Toliau skelbiame Antano Gudelio rašomos knygos „Vėlinas, Vėlino kalnas ir Vilniaus kosmogonija“ ištraukas. I dalis ČIA.
J. Basanavičius 1902 m. rašytoje studijoje „Apie vėles bei nekrokultą senovės lietuvių“, kuri buvo paskelbta kaip knygos „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“ įvadas, aptarė žodžio vėlė paminėjimus ir aiškinimus, pradedant lenkiškai rašiusiu XVI a. autoriumi Jokūbu Laskausku, vėlesniais, vokiškai rašiusiais autoriais ir kitais mokslininkais, J. Basanavičiaus amžininkais, bei lietuvių autoriais Simonu Daukantu, Antanu Juška, Kazimieru Būga; taip pat minėjo kryžininkų kronikose aptinkamus Lietuvos vietovardžius, akivaizdžiai susijusius su žodžio vėlė šaknimi.
Remdamasis kryžininkų kronikų paminėjimais (Scriptores rer. Prusic. , II), J. Basanavičius teigė, jog žodis „vėlė“ vietovardžiuose lietuviams buvo žinomas jau nuo XIII a. , tačiau paties žodžio turinys ir prasmė naujaisiais laikais nebuvę ištirti:
„…po vardu „vėlė“, „vėlys“ „velionis“, „velioka“ suprantama buvo pavidalus mirusių žmonių. Jog tos vėlės, anot vienų (Daukantas, Jurkšaitis), nelabos, anot kitų (Juška, Bartsch) – geros, palaimingos buvusios.
Daugiau ką apie jas sulig šiol nežinota. Ir apie etimologiją paties vardo nedaug žinoma buvo. Anot Daukanto, jų vardas paėjęs „ nuo to, jog jos vėlai naktij teskelbies ir baldies“.
Becenbergeriui (Bezzenberger) rodėsi „velioka“, „veliuoka“ drauge su „velniu“ nuo „vylius“, „apvilti“ paeinanti; anot Veselovskio, „vėlė“, „vėlys“, „velionis“ paeiną nuo indoeuropajiškos šaknies *uel- pragaišt, nuo kurio paeiną anglosaksoniškas „wael“ senvok. „Wal“ – prapultis, pragaištis ir t. t. , ir jis sustato drauge su Walholl ir t. t.
Geriausią ir, kaip rodos, logiškai pritinkiausią etimologiją paduoda K. Būga, kurią čion iš jo laiško priduriame: „Vėlė“ – dūšia, die Seele. Tasai žodis kilens iš kamieno *ve-, turiančio reikšmę „pūsti, blasen“, lygiai ir graikų bei lotynų anemos, animus, anima „vėjas, dūšia“ [1].
Plačiai pateiktoje vėlės paminėjimų ir su ja susijusios tautosakinės medžiagos užrašymų panoramoje J. Basanavičius rėmėsi ir E. Volterio baltų kalbų ir etnikos tyrimais: pirmiausia 1886 m. M. Daukšos „Katekizmo“ leidimo pridėtais žodžių vėlė ir velionis aiškinimais[2] bei darbu apie lietuvių mitologiją ir latvių etnografiją.
J. Basanavičiaus ir E. Volterio gyvenamuoju laikotarpiu užrašytuose tautosakos pasakojimuose velnias buvo siejamas su piktosiomis „nelabosiomis“, „juodosiomis“ dvasiomis, nes velnio vaizdinį jau buvo esmingai pakeitusi christianizacija, o krikščioniškoje pasaulėžiūroje gyvųjų pasaulį nuo mirusiųjų skiria griežta riba.
Knygos „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“ Prakalboje J. Basanavičius rašė: „Medega, kurią aš šitoje knygoje skaitytojams paduodu, susided iš pasakų: 1. Apie baltas, geras dvasias, ypačiai: apie vėles, ir 2. Apie juodas, nelabas dvasias, arba velnius“ [3]. Kazimieras Būga „Kalbos mažmožiuose” 1914 m. , tarytum papildydamas J. Basanavičių ir E. Volterį, rašė: „Juodojo” arba „nelabojo” vardas velnias, kilęs iš senesnėsios lyties velinas (taip XVI amžiuje tebesakydavo Daukša) yra visuartimiausias velionies giminaitis”[4].
