Pranešimas skaitytas 2024 lapkričio 28 d. K. Donelaičio 310 metų ir Mažosios Lietuvos (Tilžės) akto 106 metų sukakčių iškilmingame minėjime Vilniuje.
Šiandien prisimename 1918 metais lietuvininkų priimtą ir deklaruotą Tilžės Aktą. Apie ką kalba Tilžės Aktas? Trumpai sakant – apie dviejų, valstybine siena atskirtų, etninės Lietuvos dalių susijungimą į vieną nepriklausomą Lietuvos valstybę. Juo lietuvininkai išreiškė savo suvokimą, kad jie yra visos lietuvių tautos dalis, kad Mažoji Lietuva turi būti kartu su Didžiąja Lietuva. Šią tiesą 1923 metų sausį priminė poetas ir teologas Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas:
Lietuvą tverdamas Dievas
Josios pusiau nedalino,
Bendros mūs girios ir pievos,
Bendrą sudarom šeimyną […]
Broliai, ko žiūrite?!
Vieną teturite
Lietuvą, brangią Tėvynę …
Prisiminkime – Vokiečių (Teutonų) ordinas, prisidengęs krikščionybės vardo vėliava ir savo valstybę pavadinęs pasisavintos Prūsijos vardu, XIII a. pabaigoje baigė okupuoti vakarines lietuvių žemes. Jas imta vadinti Prūsų Lietuva (iš čia, jos gyventojai lietuvininkai – Prūsų lietuviai). Mes šį kraštą įvardiname Mažosios Lietuvos vardu. Kitą Lietuvos dalį, su Lenkija pabuvusią vienoje valstybėje, XVIII a. pabaigoje aneksavo Rusijos imperija.
Vis dėlto, ir Prūsijos Lietuvos dalyje ir Rusijos užgrobtoje Lietuvoje lietuviai, nepaisant priklausomumo skirtingoms valstybėms, suvokė esą vienos tautos žmonėmis. Bene pirmasis, jau įsigalėjus lietuvių germanizavimo procesui, tokį suvokimą visa savo veikla skelbė Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ skelbėjas, filosofijos ir teologijos daktaras profesorius Liudvikas Martynas Rėza.
Ne atsitiktinai jis, 1816 m. tapęs Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro direktoriumi, savo Martyno vardą pasikeitė į Gedimino (Jedemin). Pas jį lietuvių kalbos mokytis atvykdavo ir Didžiosios Lietuvos reformatai. Jisai, suprantama, nedalino etninės Lietuvos – jam abi, ir Mažoji ir Didžioji Lietuva, buvo bendras lietuvių tautos kraštas!
XIX-jam amžiui persiritus į antrąją pusę, daug kam atrodė, kad etninėje Lietuvoje, vis labiau įsigalint vokiečių, lenkų ir rusų kalboms, lietuvių kalba išnyks, o kartu nebeliks ir pačių lietuvių. Caro valdžia lietuvininkus vadino prūsais ir juos pagal tariamai „vokišką“ evangelikų liuteronų tikėjimą tapatino su vokiečiais. Vokiečių valdžia savo ruožtu nuteikinėjo lietuvininkus prieš didlietuvius. Tie esą ir nekultūringi, nuskurdę, ir persiėmę klaidinga „lenkų“ religija (katalikybe), pasidavę rusams.
Trumpai kalbant, priešino vienus su kitais. Vis dėlto lietuvininkų bendravimas su didlietuviais užsimezgė ir ėmė plėstis po to, kai Rusijos imperijos valdžia nuo 1864 metų uždraudė lietuvišką spaudą ir lietuvių kalbos mokymą mokyklose. Tuomet draudžiamą lietuvišką spaudą Rusijos užgrobtai Didžiajai Lietuvai imta spausdinti Mažojoje Lietuvoje. Užgimė nelegalioji knygnešystė.
Siekdamas didesnio bendravimo su Didžiosios Lietuvos lietuviais, lietuvininkų politikas ūkininkas Jonas Smalakys 1894 m. birželio 24 d. per savo vardines prie vaišių stalo į savo sodybą Didžiuosiuose Algaviškiuse (prie Kaukėnų, dab. rus. Jasnoje) sukvietė beveik 30-ties asmenų šviesuolių būrį. Iš lietuvininkų pusės dalyvavo pats J.Smalakys, Enzys Jagomastas, Kristupas Voska, Ansas Subaitis, Vilius Gaigalaitis, atrodo, ir Martynas Jankus. Iš didlietuvių, varpininkų pusės – Vincas Kudirka, Vincas Šlekys, Petras Mikolainis, Petras Matulaitis, Jonas Kriaučiūnas, Vincas Palukaitis, Jonas Bulota.
