Ką įjungtas televizorius kalbėjo, nesiklausiau, buvau kažkuo užsiėmusi. Ir staiga girdžiu netikėtą, energingą šūksnį: myliu Lietuvą!
Neįmanoma buvo nežiūrėti taip pavadinto linksmo žaidimo. Bet aš užkliuvau už pirmųjų žodžių, ir jie mane lydi nuo pirmos laidos. Mes garsiai pasakėme. Pasakėme: myliu Lietuvą!
Prisiminiau vieną dieną prieš daugelį metų. Nebežinau – socializmą ar komunizmą tada kūrėme. Iš smalsumo varčiau vieną laikraštį, kitą. Ir užėjo noras pasitikrinti keistą mintį: ar toje straipsnių gausoje rasiu žodį – Lietuva. Buvo daug kartų pasakyta: „mūsų šalyje“, „respublikoje“, bet neradau įvykių, kurie būtų vykę Lietuvoje.
Garsiai nekalbėjome, bet suvokėme, kodėl taip darome. Kremlius neslėpė savo politikos: perauklėti Pabaltijo respublikas pagal savo susikurtą komunistinį modelį. Neerzinti Maskvos ir saugoti savo šaknis atrodė bus išmintinga politika. Atkūrę Nepriklausomybę irgi likome šiaurietiškai santūrūs. Ir štai po kelių dešimčių metų toks jausmingas šūktelėjimas. Nežinodamas neįminsi, todėl spėliojau, kur ištakos, kokia priežastis sukėlė šiuos jausmus. Gal pojūtis, kad mes nebebranginame, ką turime?
Šiaip ar taip – laida turėjo pažadinti ėmusią snūduriuoti mūsų visuomenę, priminti, kas mes esame.
O mano atmintyje, tarsi greit sukamame filme, prabėgo įvykiai, mane pernešę iš vieno pasaulio į kitą, iš Maskvos valdomo į mūsų pačių kuriamą. Koks išmintingas patarimas: pasirink mėgstamą darbą ir būsi laimingas. Aštuoniolikmetis visada save laiko labai protingu, bet kaip išsirinkti tą, o ne kitą profesiją, kai norų tiek daug?
O gal ir ne tiek daug galimybių, jei jauti polinkį tik vienai – humanitarinių mokslų grupei. Dar ir mokytojai stumteli, paskatina parašyti į sienlaikraštį, literatų būrelyje perskaityti referatą. Gal likimas lėmė būti žurnaliste? Ir šiandien nežinau. Peržiūrėjau visas profesijas, į kurias kvietė aukštosios mokyklos. Žvilgsnis krypo į vieną. Nauja, neseniai gimusi. Tai žurnalistika. Tariau: šitą renkuosi.
1959 metai. VU diplomas rankose. Į mūsų smegeninę bandyta sukrauti daugybę žinių: TSKP istorija, TSRS istorija, politinė ekonomija… Mąstymą turėjo nugalėti marksizmas ir leninizmas. Studijos išvargtos, bet ar jos liudijo apie pasiruošimą žurnalisto profesijai? Abejojau nuo pirmos dienos.
Studijų programos properšas pajutau jau vienoje pirmųjų komandiruočių. Gavau užduotį patikrinti vieno laiško faktus apie kolūkio jaunimo kasdienybę ir problemas. Jei viskas taip yra, kaip rašoma, galima būtų išplėsti temą iki problemos. Prisistačiau kolektyvui, kalbamės, ir, man netikėtai, praneša žinią: rajono valdžia prašo neišvažiuoti, reikią pas juos užeiti, pasikalbėti.
Partijos sekretorius – solidaus amžiaus vyriškis, o aš – kas? Mergaičiukė. Jis mandagus, bet balsas reiklus: atvažiavusi į rajoną turėjote man prisistatyti. Norėčiau ginčytis. Negaliu. Nežinau savo, kaip žurnalistės, teisių. Mums nedėstė net žurnalistikos etikos, subordinacijos.
Tą vaizdelį matau iš šalies, tartum ne aš ten būčiau. O gėda man. Nesu kalta, o turiu stovėti nulenkta galva. Kartais baimę regėjome didesnę, negu ji buvo iš tikrųjų. Dabar sakytume: brangioji, šia baimės būsena beveik visi gyveno.
