V. Urbis. Žemaičių Kalvarijos kalnai – vis dar žemaitiškos tapatybės dalis?

Jei esi kilęs iš Žemaitijos ar bent lankęsis, buvęs joje per žmogaus laidotuves ar kitą gedulo akimirką, tikriausiai būsi girdėjęs Žemaičių Kalvarijos kalnus arba tiesiog Kalnus.

Kalnai – tai senos Kristaus kančios istoriją pasakojančios giesmės, kurios kelis šimtus metų giedamos gavėnios, šermenų, mirties metinių minėjimo metu.

Tai išskirtinis giedojimo paprotys, kuri 2020 metais buvo įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Paprotys gyvas ir šiandien. Tačiau, sakyčiau, nebe toks kaip prieš šimtmetį arba bent ieškanti naujo savo veido – formos ir vietos. Apie tradicijos pokyčius ir svarbą norisi pakalbėti plačiau.

Giesmės giedamos daugiau nei 4 šimtus metų

Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo paprotys pradėjo formuotis nuo maždaug XVII a. Kada buvusiame Gardų kaime buvo pastatytos tikrosios Kalvarijos kalnųs ir Kristaus kančios istoriją primenančios stotelės – koplytėlės ir ši vieta pradėta vadinti Naująja Jeruzale, dar vėliau ir iki šiandien – Žemaičių Kalvarija.

Ilgainiui prie kalbamų maldų buvo sukurtos, pritaikytos ir giesmės, kurias būtų galima giedoti vaikštant per kalnus nuo vienos koplytėlės iki kitos.

Kaip rodo ankstesnių tyrinėjimų išvados, giesmių tekstai buvo pritaikyti verčiant iš lenkų arba lotynų kalbos. Kalnų giesmių melodijos liaudiškos, nusistovėjusios. Tačiau nevienodos – atskirose regiono vietose pasižyminčios skirtingomis melodinėmis vingrybėmis ir muzikinėmis puošmenomis.

Jei iš pradžių šias žemaitiškai parašytas giesmes giedojo ir platino broliai domininkonai, įvairios draugijos ir bendruomenes. Vėliau kalnų giesmes išmoko tikinčiųjų bendruomenės visoje Žemaitijoje ir giedodavo įvairių gedulinių akimirkų, gavėnios metu, per didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus.

Per tris šimtmečius šis giedojimo paprotys tapo, galima sakyti, Žematiškos – katalikiškos tapatybės neatskiriama dalimi.

Kalnų giesmės pradėtos giedoti ne tik Žemaičių Kalvarijoje ar kitose vietose, kur suformuotos kryžiaus kelio stotys. Be kalnų giesmių nebūdavo įsivaizduojami šermenys – kelis vakarus iš eilės artimieji, kaimynai, draugai giedodavo gedėdami mirusiojo.

Giedojimai vis ilgėjo augo pabaigos giesmių skaičius – vienas giedojimas trukdavo net 3 ar 4 valandas. Taigi, Žemaičių Kalvarijos kalnų giesmės tapo maldos forma ir privalomas laidojimo apeigų atributas Žemaitijoje.

Vieniems atgyvena – kitiems tapatybės dalis

Galima sakyti, kad Žemaitijos Kalnų giedojimo paprotys gyvybingai ir tvirtai tęsėsi iki šio tūkstantmečio pradžios. Nors aš pats gimęs praeito amžiaus pabaigoje, tačiau dar ne kartą esu dalyvavęs šermenyse, kurių metu buvo giedami Kalvarijos kalnai.

Kalnus ir dabar dar renkasi giedoti bendruomenės įvairiose parapijose gavėnios metu, jie taip pat neatskiriama Žemaičių Kalvarijos atlaidų dalis. Tačiau kalnai šiuo metu vis rečiau girdimi šermenų ar kitų asmeninių žmogaus gyvenimo įvykių metu.

Kaip aiškėja kalbantis su žemaičiais, dėl ilgos giedojimo trukmės, šermenų ir kitų gedulinių susirinkimų metu bandoma sutrumpinti arba pagreitinti giesmes arba išvis vengiama jas giedoti. Taip daroma sakant, jog giesmės skamba nuobodžiai, senoviškai.

