Galimybė skiepams suvaldyti pavojingas ligas – vienas sėkmingiausių medicinos laimėjimų, kasmet visame pasaulyje padidedantis išvengti apie 4 mln. mirčių.
Lietuvoje naujagimiai skiepyti pradėti dar 1956 m., o šiandien pagal Vaikų profilaktinių skiepų kalendorių naujagimiai, kūdikiai ir vaikai skiepijami net nuo 14 pavojingų ligų, tokių kaip tuberkuliozė, hepatitas B, difterija, stabligė, kokliušas, poliomielitas, tymai, raudonukė, kiaulytė ir kt. Tačiau kuo daugiau vakcinų nuo ligų, tuo daugiau diskusijų.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) epidemiologai atsako į pagrindinius klausimus, susijusius su skiepų vaikams sudėtimi.
Skiepai ligos sukelti negali
Skiepų veikimo būdas yra imituoti natūralų užkrėtimą, tačiau nesukeliant ligos. Skiepuose esančios veikliosios medžiagos – antigenai – yra susilpninti arba inaktyvuoti virusai, bakterijos ar jų fragmentai.
Pavyzdžiui, MMR vakcina, sauganti nuo tymų, kiaulytės ir raudonukės, yra gyva susilpnintas skiepas. Jame esantys virusai negali daugintis žmogaus kūne ir sukelti ligos, tačiau vis tiek sukuria stiprų imuninį atsaką. Šis atsakas padeda kūnui „išmokti“ atpažinti patogeną, kad, susidūręs su tikru virusu, kūnas jau būtų pasirengęs kovai prieš jį.
Priešingai nei gyvi skiepai, inaktyvuoti skiepai, tokie kaip skiepai nuo stabligės ar kokliušo, naudoja chemiškai neutralizuotus bakterijų toksinus arba jų baltymų daleles.
Nors jos sukelia silpnesnį imuninį atsaką, tokius skiepus galima naudoti žmonėms su nusilpusia imunine sistema ar kūdikiams. Be to, siekiant sustiprinti imuninį atsaką, skiepo sudėtyje naudojami adjuvantai, tokie kaip aliuminio druskos.
Jų kiekis skiepuose yra itin mažas – apie 0,5 miligramo, kas yra gerokai mažiau nei aliuminio dozė, kurią žmogus gauna per dieną iš maisto ar vandens.
Anot NVSC gydytojos epidemiologės Daivos Razmuvienės, dažnai tėvus neramina faktas, kad tam tikruose skiepuose yra kiaušinio baltymo, antibiotikų pėdsakų. Tačiau šių elementų kiekis toks mažas, kad įprastos alergijos iššaukti negali.
Anot D. Razmuvienės, įprastai skiepai sudaryti iš trijų pagrindinių dalių: stabilizatorių, minėtųjų adjuvantų ir pagalbinių (neveikliųjų) medžiagų, kaip pvz. natrio chloridas (druska) ar konservantai, neleidžiantys skiepui kisti. 
Tyrimuose – tūkstančiai savanorių
Viena iš dažnai tėvų girdimų baimių – klaidingas įsitikinimas, kad vakcinos suleidžia „gyvą“ virusą, ir kūnas turi pats su juo kovoti. Mokslas šį pramaną paneigia. NVSC žinovai primena, kad skiepai yra griežtai kuriami taip, kad juose esantys virusai ar bakterijos būtų nekenksmingi.
Pavyzdžiui, stabligės skiepas neturi pačios bakterijos – joje naudojamas tik neutralizuotas toksinas, kurio pakanka, kad imuninė sistema „įsimintų“ pavojų, bet nesukeltų ligos.
Vakcinų saugumas yra viena griežčiausiai prižiūrimų sričių medicinoje. „Prieš pasiekiant žmones, kiekviena vakcina pereina daugybę klinikinių tyrimų žingsnių, kuriuose savanoriškai dalyvauja tūkstančiai žmonių.
Be to, net ir po patvirtinimo skiepų saugumas toliau stebimas tarptautinėse sistemose, tokiose kaip Europos vaistų agentūros (EMA) ar Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) žinovų programose“, – primena NVSC žinovai.
Kodėl kartais reikia persiskiepyti?
Kalbant apie skiepų veiksmingumą, svarbu suprasti, kodėl kai kurie skiepai suteikia imunitetą visam gyvenimui, o kai kuriomis reikia skiepytis pakartotinai. Pavyzdžiui, MMR skiepas paprastai suteikia ilgalaikį imunitetą, nes tymų, kiaulytės ir raudonukės virusai yra stabilūs.
Tuo tarpu stabligės bakterijos gaminamas toksinas nesukelia ilgalaikio imuninės atminties formavimosi, todėl skiepą reikia kartoti kas 10 metų (paskutinį kartą vaikai turi būti skiepijami sulaukę 15–16 m., tačiau ne visi sutinka). Šis skirtumas priklauso nuo patogeno biologinių savybių ir imuninės sistemos gebėjimo „įsiminti“ tam tikrus antigenus.
Ligos komplikacijos – blogiau nei reakcija į skiepą
Kritikai dažnai pabrėžia nepageidaujamas reakcijas, tačiau skiepai sukelia labai mažą nepageidaujamų reakcijų pavojų, kuris yra nepalyginamas su komplikacijomis, kylančiomis susirgus.
Pavyzdžiui, tymų ligos komplikacijos (encefalitas, pneumonija) pasitaiko maždaug 1 iš 1000 atvejų. Tokia reakcija kaip paraudimas skiepo vietoje ar rankos skausmas laikoma įprasta trumpalaike reakcija, pasitaikančia tiek vaikui, tiek suaugusiam asmeniui po daugelio skiepų.
Skiepai ne tik saugo pavienį asmenį, bet, svarbiausia, formuoja kolektyvinį imunitetą. Kai skiepijimo aprėptis bendruomenėje siekia 95%, užkrečiamųjų ligų sukėlėjai nebegali plisti, apsaugomi net tie, kurie dėl medicininių priežasčių negali būti skiepijami.
Būtent dėl aukštos skiepijimo aprėpties Europoje buvo tik pavienių tymų atvejų, tačiau pastaraisiais metais dėl sumažėjusio skiepijimo šios ligos protrūkiai grįžo.
