Greičiausiai daugelis esate daug skaitę ar girdėję apie tarpukario Lietuvos žemės ūkio eksportą į užsienį, ūkininkų sumanumą ir Lietuvos ūkio naikinimą sovietinės okupacijos laikais, kuomet buvo prievarta varoma į kolūkius, nacionalizuojama žemė, gyvuliai, technika.
To meto laisvos Lietuvos Respublikos ūkininkus buvo galima laikyti ekonomikos stuburu. Kol, žlugus Rusijos imperijai, Sovietų Rusijos ūkininkai kentėjo nuo pilietinio karo, bolševikų teroro, plėšimų ir vadinamosios karinio komunizmo politikos, jaunos Lietuvos valstybės ūkininkai susibūrė į sąjungą.
Nors pirmieji sąjungos skyriai pradėjo steigtis dar 1918 m., visos šalies ūkininkų interesus ginanti ir institucijose jiems atstovaujanti organizacija buvo įregistruota prieš lygiai 105 metus.
Pirmasis, steigiamuoju vadinamas, Lietuvos ūkininkų sąjungos suvažiavimas vyko 1919 m gruodžio 28–29 d. su penkių steigėjų parengtais ir jau 1919 m. gruodžio 20 d. įregistruotais įstatais. Juos pirmasis suvažiavimas peržiūrėjo ir papildė.
Išrašas iš pirmojo Ūkininkų Sąjungos suvažiavimo protokolo (4 klausimas „Ūkininkų Sąjungos įstatų peržiūrėjimas“): „Kun. Vailokaitis dėlei įstatų siūlo rezoliuciją, „kad suvažiavimas priima užregistruotus Kaune įstatus kaipo pagrindą ir duoda būsimajai išrinktai Centro Valdybai teisės leisti instrukcijų ir papildyti įstatus“. Rezoliucija priimta. Daroma 10 min. pertrauka.“
Steigėjais buvo puikiai žinomi to meto visuomenės veikėjai
Nepriklausomybės akto signatarai Aleksandras Stulginskis ir Jonas Vailokaitis, kunigai Mykolas Krupavičius ir Juozas Vailokaitis, politikas ir visuomenės veikėjas Juozas Žebrauskas.
Aleksandras Stulginskis, vėliau tapsiantis Lietuvos Respublikos Prezidentu, buvo išrinktas pirmuoju sąjungos pirmininku.
Aleksandras Stulginskis pirmininku buvo iki 1922 m., o vėliau iki pat 1940 m. sąjungos lyderiu buvo gydytojas, politikas, visuomenės veikėjas Eliziejus Draugelis.
Visi organizacijos vadovai ir centro valdybos nariai buvo veiklūs žmonės, aktyviai dalyvavę nepriklausomos valstybės kūrime, jos politikoje, ne kartą išrinkti į Respublikos Seimą, tvirtai gynė ūkininkų interesus formuojant visą šalies politiką, buvo tvirti demokratijos šalininkai.
Sąjungos įstatuose numatytiems tikslams pasiekti per nepilną dešimtmetį įsikūrė 380 Ūkininkų sąjungos skyrių, vienijančių per 20 000 narių visame krašte. Skyrius galėjo būti įkurtas vos tik susiburdavo 10 narių, norinčių stoti į organizaciją.
Skyriai steigė kooperatyvus, kooperatines pienines, vaisių ir linų perdirbimo, gyvulių kergimo, javų valymo punktus, statė malūnus, žemės ūkio gaminių supirkimo sandėlius, kūrė nedidelius bankus.
Sąjungos žinioje veikė jos įsteigtos ekonominės organizacijos: Centralinis ūkininkų bankas, Lietuvos kooperatyvų centras, pieno perdirbimo bendrovių sąjunga „Pieno sąjunga“, Lietuvos ūkininkų kooperatyvų sąjunga. Ūkininkų Sąjunga leido savo laikraštį „Ūkininkas“.
Organizacija veikė iki pat sovietų okupacijos 1940 metų birželio. Tuomet ji buvo uždaryta, o daugelis vadovų buvo įkalinti, ištremti.
1989 m., atgimstant Lietuvai, buvo atkurta ir Lietuvos ūkininkų sąjunga, sėkmingai veikianti ir mūsų dienomis.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukose – Lietuvos ūkininkų sąjungos paviljonas 4-ojoje Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje, vykusioje Kaune 1925 m. birželio 24–29 dienomis.
Įvardindami Ūkininkų sąjungos steigėjus ir jų bendros veiklos organizatorius, pamiršote paminėti Lietuvos agrarinės ekonomikos pradininką, Žemės ūkio rūmų steigėją, Žemės ūkio ministrą keliuose to meto kabinetuose, daugelio mokslinių darbų autorių ir publicistą, prof. Joną Praną Aleksą, garsaus memorandumo, reikalaujančio nutraukti nacistinį terorą bendraautorių, nukankintą Sibire. Šios tematikos publikacijose visur teigiate, kad agrarinės politikos pradininkas buvo Mykolas Krupavičius, bet pamiršote, kad jis niekada jokia agrarine veikla neužsiėmė. Jis buvo kunigas ir jokio pasirengimo agrarinėje politikoje neturėjo. Kodėl minėdami Pirmosios Respublikos politikos kūrėjus, taip įžūliai ignoruojate tikrąjį jos kūrėją?