Šis giedojimo paprotys neretai pakeičiama charizmatinėmis, šiuolaikinėmis giesmėmis. Reikia pastebėti, kad mažėja mokančiųjų giedoti ir rengti giedojimus per asmeninius šeimų mirusiųjų minėjimus.

Jei anksčiau giesmes giedodavo visi dalyvaujantys apeigose arba kviečiami didžiausią giedojimo patirtį turintys bendruomenės nariai, šiandien giedoti giesmes kviečiami muzikantai – giedotojai, kuriems ir atsilyginama finansiškai už giedojimą.

Galiausiai, dėl sutrumpėjusio velionio gedėjimo papročio (nuo trijų dienų iki vienos), praktiškai nebelieka laiko, kada susitelkti giedojimui.

Vykstant sekuliarizacijai, velionių palydėjimo paprotys stipriai keičiasi

Trumpėja gedėjimo trukmė, bandoma individualizuoti apeigas, ieškant išskirtinių giesmių, dainų ar net poetinių žodžių ir Kalvarijos kalnų giesmės daliai žemaičių jau atrodo nebepriimtinas, nesuprantamas praeities reliktas.

Kita vertus, galima pastebėti ir kitą ryškų požiūrį ar net tendenciją – galima sutikti žemaičių, kurie turi aiškią poziciją dėl Žemaičių Kalvarijos kalnų kaip jų tapatybės dalies. Ši visuomenės grupė kritiškai vertina įvairias kitas šiuolaikines giesmes ar naujai įvedamus papročius.

Dargi, esama pavyzdžių, kada kalnus renkamasi giedoti ne tik gedulo akimirkų proga, tačiau ir kitų susibūrimų metu – štai, namų įkurtuvių proga, sukviečiant draugus, artimuosius.

Taigi, dalis, laikydamiesi papročio ir Žemaičių Kalvarijos giesmes matydami kaip privalomą maldos už mirusįjį formą, prašo giedotojų atlikti šias giesmes atskirai, negirdint artimiesiems, nes galima numanyti jau nebeturi emocinio ryšio su giesmėmis, o taip pat ir nelaiko to savo tapatybės dalimis.

O kita dalis atvirkščiai – šias giesmes mato kaip papročio tąsą ir formą tinkamai pagerbti mirusiuosius ar įprasminti kitas svarbias gyvenimo akimirkas ir stengiasi šias giesmes giedoti, tvirtai pasisako dėl jų išsaugojimo, turi ir brangina prisiminimus, susijusius su giedojimu.

Kaip prisitaikyti ir išlaikyti?

Tiek jaunas, tiek vyresnio amžiaus Žemaitijos gyventojas kalnų giedojimo praktiką žino, turi asmeninę patirtį, santykį ir dažnai net išgrynintą požiūrį į šias giesmes kaip reiškinį – patinka, nepatinka, gražu, nuobodu, atgyvena, šventa ir pan. Dažnu atveju šis požiūris paremtas emocinio ryšio su giesmėmis turėjimu arba neturėjimu.

Tačiau lygiai taip pat šie papročiai gyvybingumui turi įtakos ir modernybės atnešami pokyčiai. Žemaitijos visuomenė bandydama prisitaikyti ieško būdų kaip iš dalies laikytis tradicijos, tačiau kartu gyventi ir elgtis kaip patogu.

Sunku būtų įrodyti, kad žemaičiai, kuriems negražiai skamba ar neatrodo prasmingos Žemaičių Kalvarijos giesmės, neturi estetinio skonio, pagarbos papročio.

Vietoj šių giesmių ieškoma kitų subjektyviai gražių giesmių, dainų, o tai tik leidžia suprasti, kad šios giesmės nebėra suprantamos, artimos, ypač tiems, kurių šeimos ar bendruomenės giedojimo paprotys pasikeitęs.

Galiausiai, jei norint išgirsti kalnus reikalinga kviestis profesionalius muzikantus – tai rodo, kad atitolstama nuo pradinės šių giesmių paskirties – melstis vaikštant per kalnus.

Todėl tampa akivaizdu, kad norint prisitaikyti ir išlaikyti šimtametę tradiciją reikės surasti tiek emocinį, tiek estetinį, tiek intelektualinį ir dvasinį balansą, nebijant prisitaikyti Žemaičių Kalvarijos giesmių taip, kad jos būtų mielos, gražios ir neabejotinai – savasties dalis.