Laikas greit bėga, o žmogus evoliucijonuoja iš lėto. Kartais reikia postūmio. Geriausias pavyzdys – Sąjūdis. Pažadino. Atsibudo tauta ir nuėjo su juo. Atsidūrėme kitame pasaulyje. Kūrėme kitas taisykles. Stebėjau savo profesijos žmones, kaip jie keičiasi, kaip aš pati jaučiuosi.
Žurnalistus kažkas pavadino ketvirtąja valdžia, suteikdami didelę garbę. Ši, ketvirtoji, atliko didelį darbą, sekė įvykius, rašė, kalbėjo, gynė tautos Nepriklausomybę. Ėjom sunkiu keliu gindami tiesą, bet ėjom pirmyn. Pasikeitė ir žurnalistų ruošimo programos. Mokosi kitų dalykų, negu mes mokėmės. Iš Universiteto išeina gerai mokėdami užsienio kalbą, pasirengę dirbti pagal savo norus – spaudoje, radijuje, televizijoje.
Gal ne pirmus metus ekranuose matome tuos pačius veidus, žiūrovas stažo metų neskaičiuoja, jis stebisi, džiaugiasi šių žurnalistų kaip asmenybių branda.
Sekmadienio vakarą – „Savaitės“ naujienų apžvalga. Kasdien – „Svarbi valanda“. Partijų partijėlių noras prasiveržti į valdžią, debatų įkarštis prieš rinkimus. Šiuos debatus veda, valdo moterys. Ir suvaldo. Kaip? – jų paslaptis, nepasakoja, kiek laiko ruošiasi šiems pokalbiams.
O gal turi antrą – politologo – diplomą… Svarbiausia – išmanyti apie ką kalbi. Štai ką reikia visiems demonstruoti ir ko laukia žiūrovas.
Daug gerų laidų, daug įdomių straipsnių. Vadinasi, daug rašančių ir kuriančių. Todėl jaučiu mažutį ir gera linkintį pavydą, kad dabarties žurnalistai daug greičiau už mus užaugo ir subrendo.
Ne vienas jų yra įgyjęs kitą, paralelinę specialybę. Tai buvo ir mano neįgyvendinta svajonė. Kai rinkdavau medžiagą moksline tema, paguosdavo netikėti komplimentai: tu ne gydytoja? Ne fizikė? Negali būti…
Mokėmės dirbdami, semdamiesi patyrimo iš paties gyvenimo. Man teko pradėti nuo „juodžiausio” darbo, iš pradžių buvo spaustuvė, tik paskui įžengiau į redakciją.
Čia irgi radau pakopas. Kolegos, įsitvirtinę rimtuose skyriuose – pramonės, žemės ūkio, partijos gyvenimo – pasišaipydavo iš laikraščiui neįprastų kasdienio žmogaus gyvenimo vaizdelių, bandymo paliesti jų problemas. Nesidžiaugiau ir pati, nerasdama savo temos. Ko visiškai nesitikėjau, matyt, pastebėjęs, kad nelabai vertinu savo darbą, propagandos skyriaus vedėjas individualiame pokalbyje tarė: kyla tiražas. Jį augina smulkieji rašinėliai, kuriuos tu redaguoji.
Žmonės nori kalbėti apie savo gyvenimą. Nelabai tuo patikėjau, greit pamiršau, nes po truputį artėjau prie mokslą liečiančių temų. Jos buvo toliau nuo politikos, rašančiam – saugiau. Kukliose laboratorijose atradau nepaprastus žmones, pasiaukojusius mokslui. Su jais patyriau jų atradimų džiaugsmą. Gaila, kad ne su visais darbštuoliais spėjau pabendrauti, papasakoti apie juos laikraščio puslapiuose.
Mūsų darbe stovėti ant mokslo pagrindų labai svarbu, bet man rodos, kad žurnalistai turi ir dar vieną savybę, kuria nesigiria, bet kuria pasinaudoję padarytų dar daugiau gerų darbų. Tai nuojauta. Pojūtis kažko neapibrėžto, bet besikaupiančio. Vienas žmogus jaučia artėjantį lietų. Kitas – magnetinio lauko į jį atsitrenkusią bangą.