Kalbėtis baigta tik paryčiais. Apie kelius į atgimstančios Lietuvos ateitį daugiausia kalbėjo pats šeimininkas. Iš varpininkų pusės kalbą sakė gydytojas Petras Matulaitis. Šis susitikimas metė pirmąją sėklą glaudesniam Mažosios ir Didžiosios Lietuvos šviesuolių bendravimui, juos suartino. O prasidėjus I-jam Pasauliniam karui atsirado ir padalintos Lietuvos etninių žemių susivienijimo šansas.
Baigiantis I Pasauliniam karui, lietuvininkų atstovai, susirinkę neoficialioje Mažosios Lietuvos sostinėje Tilžėje, 1918 m. lapkričio 15 d. išsirinko Mažosios Lietuvos Tautinę Tarybą, pabrėžiame: „atstovauti prūsų lietuvius vokiečių ir kitų tautų, ypač Santarvės akyse“. Tą pačią dieną „Birutės“ draugijos aktyvistai Erdmonas Simonaitis, Jonas Vanagaitis, Liudvikas Deivikas ir Martynas Jankus, prisistatę Prūsų Lietuvos Tautinės komisijos vardu, paskelbė 10 tūkstančių egzempliorių tiražu išspausdintą Pašaukimą (t.y. atsišaukimą) į Prūsų Lietuvos (t.y. Mažosios Lietuvos) gyventojus,ragindami juos rinktis savo ateitį Lietuvos valstybėje:
„Dabar karalystės griūna ir prispaustos giminės prisikelia iš vergystės.[…] Antai finai valni, čekai valni, vengrai valni, ar tik mes, prūsiški lietuvininkai, toliau gedėsime savo lietuvystės ir lįsime po vokišku apdangalu? […]Dabar valanda parėjo pasauliui apsakyti, kad mes su Didžiąja Lietuva esame vienos motinėlės vaikai. Mes be jokios širdperšos skiriamės nuo Vokietijos: ji nebuvo mums kaip motina, bet kaip kieta, neširdinga ir svetima pamotė. […] Balsuokit, kad laikas pareis, tiktai už priglaudimą prie Didžiosios Lietuvos“.
Tų pačių, 1918-ųjų, metų lapkričio 30 dieną 24 Mažosios Lietuvos Tautinė Tarybos (Prūsų Lietuvos Tarybos) nariai Tilžėje priėmė Santarvės (Antantės) vyriausybėms skirtą dviejų sakinių politinę deklaraciją, dabar žinomą Tilžės Akto vardu. Joje buvo pareikšta:
„Mes Lietuviai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji sudarome šito krašto dauguomenę, reikalaujame, remdamiesi ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos“.
Išeivijos teisininkas, istorikas ir diplomatas Martynas Anysas, rašydamas apie Tilžės Aktą, prisiminė, kad „Mažosios Lietuvos patriotai šitą nutarimą džiaugsmingai priėmė, vokiečiai griežtai protestavo, o gyventojų daugumas laikėsi pasyviai“. Spėjama, kad Tilžės Akto priėmimo iniciatorius buvo energingas „Birutės“ draugijos pirmininkas Jonas Vanagaitis – jo parašas yra pirmas ant šio dokumento originalo.
Šią Deklaraciją Paryžiaus (Versalio) taikos konferencijos pirmininkui Žoržui Klemenso (Georges Benjamin Clemenceau) 1919 m. balandžio 8 d. perdavė šio akto signataras teisininkas Viktoras Gailius (nuo 1918 m. gruodžio 8 d. buvęs Lietuvos valstybės pasiuntinybės Berlyne spaudos skyriaus darbuotojas). Tai irgi prisidėjo prie Antantės sprendimo – atskirti nuo Vokietijos nors Klaipėdos kraštą (kaip lietuviškiausią Mažosios Lietuvos dalį).
1923 metų Klaipėdos krašto sukilimo iniciatoriai ir rengėjai taip pat veikė Tilžės Akto dvasia: Mažosios Lietuvos ateitis – kartu su visa Lietuva. Krašto likimui nuspręsti Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas 1923 m. sausio 19 d. sukvietė per 120 šio krašto delegatų į Klaipėdos Krašto Seimą Šilutėje. Jei Tilžės Akto signatarai tik reikalavo Mažosios Lietuvos įjungimo į Lietuvos valstybę, tai Šilutės seimas iškilmingai pareiškė:
„Vienbalsiai nutarėme prisijungti prie Lietuvos Respublikos“!
1923 m. vasario 3 d. Sukilimo politinis lyderis ir paskirtasis Klaipėdos Direktorijos pirmininkas Erdmonas Simonaitis Šilutės Seimo Deklaraciją oficialiai įteikė Antantės šalių sudarytai Ambasadorių Konferencijai.Toks Klaipėdos krašto autochtonų pasirinkimas, be abejo, įtakojo 1923 m. vasario 16 d. Konferencijos sprendimą – perduoti Klaipėdos krašto valdymą Lietuvos Respublikai.
