J. Basanavičius. Iš krikščionybės santykių su senovės lietuvių kultūra (I)

Kristaus mokslas, kaip jis teorijoje – Evangelijoje – apskelbtas ir, laikui bėgant, žmonių gyvenime – krikščionių praktikoje – kad apsireiškė, buvo toli ne vienodas.

Tyras Kristaus mokslas buvo, yra ir bus amžinai tas pats, tuo tarpu krikščionystė, betvarkydama žmonių gyvenimą ir pati besiderindama į tą gyvenimą, ėjo ir eina, kaip ir pati žmonija, evoliucijos keliu, kurio negali išsilenkti.

Ant kurio tobulumo laipsnio tuo ar kitu metu buvo pakilusi žmonija, ant to laipsnio sto­vėjo ir josios supratimas apie krikščionystės idealus ir jų taikinimą gyvenimo praktikoje.

Todėl ir krikščionija – kaip mums rodo kultūros historija – su savo etika ne visados buvo vienoda: nuo seniausių laikų, žmonijai tobulyn einant, ir jiji pati tobulinosi. Tai tezai paaiškinti užtenka atsiminti inkvizicija su auto da fe, raganų deginimo laikas, hispanų karas Ameriką užvaldant, arba nors vokiečių kryžeivių karas Lietuvoje, mūsų tautą krikščionystėn verčiant..

Krikščionystė, kaipo tikyba į Dievo apsi­reiškimą Jėzaus Kristaus asmenyje, turi, kaip žinoma, tikslą atnaujinti nuodėmių surau­kytą ryšį tarp žmogaus ir Dievo. Tos tiky­bos išpažinėjai – krikščionys – kaipo Dievo vaikai, būdami tikri, kad jųjų tikyba esanti tobuliausia už visas kitas, jau iš pat pradžių josios atsiradimo pateko opozicijon su juda­izmu ir paganizmu, kovodami dėl savo tikslo – Dievo karalystės išplatinimo ant žemės.

Kuomet dar su judaizmu, iš kurio buvo ki­lusi, krikščionystės santykiai buvo neblogiau­si, su graikų bei rymėnų paganizmu jiji di­džiausiu tikybiniu įsikarščiavimu arba fanati­zmu – kovojo, iki jį apgalėjo ir išvertė. Ypač, kada nuo Konstantino Didžiojo laikų krikščionystė Rymo imperijoje užėmė valsty­bėje viešpataujančią vietą, prasidėjo smarkiau­sia kova su pagonų tikėjimu.

Pirmiau ilgus metus kęsdami persekiojimą, dabar krlkščio­nys, įsigalėję valstybėje, pradėjo visaip var­žyti pagonis, savo prispaudėjus, ne tik juos pačius persekiodami, bet ir jų šventyklas ir aukarus griaudami.

Netrukus, prasidėjo nai­kinimas viso to, kas buvo su pagonų tikėji­mu susirišę. Krikščionįs pradėjo visur griauti gražiausius, pagonų statytus, rūmus, šventy­klas ir kt. trobas. Teodosijaus Didžiojo laiku jie pav. Bybliaus mieste išgriovę puikiausią Adonio bei Baalaih’o garsiąją šventyklą.

Tarytum banda paleistų vilkų – sako Fr. Hellwaid’as, be abejo, kiek perdėdamas – jie bastėsi iš vietos į vietą ir naikino, savo bar­barišku nesupratimu ir žiaurumu, brangiau­sius meno darbus; drauge su tuo plešė iš pagonų dvasininkų turtus.

Tos senovės kultūros naikinti, rods, nemažai padėjo ir iš šiaurės atvykusieji Rymo imperijon barbarai, su kurių pagelba Kristaus mokslo išpaži­nėjai daugiausia prisidėjo prie to, kad platindami miniose krikščionystę, sunaikintų dau­gelį pagonų kulto likučių, sudaužytų dievų statujas ir t. t.

Patsai mokslas, kursai Grai­kijoj buvo gana augštai pakilęs, turėjo lygiu būdu žlugti net iki XV šimtmečio, kada vad. „renaissans’o“ laikais jis ėmė vėl augštyn kilti.

Kaip Europos pietų šone krikščionystė be­siplatindama naikino visur pakeliui senovės klasišką kultūrą, taip panašiai, keliais šimt­mečiais vėliau, jiji pasielgė Kievo kuningaikštystėje ir mūsų krašte su senprūsių, lietu­vių ir latvių tikyba ir kultūra – tai yra tikra tiesa, kurios užslėpti negalima, nors ji dar, deja, daugeliui ir nežinoma.

Augščiau jau man teko paminėti kryžei­vių karą Lietuvoje. Kaip jie senovės prūsuo­se ir lietuviuose platino Kristaus mokslą, kiekvienas be didelio vargo gali sužinoti daugybę smulkmenų Dusburgo, Wigando ir k. vokiečiu kronikose. Apie tai čia plačiau nekalbėdamas, paduosiu tik kelis žodžius vieno pačių vokiečių historiko, parašiusio kryžeivių historiją, kursai ypatingu būdu cha­rakterizuoja jųjų veikalus, kuomet tie vienuoliai senovės prūsus krikščionystei vertė.