Nepaisant lyginamojoje kalbotyroje atskleistų etimologinių žodžio Velnias sąsajų su vėle ir kitais šios ide. šaknies žodžiais, J. Basanavičiaus knygos rengimo metais Velnio pavidale buvo įsitvirtinęs krikščioniškojo velnio, kaip blogio įsikūnijimo, demono vaizdinys. Turėjo praeiti nemaža laiko, prireikė daugelio mitologų pastangų, kad Velnias -Vėlinas atgautų savo, kaip vieno iš svarbiausių baltiškųjų dievų statusą ir autentišką mitologinį pavidalą.
Bene pirmasis lietuviškąjį Velnią-Vėliną su vediškuoju Varunu susiejo šveicarų kalbininkas, laikomas struktūralistinės lingvistikos tėvu, Ferdinandas de Sosiūras (Ferdinand de Saussure, 1857–1913) 1907 m. laiške savo buvusiam mokiniui, prancūzų kalbininkui Antuanui Mejė (Antoine Meillet, 1886 –1936).
Svarstydamas apie Mitro ir Varuno, vedų mitologijoje kartais vadinamų bendru aukščiausiųjų dievų Adičių vardu, etimologiją, minėtame laiške F. Sosiūras rašė: „Daugelį kartų aš savęs klausiau, ar europiečiai, mąstydami apie senąjį Aditį, neatpažins jo lietuvių velnyje, ar veikiau Veline, iš kurio, kaip atrodo, velnias ir kilęs“ [5].
Toliau šveicarų kalbininkas teigė, jog jis nesistebėtų, „. . . jeigu baltų Vėlinas, pirmapradiškai būdamas identiškas indiškajam Varunui, reikštųsi kaip dievas, baudžiantis už moralinius paklydimus ir savo vardo paveldėtoju ateityje paliktų kriščioniškąjį diabel“ [6].
F. Sosiūras, gerai mokėjęs lietuvių kalbą, bet nemokėjęs nei lenkų, nei rusų kalbų, cituotame laiške išreiškė mintį, jog su Adičių dievų grupe būtų galima susieti ir „slavų dievą“ – nors jo vardo kalbininkas neminėjo, nesunku atspėti, kad tai turėjo būti Velesas.
„Bendrosios kalbotyros kurse“, viso pasaulio kalbininkams gerai pažįstamoje knygoje, F. Sosiūras rašė, jog „kalba puikiausiai gali išlikti nepakitusi ir be rašto. Lietuvių kalba, dar ir šiandien vartojama rytų Prūsijoje bei dalyje Rusijos, iš rašytinių šaltinių žinoma tik nuo 1540 m., bet iš tokio vėlyvo laikotarpio lietuvių kalbos apie indoeuropiečių prikalbę galima susidaryti tikslesnį vaizdą nei iš III a. pr. Kr. lotynų kalbos. To pakanka, kad įsitikintume, kaip menkai kalba priklauso nuo rašto“ [7].
F. Sosiūro minima 1540 m. data liudytų, kad jis turėjo būti susipažinęs su J. Bretkūno ir M. Daukšos raštais, kurie galėjo padėti atpažinti Velnio kilmę iš Velino – Vėlino ir etimologines sąsajas su vėle, vėlėmis.
Nors 1907 m. rašytas laiškas ilgą laiką nebuvo niekur spausdintas ir buvo plačiau nežinomas, jis lieka kaip įdomi Vėlino ir Varuno giminystės įžvalga, kurios, deja, laiško autorius neišplėtojo. Kiek įmanoma atspėti iš painokų F. Sosiūro laiško asociacijų, būtų sunku tiksliau atsakyti, kokį Varuno vaizdinio pavidalą turėjo prieš akis laiško autorius, bandęs jį susieti su Velniu-Vėlinu kaip nusidėjėlių baudėju, savaip užmindamas mįslę, ar Vėlino vaizdinio raida galėjo būti panaši į Varuno vaizdinio kaitą.
Žvelgiant iš XX a. antrosios pusės mitologijos tyrimų taško, F. Sosiūro pateiktasis Varuno vaizdinys atitiko tokį šio vedų dievo pavidalą, kurį buvo aktualizavę to amžiaus pirmosios pusės vedologai. Panašiame savo meto vedologinių tyrimų kontekste gali būti atpažįstamas ir mūsiškis R. Mironas.