Trečias – žodį, kuris, sakytum, virsta kūnu. Manau, kad tas penktas ar šeštas pojūtis ir gimdė pastaruoju laiku tokias televizijos laidas, kaip „Mano daina“, „Myliu Lietuvą“, atvedė į ekraną lengvų, linksmų pasikalbėjimų meistrą Audrių Giržadą, aktorius.
Žurnalistai, matyt, jautė, o psichologai suformulavo: visuomenėje susikaupė nerimas, daug pykčio. Nebetilpo savo burbule, sprogo. Jo molekulės skrenda ten, kur papučia politikos vėjas.
Kodėl taip atsitiko, priežasčių daug. Veržiasi ugnikalniai, dreba žemė, siautėja uraganai, prasidėjusiuose karuose negirdėtu, neįsivaizduojamu žiaurumu plėšikaujama, žudomi žmonės, naikinamas jų susikurtas turtas. Užteršiama mūsų planeta. Negali ramiai miegoti naktį – gal bėda jau prie tavęs artėja. Dieną darbas atrodo beprasmis – vardan ko dirbti, jei pasaulyje nėra nei teisybės, nei tvarkos.
Informatoriai tarškia be paliovos – vien neigiamos naujienos. Vardan tiesos turėtume pripažinti: antraštės laikraščiuose gąsdinančios – jos pritraukia skaitytojus. Vadinasi, ir žurnalistai pakurstė neteikiantį nei šviesos, nei šilumos ugniakurą. Gal nusivylusio, gal pakrikusių nervų žmogaus rankoje atsirado slepiamas šaunantis ginklas. Pati žodžio kilmė liudija: ginklas – gintis, bet ne žudyti.
Šios pirmosios beprasmės aukos Lietuvoje tebus ir paskutinės. Bet jos gali rodyti, kad ginčai, kritika ėmė griauti, o ne kurti, ne viltį, o neviltį sėti. Susiskaldė tauta. Nebegali ar nenori žmonės savo pažiūrų sudėlioti į trijų ar penkių partijų lagaminėlius. Devyniolikoje lagaminų netelpa. Kaip tada susikalbėti, susitarti? Kaip pasidalyti valdžios kėdėmis? Mėginimai dainomis, taikiomis ir linksmomis kalbomis, žaidimais įpilti harmonijos į politikų mąstymą, kad ne gražbyliautų, o dirbtų, matyt, vėluoja. Visuomenė vėluoja iš jų pareikalauti protingo ekonomikos, valstybės valdymo.
Liūdniausia, kad neišsaugojome tos šviesos, kurią visu kūnu jautėme susigrąžinę Nepriklausomybę ir laisvę. Spauda klestėte klestėjo. Buvo negarbė prisipažinti, kad dar neskaitei naujausio numerio. Kokia laisvė, – rašyk, ką nori. Ir skaityk, ką nori.
Praėjo nemažai laiko. Prieš metus, gal dar anksčiau, vėl užėjo noras paskaityti laikraščius. Apgaubė juodas žinių debesis. Ir nėra kur bėgti. Po juo visa Lietuva. Esą, visi nesąžiningi, visi blogi. Bet ar gali tikrai taip būti? Daugelis laikraščių žalioje Lietuvoje matė tik tamsias spalvas. Gatvėje trumpi interviu: kaip gyvenate? Atsakymai vienodi: blogai. Pensininkai skundžiasi mažomis pensijomis.
Reiklesni gyvenimui turi kitų priekaištų: kur dingo mūsų išrinktieji ir visų protingiausieji? Seime – ne tie. Ne tie… Gėda klausytis jų rietenų. Nepatinka vyriausybė, prezidentas…
Įdomu, gal žurnalistą apsupo visi su juodais akiniais, kad nieko šviesaus nebematė. Ne muzikinis, bet unisonas. Tartum kažkoks susitarimas kalbėti vienu balsu ir prigesinti laisvės šviesą. Filosofas, politologas prof. Alvydas Jokubaitis gan aštriai padėtį apibūdino: „Lietuvos politinis gyvenimas vis panašesnis į palaidų šunų peštynes“.
Kai kam labai nepatiks tai girdėti. Gal tada pasiklausykime ką vargšas Maksimas Gorkis kažkuria proga yra pasakęs: „Jeigu visą laiką žmogui sakysime, kad jis „kiaulė”, iš tikrųjų galų gale sukriuksės“. Kiekvieno galvoje savos mintys, bet mes, atrodo, persistengėme viską neigdami, viską ir visus juodindami. Nebuvo tokia mūsų tauta. Ir dabar nėra tokia.