“Tobūlas – sako A. von. Kotzebue – stovi senovės nepavergtųjų prūsų paveikslas, kaip ir kuo jie buvo, pakol krikščionįs tarp jų neįskiepijo naujos tikybos su naujomis ydomis. Nebuvo jie pasiekę augštos kultū­ros, kuri šviesą išplečia, bet dorą naikina, tačiau kas juos laukiniais vadintų? Ar ne buvo jiems su krikščionimis bendra tikyba ir prietarai, tik kitokiame pavidale? Kad jiems trūko kantrumo suprasti, jog vienas žmogus Ryme turįs galę juos kam dovanoti, buvo jų beprotystė, kad jie savo dievus, sa­vo nuosavybę gynė – jų nusižengimas, kad jie galvažudžių (t. y. kryžeivių) užpuolimą kruvinai keršijo – jųjų piktumas. Turtingi žmonėmis ir kaimenėmis, laimingi, laisvi ne­krikštyti, pavargę, paniekinti, vergais tapo apkrikštyti.

Vaišingumas išnyko, savymeilė užsidegė, labanoras užleido savo vietą neįsitikėjimui, dievobaimingumas klastai. Senos dorybės pragaišo, naujos negalėjo įsikerėti kraujuje ir verguvėje. Šita (kryžeivių) sekta, kuri taip noriai su ugnimi ir kardu žengė per užmuštuosius, jei jie tik buvo krikštyti lavonai, vertė šventuosius ąžuolus, kurie puldami aplink javus išblaškė. Jiji sodino rūkstančius kryžius ant kapų ir pali­ko nedaugeliui pabėgėlių tiktai ašaras, kad jųjų doriems bočiams kraują nuo neapken­čiamojo kryžiaus numazgotų”.

„Niekur – sa­ko kitoje vietoje tas pats garsus rašytojas nerandame žymės, kad kryžeiviai būtų mė­ginę skelbti… kūdikio (Jėzaus) tikybą, kur­sai, Aigyptan bėgdamas, savo erbe ten nė kokio kardo nesinešė. Jie troško užgrobti žemį, ne žmones, įsteigti viešpatystę, ne Jė­zaus mokslą. Europos dievobaimingas pami­šimas jiems ėjo pagelbon. („Europa’s frommer Wahnsinn kam ihnen zu Hūlfe“).

Dar geresnę kryžeivių misijos charakte­ristiką randame viename – kitame lietuvių skunde, iš kurio matoma, kaip pačių ano laiko lietuvių žiūrėta į tų vienuolių darbus ir krikščionystės propagandą Lietuvoje. To­kia charakteristika juo dar yra mums šian­dien indėmesnė ir brangesnė, kad jiji, kiek tuo tarpu žinoma, yra vienintelė iš anų lai­kų likusi ir pačių lietuvių išreikšta, tų bū­tent lietuvių, kurie, be abejo, buvo gerai kryžeivių skelbiamąją krikščionystę pažinę ir jos skonies ragavę.

Kada per ilgas metų eiles dūravusių, visą krašto gerovę naikinusių, kruvinų su lietuviais karų, vasario mėnesyje 1400 m. vokiečiams, vėl netikėtai žemaičius užklu­pus ir per 12 dienų baisiausiu būdu dideliausį plotą išpūstijus ir išdeginus, daugybei žmonių jųjų verguvėn pakliuvus, galutinai pasisekė Žemaitiją užkariauti, josios gyven­tojai, didžiai nusiminę, vokiečiams prisižadėjo krikščionystę priimti ir, ištikimumo ženklan, davė jiems daug žmonių kaipo užstatus.

Tokiu būdu žemaičius savo valdžion paė­mę, kryžeiviai buvo neva pradėję ir čia jau ant vietos naują tikybą platinti, o kad geriau, tvirčiau jiji prigytų, apkrikštytuosius kūdikius ėmė Prūsuosna gabent ir ten juos užstatytus laikyti, neleisdami nė tėvams su jais pasimatyti, jei ir tie nenorėjo apsikrik­štyti. Visokiu būdu spaudžiami ir persekioja­mi todėl žemaičių bajorai jau 1402 m. pa­davė Rymo kaizarui ir kitiems vokiečių kuningaikščiams ant kryžeivių skundą, ku­riame yra daug indėmių žinių apie tuometinį krikščionystės platinimo būdą ir kitus da­lykus.

„Klausykite, klausykit, jus kuningaikščiai pasauliškiai ir dvasiškiai, atkreipkit maloniai akis į nuliūdusių išrodymus ir prispaustųjų balsą – šaukia žemaičiai savo proteste. – Mes esame laisvi, šulnios kilmės, kurią mums kryžeivių ordenas nori išplėšti.