Amerikiečių lingvistas Romanas Jakobsonas (Roman Jakobson,1896–1982) 1969 m. darbe apie senovės slavų dievą Velesą aktualizavo čekų mitologo J. Dobrovskio ir kitų mokslininkų iškeltą Veleso giminiškumą su lietuvių Vėlinu, Velioniu, Veliuona, vėle, latvių Velns, Vells ir vediškuoju Varunu.
R. Jakobsonas išplėtė šių mitinių būtybių mitinių prasmių lauką, susiedamas jų vardų kilmę su ide. šaknimi *well, o šios šaknies kilmės žodžius – su įžvalgumu, aiškiaregyste. Mokslininko nuomone, tokią reikšmę atveria keltiškas vardas Veleda, reiškiantis pranašautoją, senovės airių aiškiaregio pavadinimas fili, reiškiantis aiškiaregį, magą; Veleso anūku yra vadinamas slavų Bojanas, dainius ir kanklininkas iš iki šiol ginčytino autentiškumo šaltiniu laikomos „Sakmės apie Igorio žygį“.
R. Jakobsonas darė išvadą, jog dievų vardai, susišaukiantys su slavų Velesu/Volosu, priklauso bendram ide. panteonui ir kad šio prototipo mitinėms dievybėms būdinga akylumas, aiškiaregystė, ateities spėjimas, numatymas, o taip pat ryšys su gyvulių pasauliu, ganyklomis, medžiokle. R. Jakobsonas Vėliną netgi laikė, pasak A. J. Greimo, „fonetiniu Varuno atitikmeniu“, nors tam prieštaravo Žoržas Diumėzilis (Georges Dumézil, 1898–1986).
Po to, kai R. Jakobsonas iškėlė mitologinių ir religinių Velnio ir Varuno personažų artumą, jų giminystei pritarė M. Gimbutienė, A. J. Greimas, N. Vėlius, V. Toporovas, G. Beresnevičius, nors į platesnį Velnio ir Varuno sąsajų tyrimą lietuvių mitologai nesileido. Tuo pačiu laikotarpiu (1969) senovės indoeuropiečių pomirtinio gyvenimo sampratą tyręs estų kilmės amerikiečių kalbininkas Janas Pūelas (Jaan Puhvel, g. 1932) pateikė išvadą, kad senovės indoeuropiečiai pomirtinį pasaulį įsivaizdavo kaip pievą – tai, esą, liudija ir sutapimas, kad mūsų gyvulių dievo Velnio vardas kilęs iš ide. *welsen, reiškiančio pievą, ganyklą.
Taip buvo išplėstas baltiškojo – lietuviškojo, latviškojo Velnio-Velino vaizdinio kontekstas, bet tai nenuneigė šio dievo vardo etimologinio ir pirminio ryšio su vėle, o kartu su šaknimi *ve-, kuri atsišaukia žodžiuose vėjas, dvėsuoti, dvėsti, dvasia, kvėpuoti, kvėpti, kvapas, dausos. (Pridurkime, kad žodis siela, su kuriuo kartais sugretinamas žodis dvasia, neturi lietuviškojo etimono ir greičiausiai sietinas su vokiečių die Seele, o sielotis ir sielvartas jau būtų dariniai iš sielos).
Praėjusio amžiaus septintajame – aštuntajame dešimtmetyje, kurį žymėjo tikras mitologijos proveržis JAV ir Europoje, į Velnio bylos nagrinėjimą įsitraukė lietuviai M. Gimbutienė ir A. J. Greimas. M. Gimbutienė jau nuo 1970 m. [8] į tą pačią chtoniškąją šeimyną jungė Velesą, Velnią, latvių mirusiųjų dievą Vels, taip pat RV Varuną, germanų Uliną ir Odiną, graikų Hadą, prūsų Patulą, Pikulą, o Velnią pripažino vienu svarbiausiųjų baltų panteono dievų kaip vieną iš triados Dievas-Perkūnas-Velinas.
Panašiu metu A. J. Greimas [9] Varuną ir Velnią laikė ne tik viengenčiais, bet ir tuo pačiu vardažodžiu, taip pat teigė, kad Velnias esąs „ne tik dievas, bet ir svarbus suverenumo dievas“, magijos ir religijos globėjas, panašiai koks yra vedų Varunas, atstovaujantis magiškąjį, sakralinį suverenumą. Ieškodamas atsakymo į klausimą, kaip galėjo Velnias-Vėlinas santykiuose su Perkūnu užimti silpnesniojo vietą, A. J. Greimas telkėsi vedų mitologijos pavyzdį, kai vyko suverenumo galių dalybos tarp Indro ir kitų dievų – panašiai galėjęs vykti Perkūno ir Velnio suverenumo galių ir įtakos sferų pasidalijimas.