Suglaudėme pečius ir išsikovojome laisvę. Tik vis dar negalime išsivalyti kūnoo, kuris buvo užmaitintas nuodais. Kaip ir Rytų Vokietija. Ak, kaip norėjo prisijungti prie savo vakarinės dalies, lipo per tvorą, per mūro sieną, kasė tunelį… O dabar iš šalies žiūrint atrodo, lyg būtų amputuota kūno dalis, išgelbėta, grąžinta kūnui, bet vis dar nesugebanti perimti tikro savo kūno funkcijų.
Štai kaip galima apnuodyti kūną ir sąmonę. Rinkimų į Seimą debatai parodė, kad ir mes turime spalvingo fanatizmo žmonių. Sovietizmo padarytos žaizdos sunkiai gyja. Labai svarbu, kad šį reiškinį suprastume. Imtume atviriau apie jį kalbėti. Gal surastume ir priešnuodį, jei sujungtume žurnalisto ir psichologo išradingumą.
Kol laukiame, pasinaudokime patikrinta patirtim. Mes mokame ištiesti ranką broliui ir kaimynui. Tai įrodėme Baltijos kelyje. Mes stovėjome atvira krūtine prieš tankus. Mes ašarom plovėme savo didvyrių žaizdas. Buvome vieningi. Buvome orūs. Stiprūs be ginklų. Stiprūs todėl, kad sujungėme dvasines jėgas, palaikėme vienas kitą.
Vienybė buvo ir bus reikalinga. Jei nerandame savo žemėje stebuklingo ją maitinančio šaltinio, jei savo tautosakoje nerandame išmintingo patarimo visų pirma pasirūpinti savo valstybe, tik paskui savo kišene, gal surasime Indijoje…
Štai kelios eilutės iš jų tautosakos: „Dėlei pagalbos kitiems teka upės, dėlei pagalbos kitiems duoda pieną karvės, dėlei pagalbos kitiems mezga vaisius medžiai, dėlei pagalbos kitiems daro savo gerus darbus geri žmonės“.
Autorė yra LŽS narė
Paprasčiausiai vyriško kalbėjimo žurnalistikoje nebeliko, net ir vyrai moteriškai kalba apie gyvenimo dalykus. Toks kalbėjimas vien moterišku protu, moterišku jutimu kelia nostalgijas vyrų gyvenime. Tai žmogaus problema – gyvenimas ne savo prigimtinėje aplinkoje…
Dar viena, gerb. Terese, mintis, kuri atkeliavus iš Indijos: “Ateitis priklauso nuo to, ką tu darai šiandien”, – tokie aukso raidėm išrašyti Mohando Karamchando Ghandi žodžiai yra skaitomi ant jo paminklo Kaune Draugystės aikštėje. Kartu primenant dar ir knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” 94 puslapyje įdėtus vyriškus Marijono Mikutavičiaus žodžius: “Pabandom iš naujo, nors esam pasauly tik trys milijonai!” dun du dun!.!.! Todėl “Prosit!”, gerbiama žurnaliste Terese Keziene, sakome Jums, taip pat ir “Prosit!” kartojam tos pačios knygos 92 p. 1991 m. sausio 13 d. žurnalistei Eglei Bučelytei. Šlovė Lietuvai!
Labiausiai skauda dėl dviejų priežasčių: kad naikinamos beatodairiškai Lietuvos girios ir kad lietuviai vengia gimdyti vaikus
Reikalingas įstatymas, kuris skatintų merginas baigus vidurinę pirmiausiai kurti šeimas, o karjerą daryti paūgėjus 2-3 pagimdytiems vaikams. Tokiu atveju viena iš lengvatų, pradėjus karjerą, galėtų būti mokslų apmokėjimas valstybės lėšomis, be to, pradėjus karjerą galėtų būti tam tikrais atvejais ir kompensuojamos lėšos, išleistos mokesčiams už darželius. Beje, pirmiau vaikai – paskui karjera atitiktų ir moters kaip mamos prigimtį.
