarties sienas, dabar Gardine, Žaludoke, Kubilininke, Pastovyse, Vijoje, Lydoje daugiausia būtų kalbama lietuviškai.
Ir aš taip manau, kad tuo metu pietryčiuose dar buvo labai daug žmonių, kurie jei ir patys nemokėjo lietuviškai, bet dar atsiminė, kad jų tėvai ar seneliai kalbėjo lietuviškai ir jie dar galėjo grįžti į lietuvių tautą, panašiai kaip dabar daug rusakalbių ukrainiečių dar žino, kad jų seneliai kalbėjo ukrainietiškai ir nesiekia būti rusais, grįžta prie ukrainiečių kalbos.
Galbūt, 1940 m. rusai būtų atplėšę dalį teritorijos, kaip Estijai atplėšė Jaanilinn ir Petseri, Latvijai Abrenę, bet Braslavos, Astravo, Varanavo, Šalčininkų rajonai šiandien būtų tokie pat lietuviški kaip kokie Molėtai, Širvintos…
Skaičiau, kad Astravo rajono Gervėčių apylinkėse- Rimdžiūnuose ir kitur, Varanavo rajone esančioje Pelesoje, tikriausiai ir Brėslaujos apylinkėse tebekalbama lietuviškai ( net istorikų LRT ekspedicija tv laidoje kalbino vietinius lietuvius) , nežinia kiek ilgai, nes lietuviškos mokyklos uždarytos Gudijos valdžios įsakymu.Į pietus nuo Nemuno vingio, Naugarduko krašte – Zieteloje ir jos apylinkėse dar XX. amžiaus antroje pusėje taip pat kalbėta lietuviškai…Skaičiau, kad Gudijoje buvo leidžiamas lietuvių laikraštis “Mūsų žodis”(1999) , bet dabar lietuvybė ten nyksta. Ir mūsų valdžiai, nei buvusiai, nei dabartinei, tai, panašu tai beveik nerūpi…
O kaip dėl Lenkijos? Antai, 1990 metais Lenkijoje (Lietuvos pasienyje) buvo apie 25 tūkst. lietuvių. Dabar jų, regis, yra belikę apie 5 tūkst. Ar tai mūsų valdžiai rūpi?!
Skaičiau, kad 1941 m. pradžioje iš pietinės Suvalkijos (“Suvalkų krašto”) į tuometinę Lietuvos teritoriją iškeldinta apie 12 tūkst. lietuvių. etalpykla.lituanistika.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2009~1479989992893/J.04~2009~1479989992893.pdf
Žmonės sako, beje, kad po karo, pasienyje su Lietuva veikiant Lietuvos partizanams, gyventojai lietuviai iš pasienio buvo keliami giliau į Lenkiją link Vroclavo, Olštyno ir pan..
ne tik žmonės pasakojo apie nuolatines lietuvių žudynes per savaitgalio šokius. – Į suvalkiečių šokius atvykdavo lenkai ir sukeldavo ne tik muštynes, bet ir žudynes. Sykį net ir radijas pranešė (~ 1955 m. ) . Tąkart nužudytųjų skaičius peržengė JT (ar kitos tarptaut. institucijos) nustatytą ribą (lyg ir 45 tūkst., bet gal ir klystu), kai šalis, kurioje įvyko tokio masto žudynės, privalo apie tai pranešti šiai inst-jai, ir tai turi būti plačiai paviešinta. Taip ir išgirdau tai per radiją.
Keista, žemėlapyje nurodoma, kad Latgaloje baltiškų upėvardžių nedauga ar jie abejotini-Melnupė,Dzimavupite,Vaidava,Alūksnė,Zilupė, Bebrupė, Sarkanytė,Mugurupė….
− lrt.lt/radioteka/irasas/2000386400/kieno-vytis
− lrt.lt/radioteka/irasas/2000386400
„Dalis Lietuvos politikų pasipiktino Baltarusijos opozicijos iniciatyva savo šalies piliečiams išduoti alternatyvius pasus, ant kurių – simbolis, panašus į Vytį, keliami klausimai dėl simbolio ir istorijos savinimosi. Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad Vytis yra lietuviškas simbolis, TAČIAU juo galėtų naudotis „laisvę išpažįstančios ir Putinui nekeliaklupsčiaujančios“ tautos. Heraldikos komisijos pirmininkė Agnė Railaitė-Bardė sako, kad Vytis – visų LDK gyvenusių tautų herbas.
Laidoje dalyvauja Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Remigijus Motuzas, istorikas, buvęs Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis, visuomenininkas, besidomintis litvinizmo tema Dominykas Čivilis, Baltarusijos opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos patarėjas diplomatijai Dzianis Kuchynski.
Ved. Agnė Skamarakaitė“
Na, reikia tik pažiūrėti į knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” 66 ir 67 puslapius ir abejonių neliks: originalų Vytį “Pagonia” ant baltarusiškų opozicionierių pasų reikia nupiešti tokį, kaip kad jis parodytas 66 psl., t. y. be dvigubo kryžiaus. Tada istoriškai viskas bus tvarkoje. Apie tai neseniai parašyta pastaboje portalui “alfa.lt”. Dėkoju.
Keista ir tragiška, kad tas Lietuvos (belo)rusėjimo ir lenkėjimo procesas vis nesustoja – toliau vyksta slavų migracija į Lietuvą, ir toliau lietuviai nesupranta, kad Lietuvoje negalima nuolaidžiauti slavakalbiams, negalima pereiti prie jų kalbos, dėl to, kad jie lietuviškai nemoka, o mes taigi jų kalbą visada mokame, mums gi nesunku…
Mes net ir savo istoriją, simbolius ir tapatybę tiems mus ėdantiems orkams galime atiduoti, galime ir patys išnykti, mums gi negaila…
Ypatingos pastangos kovoti su antisemitizmu pateisinamos ilgaamžiu žydų persekiojimu. Panašiai ir lietuvybė turėtų būti ginama uoliau dėl to, kad daugybę amžių buvo nepaliaujamai persekiojama.
Prieš beveik 40 metų teko „atlikti darbinė praktiką“ tuometiniame studentų statybiniame būryje Švenčionių rajono pietryčiuose, laukuose už Šutų, link dabartinės Baltarusios sienos. Kartą pasikalbėjau su dviem už mane vyresniais vietiniais gyventojais. Paaiškėjo, kad jie broliai- vieno vardas Juozas, o kito- Ivanas. Nuo gražios lietuvių rytų aukštaičių vilniškių tarmės ( manau, ją labai gerai moka gerb. Alko redaktorius) , jie pereidavo prie rusų kalbos ir vėl grįždavo prie gražiosios lietuviškos tarmės. Paklausus, kokia jų tautybė, jie , akimirką nutilę, atsakė lietuviškai , įterpdami slavišką žodį – mes esam starejšyje (seniausieji) . Po to ten teko sutikti žmonių, taip pat pereinančių nuo aukštaičių vilniškių tarmės prie rusų ir atgal, bet aiškiai įvardijančių save lietuviais. O štai Adutiškyje, esančiame Švenčionių rajono rytuose prie pat Baltarusijos sienos, sutikau tik bendrine lietuvių kalba ar aukštaitiškai tarmiškai kalbančius gyventojus. Kai kurie papasakojo apie kovas už lietuvybę lenkų okupacijos laikais šiame Lietuvos krašte.