Septintojo dešimtmečio pradžioje prie Velnio bylos prisidėjo V. Toporovas ir V. Ivanovas: iš esmės pripažinę ankstesnių tyrėjų teiginius dėl slavų Veleso/Voloso giminystės su lietuvių Velniu ir vėle, jie bandė iš naujo peržiūrėti ir apibendrinti Velnio, Veleso, taip pat vedų Virtro / Valo ryšį su mirusiųjų pasauliu, žeme bei gyvuliais ir mirusiųjų pasaulio kaip pievos-ganyklos įvaizdį.
Visus minėtus mitonimus jie siejo su tos pat ide. šaknies *ṷel- : tocharų žodžiais wäll „valdytojas“, wlāñkät „karalius, dievas“, senovės slavų velii, nusakančiu socialinę grupę ir volodyka, reiškiančiu tos grupės vadą, viršininką. Tos pačios šaknies šeimai priklausytų ir slavų volos ir volositj (jėga ir valdyti), kartu lietuvių valstietis, valsčius ir valstybė.
N. Vėlius Velnio bylai paskyrė visą knygą „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“ [10] su paantrašte „ Folklorinio velnio analizė“. Joje buvo išnagrinėta apie dešimt tūkstančių pasakojamosios tautosakos kūrinių, keli tūkstančiai burtų, tikėjimų, per tūkstantį mįslių, patarlių bei priežodžių, apie du tūkstančiai šnekamosios kalbos posakių, keturi šimtai vietovardžių, istorinių rašytinių šaltinių ir kitos medžiagos, vienaip ir kitaip susijusios su Velnio vaizdiniu ir jo istorine raida. Folklorinė medžiaga leido mokslininkui nustatyti, kad lietuvių tautosakoje Velnias buvo vadinamas dviem šimtais vardų, kurie, labiausiai tikėtina, buvo tabuistiniai pakaitalai.
Senojo indoeuropietiškojo ir baltiškojo Velnio-Vėlino mitologinius vaizdinius keisti galėjo ir pati senosios indoeuropietiškosios ir baltiškosios religijos raida, tačiau pirminį Vėlino, kaip lygiaverčio pasaulio kūrėjo, chtoniškojo pasaulio ir mirusiųjų vėlių valdovo, pavidalą iš esmės pakeitė krikščionybė, kurios teologijoje Vėlinas-Velnias tapo piktuoju demonu, blogio dvasia, kankinančia nusidėjėlius. Iš to, matyt, sekė ir Velnio sąsajos su ne savo mirtimi mirusiųjų, paskendusių žmonių vėlėmis.
Folklorinio Velnio vaizdiniuose dar atpažįstamos senojo mitinio Velnio vaizdinio reliktai – ryšiai tiek su gyvųjų, tiek mirusiųjų pasauliu, tiek su mirtimi, tiek su vaisingumu, su žeme ir požemiu. Taigi, tame galima įžvelgti tarpininko tarp šių dviejų pasaulių vaidmenį – iš to sektų ir Velnio globa žyniams, poetams, muzikantams, sugebantiems užmegzti ryšį su mirusiųjų pasauliu.
Čia vėl turėtume prisiminti įžvalgiąją K. Būgos etimologiją, kildinančią vėlę iš *ve-, iš ko – vėjas, dvėsuoti, dvėsti, kvėpuoti, įkvėpti, o kartu ir įkvėptieji – žyniai, dainiai, sugebantys atsiverti mirusiųjų pasauliui, protėvių vėlėms, gauti iš jų informacijos ir įkvėpimo.
Nesunku atsekti ir platesnę šaknies *ve- šeimą, kurioje atsidurtų ir vedas, reiškiantis žinojimą, ir kartu lietuviškasis vadas, kilęs nuo žodžio vesti: vadas yra tas, kuris veda, tas, kuris žino, kur vesti (plg. rusų vestь (žinia), viedьma, analogiška lietuvių žiniuonei, žinančiajai, raganai, reginčiajai, o lygiagrečiai – žynys, žinantysis, regintysis, regėtojas, raganius.