Būtų gražu, betgi jaunimas užsiima kelionėmis ir visokiais dainavimais estradoje. Jiems kurti šeimą dažnai net iki trisdešimties metų neateina net į galvas. Kažkokia tikrų tikriausia nesubrendėlių karta. Išmanieji telefonai pasiglemžia visą gerą ir prasmingą laiką. Žmonės tampa infantilais, nes negauna gyvybinių bendravimo įgūdžių, dažnai jaunimas gyvena iš tėvelių finansinio palaikymo. Patys neskuba nei įsidarbinti, nei mokintis. Atsiranda dar ir tokių turtingesnių tėvų, kurie dvidešimtmečiui nuperka BMW automobilį ir tas sūnelis pasileidžia kaip koks girtuoklis siautėdanas greičio viršijimais, kol neatsitrenkia į kokį stulpą… O po to likusį gyvenimą praleidžia neįgaliojo dviratyje vežimėlyje
Manau, dauguma merginų norėtų kurti šeimas, bet, toks įspūdis, kad dalis vaikinų galimai vengia prisiimti atsakomybę už šeimą…
Blogiausia, kad mokyklose neruošiami mokiniai vyresnėse klasėse šeimyniniam gyvenimui. Geriau pagalvojus, kokia nauda iš tų formulių mokymosi mintinai, jeigu gyvenime net neprireiks. Geriau mokintų, kad nėštumas būtų planuojamas iš anksto, norint susilaukti sveiko ir laimingo vaikelio. Prieš vaisingąjį pasimylėjimą negalima šimtą dienų gerti alkoholio ir vartoti antibiotikų, kad kūdikis gimtų su sėkmingai užprogramuota sveikata. Mama turėtų kūdikį krūtimi maitinti mažiausiai devynis mėnesius. Nors nuo pusės metukų ir pradedama maitinti produktais. Geriau maitinti kūdikį motinos pienu ir po devynių mėnesių nors ryte ir vakare. Tokiu būdu vaikas nesirgs alergijomis ir bus protingesnio intelekto, normalaus ūgio, tikėtina, užaugs. Dar svarbu, kad moteris neišdykautų: bent tris metus s ą ž i n i n g a i prižiūrėdama savo vaiką, nesiverždama sugrįžti kuo greičiau į savo darbovietę.
Čia tik galėčiau pridurti, kad protui (smegenims, nervų sistemai), intelektui kaip kūnui lygiagrečiai vystytis būtini riebalai, kurių kartais motinos piene yra nepakankamai. Tokiu atveju kūdikis verkia, tampa irzlus, nemiega, jam pučia vidurius. Iš senos Lietuvos motinų patirties yra žinoma, kad atsiradus šiems požymiams – kūdikiams, vaikams buvo duodama pačiulpti lengvai sūdytų lašinių. Ir visi tie požymiai tapdavo kaip ranka nuimti, vaikas tapdavo ramus, žvalus. Dabar jau ir medicinos mokslas pripažįsta, kad riebalai yra smegenų, nervų centrų maistas. Intelekto vystymuisi yra svarbu, kad jų organizme nestigtų ir per visą augimo laikotarpį (maždaug iki 20 metų), ir vėliau – ypač žmogui dirbančiam protinį darbą. Manau, kad šią motinų patirtį iš Lietuvos senovės yra aktualu įsidėmėti tėvams ir mokykloms auginant sveikas ir išmanias palikuonių kartas.
Taip, tokių netėviškų vyrų, vengiančių tėvystės, gali pasitaikyti, bet siūloma įstatymo nuostata lengvintų naštą ir tėvystės dalies atsakomybei. Be to, vyrai tokiu atveju galėtų būti ir kiek vyresni – jau pažengę karjeroje (beje, jų ir prigimtinis tėvystės noras yra vėlesnis), taigi galintys gauti tėvystės paramą iš darboviečių, kurioms, tarkim, šių išlaidų dalis nebūtų apmokestinama mokesčiais ar pan. Taigi, manau, kad naujai valdžiai – Seimui, Vyriausybei prasminga imtis minėtos nuostatos įtvirtinimo įstatymu nedelsiant.
Man regis, laimingiausia santuoka, kai paskutiniame kurse sukuria šeimą studentas vaikinas ir studentė mergina. Tuomet juos suvienija artimos pažiūros ir bendras išsilavinimo lygis.