Ne ieško jis to, kas yra dieviška, malo­ninga ir teisinga, bet yra atsidavęs piktybei ir godumui; jis nesirūpina mūsų dūšių pel­nymu Dievui, bet trokšta mūsų žemės ir tur­tų. Kiekvienas, ubagu ir pavargėliu tapęs, priverstas yra būti nuodėmių vergu; mes tu­rime elgetaut, vogti, mušt ir plėšti, kad sa­vo apverktiną gyvastį išlaikius. Kaip gi to­kie (t. y. kryžeiviai) gali save broliais va­dinti? Kaip gal jie nudalinti krikštą? Kas ki­tus nori apmazgoti, tas patsai turi būt skai­stus.

Kaip gi jie, juodžiausiais gimę, gali ki­tus apvalyti? Šitoki būtent motyvai sulig šiol mus nuo krikšto sulaikydavo, nes esa­me įsitikinę, jog geriau visiškai kelio išganymopi nepažinus, negu, pažinus ir juo atgrisus, pamesti.

Jeigu būtumėm tikybą pri­ėmę, mūsų būtų laukęs toks jau likimas, kaip ir prūsų. Kiek kartų ordeno broliai už­puola svetimus kraštus, jie pirmiau siunčia prūsus, kad tie lietų žmonių kraują. Šitie tad netinginiauja, degina bažnyčias, plėšia, dar bjauriau už turkus šeimininkauja, o kuo baisiau pasielgia, tuo labiau džiaugiasi ordenas. Lenkiamės todėl nuo krikšto, nes ne­norime tapti prūsais. Palengva spaudė mus vargas, bet kasdien augo.

Visus javus, vai­sius ir avilius su bitėm išplėšė mums broliai; laisvus iš prigimties mūsų sprandus įpratino darban naktimis; sunkiomis naštomis apkro­vė mūsų pavaldinius, tėvūnus, ūkininkus ir doklininkus, atėmė iš mūsų medžioklę ir žvejybą, uždraudė užsiiminėti vaisba su kaimynų šalimis.

Bjauriausias daik­tas, jog kas metai varu ima mūsų vaikus užstaton be menkiausio žmoniškumo, varu plėšia iš mūs mūsų pačias, reikalauja, kad jos mus pamestų, nes jiems neužtenka dvie­jų šimtų išgabentų vaikų ir sugautų mer­gelių.

Meldžiame jus, klausykit, klausykite, ku­rie tiesą mylite! Mums, rodos, pritinka la­biau verkti, negu kalbėti. Mūsų galiūnus su­raišiotus tempė kalėjiman Prūsuose; tūluo­sius ant laužų sudegino, nes jie neleido atimt savo vaikų; mūsų jaunas seseris ir dukteris varu sugavę – ir baisu pasakius – gėdino, kas yr visiems žinoma ir lengva išrodyti.

Vienam galingiausiųjų mūsų bajorų, Kirkučiui, ordeno broliai drąsiai gražią dūkterį išplėšė. Neiškentė skriaudos jaunasis mergos brolis, perdūrė ant vietos gėdijantį savo auką vienuolį. Šulnų ir garbingą bajo­rą Visiginą drauge su pačia ir vaikais išsi­gabeno į Prūsus ir ten visus užmušė. Bajo­rui Svalkėniui sudegino dvarą ir kaimą, o gyventojus nužudė, vos jis pats su dūšia pa­bėgo. Kitam Surgalai galvą nukirto, o jo gimines verguvėn išsigabeno.

Klausykite, krikščionys kuningaikščiai! Mums nebeliko kitos vilties, kaip mirti iš gal­važudžių rankos ir regėti, kaip jų ištroškę kardai bus mūsų krauju sutepti. Jie tyčio­mis vėlinosi su krikštu mūsų krašte, nepa­statė nė vienos bažnyčios ir nė vieno neda­vė mums kuningo.

Tik vien šulnūs mūsų ku­ningaikščiai Vytautas su Jagėla vienus kitus iš mūsų apšvietė tikyboje. Susimylėkite ant mūsų, nes mes prašome krikšto. Tačiau tei­kitės atsiminti, kad mes esame žmonės, bet ne bepročiai galvijai, kuriuos leista dalinti, pirkti ir parduoti; esame Dievo sutvėrimai pagal jojo paveikslą ir pavyzdį, Dievo sūnų laisvėje sutverti, joje amžinai norime likti.

Todėlei šaukiamės į šventąjį Tėvą, idant jis su lenkų vyskupų pagelba priimtų mus ba­žnyčion, nes labai norime būt apkrikšty­ti malonės vandeniu, bet ne išnaikinimo krauju“.

Iš kito tų-pat žemaičių skundo, kurį jie, rodos, kryžeivių vyriausybei 1409 m. buvo padavę, susipažįstame ir su to laiko kryžei­vių jiems paskirtąja kuningija.

Šitame žemaičių skunde yra pasakyta, kad jie turį jau vyskupą ir kitus prelatus, kuningus ir dau­gelį jų tarnų, kurie ne tik jų vilnomis ir pie­nu naudojąsi, bet ir jų kraują čiulpią, pagaliaus mėsą nuo kaulų nuėdą, bet krikščionystės mokslo jiems visiškai nesuteikią.

Jonas Basanavičius “Iš krikščionybės santykių su senovės lietuvių kultūra” 1913 m.

Parengė Donatas Greičiūnas