Lietuviškas žodis vėliava, atrodytų, sujungia kelių žodžių ir reškinių prasmes – vėjas, vėlė, vadas (einantis su vėliava priešakyje). Nors K. Būga žodžio vėliava kilmę laikė nežinoma, to žodžio prasmę visdėlto galima susieti su vėle. Estų epe „Kalevo sūnus” minimi einantys į mūšį „gausiavėliaviai lietuviai”: šį faktą citavo V. Pašuta (Vladimir Pašuto) [11], juo rėmėsi A. J. Greimas, siūlydamas žodį vėliava, lygintiną su broliava, aiškinti kaip „vėlių būrį, vėlių visumą”, ir kaip reikšmingą argumentą nurodė S. Grunau kronikoje aprašomą Vaidevučio vėliavą [12].
Dubnicos kronika (Chronikon Dubnicensis), aprašiusi 1351 m. Lenkijos ir Vengrijos valdovų žygius prieš Lietuvą, taip pat minėjo lietuvių vėliavas (insignia Lithwanorum) [13].
Iš tiesų, nesunku atpažinti pirminę vėliavos paskirtį – kariams mūšyje turi padėti protėvių vėlės. Lygia greta reiškiasi kita etimologinė ir mitinė Velnio-Vėlino sąsajų linija su vėju, vėtra, viesulu, taip pat primenanti K. Būgos iškeltąjį vėlės-vėjo etimologinį ryšį ir kartu vėliavos plevėsavimą vėjyje.
N. Vėlius yra nurodęs daugelį lietuvių mitologinių sakmių ir stebuklinių pasakų, kur Velnias „skraido su vėju, vėtra ar viesulu“[14]. Vėjo ir viesulo sąsajos su Velniu matomos ne tik lietuvių, bet ir senovės slavų mitologijoje ir tautosakoje: N. Vėlius mini sorbų slavistą H. Šusterį-Ševcą (Heinz Schuster-Šewc ), rašiusį, kad slavų senasis Velnio pavadinimas čгtь gali būti siejamas su senuoju slavų *skor, reiškiančiu greitai ir chortь,, kuris reiškia vėjo šunį.
Šio slavisto nuomone būtina atsižvelgti ne į krikščioniškąjį velnio vaizdinį, o į pagoniškąją senovės slavų mitologiją, kurioje akivaizdus Velnio ir Veleso sąvokos ir slavų vėjo dvasios sutapimas.
Daugelio slavų mitologijos tyrėjų nuomone, Velnias, Velesas ir vėjas senojoje pasaulėjautoje buvo suvokiami kaip vienas ir tas pats. Su vėju laksto germanų Votanas, graikų Hermis, romėnų Merkurijus – šie dievai susiję su mirusiais ir reiškiasi kaip jų lydėtojai į pomirtinį pasaulį.
Su pomirtiniu pasauliu siejasi senovės indų Vayu ir senovės persų, Avesto Vayu, kuris įsivaizduojamas kaip pomirtinio pasaulio vartininkas, susišaukiantis su RV Vato ir Vajo vaizdiniais. M. Pretorijus yra minėjęs baltų dievą Vėjopatį. Kaip matyti, skraidymas su vėju, viesulu, vėtra yra būdingas mitinėms būtybėms, vienaip ar kitaip susijusioms su mirusiųjų, kitaip sakant – su vėlių pasauliu.
Folklorinio Velnio pasaulėkūros veiksmai, lyginant su Dievo veiksmais, turi „kreivumo“, komiškumo, Dievo mėgdžiotojo-juokdario (triksterio) bruožų. N. Vėlius darė prielaidą, kad neigiami, kenkėjiški bruožai Velnio vaizdiniui galėjo būti priskirti jau prieš krikščionybę ir kad „Velnio ir dangaus dievų konfrontacija savo apogėjų pasiekia jo santykiuose su perkūnu“.
Kartu N. Vėlius yra pasakęs, kad „Istoriškai žiūrint, velnio, bendradarbiaujančio su dangaus dievais, vaizdinys, turbūt, yra senesnis už velnio, kovojančio su šiais dievais, vaizdinį. Dangaus dievų kovos su žemės gaivalais mitas būdingas labiausiai išaugusiai mitologijai […] [15].
Kaip žinoma, V. Ivanovas ir V. Toporovas Griausmavaldžio kovą su Gyvate (Slibinu) interpretavo kaip pagrindinį indoeuropiečių mitą[16], nors kartais žodį „pagrindinis” rašė su kabutėmis, tuo pabrėždami šio termino reliatyvumą.
