Ką įjungtas televizorius kalbėjo, nesiklausiau, buvau kažkuo užsiėmusi. Ir staiga girdžiu netikėtą, energingą šūksnį: myliu Lietuvą!
Neįmanoma buvo nežiūrėti taip pavadinto linksmo žaidimo. Bet aš užkliuvau už pirmųjų žodžių, ir jie mane lydi nuo pirmos laidos. Mes garsiai pasakėme. Pasakėme: myliu Lietuvą!
Prisiminiau vieną dieną prieš daugelį metų. Nebežinau – socializmą ar komunizmą tada kūrėme. Iš smalsumo varčiau vieną laikraštį, kitą. Ir užėjo noras pasitikrinti keistą mintį: ar toje straipsnių gausoje rasiu žodį – Lietuva. Buvo daug kartų pasakyta: „mūsų šalyje“, „respublikoje“, bet neradau įvykių, kurie būtų vykę Lietuvoje.
Garsiai nekalbėjome, bet suvokėme, kodėl taip darome. Kremlius neslėpė savo politikos: perauklėti Pabaltijo respublikas pagal savo susikurtą komunistinį modelį. Neerzinti Maskvos ir saugoti savo šaknis atrodė bus išmintinga politika. Atkūrę Nepriklausomybę irgi likome šiaurietiškai santūrūs. Ir štai po kelių dešimčių metų toks jausmingas šūktelėjimas. Nežinodamas neįminsi, todėl spėliojau, kur ištakos, kokia priežastis sukėlė šiuos jausmus. Gal pojūtis, kad mes nebebranginame, ką turime?
Šiaip ar taip – laida turėjo pažadinti ėmusią snūduriuoti mūsų visuomenę, priminti, kas mes esame.
O mano atmintyje, tarsi greit sukamame filme, prabėgo įvykiai, mane pernešę iš vieno pasaulio į kitą, iš Maskvos valdomo į mūsų pačių kuriamą. Koks išmintingas patarimas: pasirink mėgstamą darbą ir būsi laimingas. Aštuoniolikmetis visada save laiko labai protingu, bet kaip išsirinkti tą, o ne kitą profesiją, kai norų tiek daug?
O gal ir ne tiek daug galimybių, jei jauti polinkį tik vienai – humanitarinių mokslų grupei. Dar ir mokytojai stumteli, paskatina parašyti į sienlaikraštį, literatų būrelyje perskaityti referatą. Gal likimas lėmė būti žurnaliste? Ir šiandien nežinau. Peržiūrėjau visas profesijas, į kurias kvietė aukštosios mokyklos. Žvilgsnis krypo į vieną. Nauja, neseniai gimusi. Tai žurnalistika. Tariau: šitą renkuosi.
1959 metai. VU diplomas rankose. Į mūsų smegeninę bandyta sukrauti daugybę žinių: TSKP istorija, TSRS istorija, politinė ekonomija… Mąstymą turėjo nugalėti marksizmas ir leninizmas. Studijos išvargtos, bet ar jos liudijo apie pasiruošimą žurnalisto profesijai? Abejojau nuo pirmos dienos.
Studijų programos properšas pajutau jau vienoje pirmųjų komandiruočių. Gavau užduotį patikrinti vieno laiško faktus apie kolūkio jaunimo kasdienybę ir problemas. Jei viskas taip yra, kaip rašoma, galima būtų išplėsti temą iki problemos. Prisistačiau kolektyvui, kalbamės, ir, man netikėtai, praneša žinią: rajono valdžia prašo neišvažiuoti, reikią pas juos užeiti, pasikalbėti.
Partijos sekretorius – solidaus amžiaus vyriškis, o aš – kas? Mergaičiukė. Jis mandagus, bet balsas reiklus: atvažiavusi į rajoną turėjote man prisistatyti. Norėčiau ginčytis. Negaliu. Nežinau savo, kaip žurnalistės, teisių. Mums nedėstė net žurnalistikos etikos, subordinacijos.
Tą vaizdelį matau iš šalies, tartum ne aš ten būčiau. O gėda man. Nesu kalta, o turiu stovėti nulenkta galva. Kartais baimę regėjome didesnę, negu ji buvo iš tikrųjų. Dabar sakytume: brangioji, šia baimės būsena beveik visi gyveno.
Laikas greit bėga, o žmogus evoliucijonuoja iš lėto. Kartais reikia postūmio. Geriausias pavyzdys – Sąjūdis. Pažadino. Atsibudo tauta ir nuėjo su juo. Atsidūrėme kitame pasaulyje. Kūrėme kitas taisykles. Stebėjau savo profesijos žmones, kaip jie keičiasi, kaip aš pati jaučiuosi.
Žurnalistus kažkas pavadino ketvirtąja valdžia, suteikdami didelę garbę. Ši, ketvirtoji, atliko didelį darbą, sekė įvykius, rašė, kalbėjo, gynė tautos Nepriklausomybę. Ėjom sunkiu keliu gindami tiesą, bet ėjom pirmyn. Pasikeitė ir žurnalistų ruošimo programos. Mokosi kitų dalykų, negu mes mokėmės. Iš Universiteto išeina gerai mokėdami užsienio kalbą, pasirengę dirbti pagal savo norus – spaudoje, radijuje, televizijoje.