Oficialioji Lietuvos valdžia, matyt vengdama aštrinti Lietuvos valstybės santykius su Vokietija, Tilžės Akto niekur neafišavo ir neaktualizavo. Pirmuoju Tilžės Akto paviešinimu laikomas Šiaulių „Grafikos“ leidyklos 1926 metais išleistas Deklaracijos plakatas su jo signatarų parašais. Kitą, puošnesnį, ir matyt didesnio tiražo, plakatą Klaipėdos „Ryto“ leidykloje 1936 m. išleido J. Vanagaitis, po to šį dokumentą pristatęs 1938 m. išleistame almanache „Kovos keliais“.
Jau po Antrojo pasaulinio karo Tilžės Aktą iš naujo aktualizavo lietuvių išeivija. 1946 m. lapkričio 6 d. E. Simonaičio iniciatyva Fuldoje (Vokietija) vadovaujama Mažosios Lietuvos Taryba priėmė „Mažosios Lietuvos lietuvių deklaraciją“ (vėliau pavadintą Pirmuoju Fuldos aktu), kurioje jos reikalavimas prijungti Karaliaučiaus kraštą prie Lietuvos buvo grindžiamas Tilžės Aktu.
Ši Deklaracija, kaip Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto memorandumo priedas, 1949 m. buvo perduota JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vyriausybėms. 1948 metais pasirodžiusius savo atsiminimus E.Simonaitis baigė testamentiniu moralu, kad „Mažosios Lietuvos Taryba nenuleis rankų, kol nebus įgyvendintas 1918 m. Tilžėj priimtas nutarimas prijungti visą Mažąją Lietuvą prie Nepriklausomos Lietuvos valstybės. Išeivijoje išleistoji Lietuviškoji enciklopedija abu aktus – Tilžės ir Fuldos – laiko tos pačios lietuvininkų valios išraiška. Užsienyje lietuviškoji išeivija Tilžės Akto dieną minėdavo nuolat.
Lietuvos Respublikoje pirmąjį Tilžės Akto dienos minėjimą surengė čia veikiančios Mažosios Lietuvos Reikalų Taryba (MLRT) kartu su Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“. Jis vyko 1993 m. lapkričio 30 d. Lietuvos kraštotyros draugijoje, švenčiant Tilžės Akto 75-ąsiais metines. Minėjimo iniciatoriai ir organizatoriai buvo MLRT nariai dr. Petronėlė Žostautaitė, Vytautas Gocentas ir Irena Seliukaitė. Pagrindinį pranešimą skaitė MLRT pirmininkas Vytautas Šilas.
Ruošdamasi minėti Tilžės Akto aštuoniasdešimtmetį, MLRT 1998-aisiais metais pasiekė, kad Tilžės Akto diena būtų įtraukta į Lietuvos Respublikos Atmintinų dienų sąrašą. Tokio Nutarimo projektą parengė ir LR Seimui pateikė jo Nacionalinio saugumo narys Stanislovas Buškevičius. 1998 m. birželio 25 d., LR prezidentui Valdui Adamkui šį Nutarimą patvirtinus, lapkričio 30-oji tapo atmintina Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos diena. Taip lietuvininkų valios dokumentas testamentinis Tilžės Aktas buvo aktualizuotas ir teisiškai.
Tilžės Akto svarba nusakoma istoriniu, teisiniu ir politiniu aspektais. Istorine prasme Mažoji Lietuva, kelis amžius egzistavusi tik kaip etnografinė ar kaip administracinė sąvoka, buvo deklaruota kaip vis dar gyva lietuvių, šio krašto „dauguomenės“ žemė. Jos atstovų priimtasis Tilžės Aktas pirmą kartą Mažąją Lietuvą iškėlė į teisinį lygį – deklaravęs visos lietuvių tautos vienybę, jis tautų apsisprendimo teise pareikalavo Mažosios Lietuvos priglaudimo prie Didžiosios. Tam, kad Lietuvos valstybė sudarytų vieną nedalomą etninių žemių darinį.
Politine prasme Tilžės Aktas rėmėsi gyvuojančia tarptautine praktika, kad vienos ar kitos teritorijos likimą turi nuspręsti jos autochtonai (ne kolonistai ar jų palikuonys). Šito neturėtume pamiršti. Tilžės Aktas turi dar ir testamentinę vertę – jame išreikštos mintys turėtų tapti mūsų veiklos nuorodomis, o Lietuvos valstybę įpareigoti tapti Tilžės Akto signatarų valios įgyvendintoja.
Autorius yra Mažosios Lietuvos reikalų tarybos (MLRT) garbės pirmininkas