Remdamiesi baltų ir gudų (baltarusių) mitologija, šie mokslininkai rekonstravo pagrindinio indoeuropiečių mito sąrangą, pagal kurią Griausmavaldžio vieta yra ant kalno ir danguje, ten, kur Saulė ir Mėnulis ir kur yra Pasaulio medžio viršūnė, o Gyvatė laikosi prie pasaulio arba kosminio medžio šaknų, ant juodos vilnos.
Šiame rusų mokslininkų sudėliotame Griausmavaldžio ir Gyvatės priešpriešos siužete įžvelgiamos sąšaukos su RV Indro ir Virtro kovos, o taip pat folklorinio baltarusių ir iš dalies folklorinio lietuvių Perkūno ir Velnio santykių vaizdiniais.
Tuo tarpu, norint atpažinti Velnio-Vėlino vietą baltų ir lietuvių pasaulėkūroje, būtina žengti už rusų mokslininkų rekonstruojamo Griausmavaldžio ir Gyvatės kovos provaizdžio – Perkūno ir Velnio priešpriešos – ribų į pirminius kosmogoninius vaizdinius, kuriuose atsiveria pasaulėkūriniai Velnio-Vėlino kodai.
Rekonstruotasis Griausmavaldžio ir Gyvatės santykių siužetas fiksuoja šių dangiškojo ir chtoniškojo prado reprezentantų priešpriešos būseną, tuo tarpu N. Vėliaus iškeltose lietuvių etiologinėse sakmėse Dievas ir Velnias reiškiasi kaip du svarbiausi pasaulį kuriantys dievai, draugai ir netgi broliai.
Rusų mokslininkų rekonstruotasis ide. mitinis siužetas atspindi, viena vertus, vedų Indro kovą su Virtru ir senųjų indoeuropiečių mitologijoje paplitusį siužetą, taip pat krikščionybės paveiktą slavų mitinį pasaulėvaizdį, o, kita vertus, struktūralistinę priešpriešų schemą, kuri, beje, vienaip ar kitaip reiškėsi ir V. Toporovo studijoje apie Vilnių.
Turėtume atkreipti dėmesį ir į tai, kad šių abiejų rusų mokslininkų indoeuropiečių mito – Perkūno ir Gyvatės kovos rekonstrukcijai pirminį postūmį galėjo suteikti V. Ivanovo ir K. Lėvi-Stroso bendras 1969 m. tyrimas „Indoeuropiečių mitas apie perkūnijos dievą, persekiojantį gyvatę, schemos rekostrukcija”.
Bus daugiau
__________________________________________
[1] Cituojama pagal „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“, LLTI,1998,p.22–23.
[2] Volter, Litovskij katechizis N.Daukši, S.Peterburg, 1886.
[3] „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“, p.7.
[4] Cituojama iš: „K. Būga, Rinktiniai raštai, t. I, Vilnius, 1958, p.42.
[5] Cituojama iš: Geištoras, p.118.
[6] Ten pat, p.118.
[7] Ferdinand de Saussure, Bendrosios kalbotyros kursas, Vilniaus universiteto leidykla, 2014, p.55.
[8] Gimbutienė M. Velnio istorija: Velnias – vienas iš pagrindinių prieškrikščioniškųjų dievų, Metmenys, 1970, Nr.20, p. 137-147.
[9] Greimas A. J. Apie folklorą, religiją ir istoriją, Metmenys, 1970, Nr. 9, p. 32–51, taip pat: Apie dievus ir žmones. Lietuvių mitologijos studijos, Chicago, 1979.
[10] Vaga, 1987, toliau – Vėlius, Chtoniškasis.
[11] V.Pašuta,Lietuvos valstybės susidarymas, Vilnius, 1971, p. 245; toliau-Pašuta.
[12] Algirdas Julius Greimas.Lietuvių mitologijos studijos, Baltos lankos, 2005, p.422.
[13] plg. Pašuta, p. 245.
[14]Vėlius, Chtoniškasis, p. 69-70.
[15] Vėlius, Chtoniškasis, p.120.
[16] Žr. Ivanov V.V. Toporov V.N. Issledovanija v oblasti slavianskich drevnostei, Moskva, 1974, p.343; taip pat: Le mythe indo-européen du dieu de l‘orage poursuivant le serpant; reconstruction de schéma ,-Changes et communnications. Mélanges offerts à Claude Lévi-Strauss à l‘ocasion de son 60-eme anniversaire, Paris, 1969 (avec V.V.Ivanov).