Gal ne pirmus metus ekranuose matome tuos pačius veidus, žiūrovas stažo metų neskaičiuoja, jis stebisi, džiaugiasi šių žurnalistų kaip asmenybių branda.
Sekmadienio vakarą – „Savaitės“ naujienų apžvalga. Kasdien – „Svarbi valanda“. Partijų partijėlių noras prasiveržti į valdžią, debatų įkarštis prieš rinkimus. Šiuos debatus veda, valdo moterys. Ir suvaldo. Kaip? – jų paslaptis, nepasakoja, kiek laiko ruošiasi šiems pokalbiams.
O gal turi antrą – politologo – diplomą… Svarbiausia – išmanyti apie ką kalbi. Štai ką reikia visiems demonstruoti ir ko laukia žiūrovas.
Daug gerų laidų, daug įdomių straipsnių. Vadinasi, daug rašančių ir kuriančių. Todėl jaučiu mažutį ir gera linkintį pavydą, kad dabarties žurnalistai daug greičiau už mus užaugo ir subrendo.
Ne vienas jų yra įgyjęs kitą, paralelinę specialybę. Tai buvo ir mano neįgyvendinta svajonė. Kai rinkdavau medžiagą moksline tema, paguosdavo netikėti komplimentai: tu ne gydytoja? Ne fizikė? Negali būti…
Mokėmės dirbdami, semdamiesi patyrimo iš paties gyvenimo. Man teko pradėti nuo „juodžiausio” darbo, iš pradžių buvo spaustuvė, tik paskui įžengiau į redakciją.
Čia irgi radau pakopas. Kolegos, įsitvirtinę rimtuose skyriuose – pramonės, žemės ūkio, partijos gyvenimo – pasišaipydavo iš laikraščiui neįprastų kasdienio žmogaus gyvenimo vaizdelių, bandymo paliesti jų problemas. Nesidžiaugiau ir pati, nerasdama savo temos. Ko visiškai nesitikėjau, matyt, pastebėjęs, kad nelabai vertinu savo darbą, propagandos skyriaus vedėjas individualiame pokalbyje tarė: kyla tiražas. Jį augina smulkieji rašinėliai, kuriuos tu redaguoji.
Žmonės nori kalbėti apie savo gyvenimą. Nelabai tuo patikėjau, greit pamiršau, nes po truputį artėjau prie mokslą liečiančių temų. Jos buvo toliau nuo politikos, rašančiam – saugiau. Kukliose laboratorijose atradau nepaprastus žmones, pasiaukojusius mokslui. Su jais patyriau jų atradimų džiaugsmą. Gaila, kad ne su visais darbštuoliais spėjau pabendrauti, papasakoti apie juos laikraščio puslapiuose.
Mūsų darbe stovėti ant mokslo pagrindų labai svarbu, bet man rodos, kad žurnalistai turi ir dar vieną savybę, kuria nesigiria, bet kuria pasinaudoję padarytų dar daugiau gerų darbų. Tai nuojauta. Pojūtis kažko neapibrėžto, bet besikaupiančio. Vienas žmogus jaučia artėjantį lietų. Kitas – magnetinio lauko į jį atsitrenkusią bangą.
Trečias – žodį, kuris, sakytum, virsta kūnu. Manau, kad tas penktas ar šeštas pojūtis ir gimdė pastaruoju laiku tokias televizijos laidas, kaip „Mano daina“, „Myliu Lietuvą“, atvedė į ekraną lengvų, linksmų pasikalbėjimų meistrą Audrių Giržadą, aktorius.
Žurnalistai, matyt, jautė, o psichologai suformulavo: visuomenėje susikaupė nerimas, daug pykčio. Nebetilpo savo burbule, sprogo. Jo molekulės skrenda ten, kur papučia politikos vėjas.
Kodėl taip atsitiko, priežasčių daug. Veržiasi ugnikalniai, dreba žemė, siautėja uraganai, prasidėjusiuose karuose negirdėtu, neįsivaizduojamu žiaurumu plėšikaujama, žudomi žmonės, naikinamas jų susikurtas turtas. Užteršiama mūsų planeta. Negali ramiai miegoti naktį – gal bėda jau prie tavęs artėja. Dieną darbas atrodo beprasmis – vardan ko dirbti, jei pasaulyje nėra nei teisybės, nei tvarkos.
Informatoriai tarškia be paliovos – vien neigiamos naujienos. Vardan tiesos turėtume pripažinti: antraštės laikraščiuose gąsdinančios – jos pritraukia skaitytojus. Vadinasi, ir žurnalistai pakurstė neteikiantį nei šviesos, nei šilumos ugniakurą. Gal nusivylusio, gal pakrikusių nervų žmogaus rankoje atsirado slepiamas šaunantis ginklas. Pati žodžio kilmė liudija: ginklas – gintis, bet ne žudyti.
Šios pirmosios beprasmės aukos Lietuvoje tebus ir paskutinės. Bet jos gali rodyti, kad ginčai, kritika ėmė griauti, o ne kurti, ne viltį, o neviltį sėti. Susiskaldė tauta. Nebegali ar nenori žmonės savo pažiūrų sudėlioti į trijų ar penkių partijų lagaminėlius. Devyniolikoje lagaminų netelpa. Kaip tada susikalbėti, susitarti? Kaip pasidalyti valdžios kėdėmis? Mėginimai dainomis, taikiomis ir linksmomis kalbomis, žaidimais įpilti harmonijos į politikų mąstymą, kad ne gražbyliautų, o dirbtų, matyt, vėluoja. Visuomenė vėluoja iš jų pareikalauti protingo ekonomikos, valstybės valdymo.
Liūdniausia, kad neišsaugojome tos šviesos, kurią visu kūnu jautėme susigrąžinę Nepriklausomybę ir laisvę. Spauda klestėte klestėjo. Buvo negarbė prisipažinti, kad dar neskaitei naujausio numerio. Kokia laisvė, – rašyk, ką nori. Ir skaityk, ką nori.
Praėjo nemažai laiko. Prieš metus, gal dar anksčiau, vėl užėjo noras paskaityti laikraščius. Apgaubė juodas žinių debesis. Ir nėra kur bėgti. Po juo visa Lietuva. Esą, visi nesąžiningi, visi blogi. Bet ar gali tikrai taip būti? Daugelis laikraščių žalioje Lietuvoje matė tik tamsias spalvas. Gatvėje trumpi interviu: kaip gyvenate? Atsakymai vienodi: blogai. Pensininkai skundžiasi mažomis pensijomis.
Reiklesni gyvenimui turi kitų priekaištų: kur dingo mūsų išrinktieji ir visų protingiausieji? Seime – ne tie. Ne tie… Gėda klausytis jų rietenų. Nepatinka vyriausybė, prezidentas…
Įdomu, gal žurnalistą apsupo visi su juodais akiniais, kad nieko šviesaus nebematė. Ne muzikinis, bet unisonas. Tartum kažkoks susitarimas kalbėti vienu balsu ir prigesinti laisvės šviesą. Filosofas, politologas prof. Alvydas Jokubaitis gan aštriai padėtį apibūdino: „Lietuvos politinis gyvenimas vis panašesnis į palaidų šunų peštynes“.
Kai kam labai nepatiks tai girdėti. Gal tada pasiklausykime ką vargšas Maksimas Gorkis kažkuria proga yra pasakęs: „Jeigu visą laiką žmogui sakysime, kad jis „kiaulė”, iš tikrųjų galų gale sukriuksės“. Kiekvieno galvoje savos mintys, bet mes, atrodo, persistengėme viską neigdami, viską ir visus juodindami. Nebuvo tokia mūsų tauta. Ir dabar nėra tokia.
Suglaudėme pečius ir išsikovojome laisvę. Tik vis dar negalime išsivalyti kūnoo, kuris buvo užmaitintas nuodais. Kaip ir Rytų Vokietija. Ak, kaip norėjo prisijungti prie savo vakarinės dalies, lipo per tvorą, per mūro sieną, kasė tunelį… O dabar iš šalies žiūrint atrodo, lyg būtų amputuota kūno dalis, išgelbėta, grąžinta kūnui, bet vis dar nesugebanti perimti tikro savo kūno funkcijų.
Štai kaip galima apnuodyti kūną ir sąmonę. Rinkimų į Seimą debatai parodė, kad ir mes turime spalvingo fanatizmo žmonių. Sovietizmo padarytos žaizdos sunkiai gyja. Labai svarbu, kad šį reiškinį suprastume. Imtume atviriau apie jį kalbėti. Gal surastume ir priešnuodį, jei sujungtume žurnalisto ir psichologo išradingumą.
Kol laukiame, pasinaudokime patikrinta patirtim. Mes mokame ištiesti ranką broliui ir kaimynui. Tai įrodėme Baltijos kelyje. Mes stovėjome atvira krūtine prieš tankus. Mes ašarom plovėme savo didvyrių žaizdas. Buvome vieningi. Buvome orūs. Stiprūs be ginklų. Stiprūs todėl, kad sujungėme dvasines jėgas, palaikėme vienas kitą.
Vienybė buvo ir bus reikalinga. Jei nerandame savo žemėje stebuklingo ją maitinančio šaltinio, jei savo tautosakoje nerandame išmintingo patarimo visų pirma pasirūpinti savo valstybe, tik paskui savo kišene, gal surasime Indijoje…
Štai kelios eilutės iš jų tautosakos: „Dėlei pagalbos kitiems teka upės, dėlei pagalbos kitiems duoda pieną karvės, dėlei pagalbos kitiems mezga vaisius medžiai, dėlei pagalbos kitiems daro savo gerus darbus geri žmonės“.
Autorė yra LŽS narė
