A. Karčiauskaitė-Jankauskienė. Ar išliks ant popieriaus spausdintos knygos?

Jau palyginti prieš daug metų buvo pradėta diskutuoti, ar technologijoms greitai žengiant į priekį išliks spausdintas žodis ir knygos.

Visokiausių būta nuomonių, tačiau knygos vis dar spausdinamos ir pardavinėjamos. Ir svarbiausia, kad jas žmonės vis dar perka. Gal kiek mažiau, nes jų kaina gerokai išaugusi, tačiau perka.

Yra ir garso knygų, tačiau bent jau lietuviškų kiekis nėra didelis. Kita vertus, skaitantiems anglų kalba jų pasirinkimas yra didžiulis.

Kad ir kaip viskas besikeistų, ant popieriaus spausdintos knygos išlieka ir išliks. Taip mano skaitytojai, leidėjai ir kritikai.

Britų kompanija BBC (vienas iš pirmaujančių pasaulyje visuomeninių transliuotojų) sugalvojo sudaryti knygų, kurios išliko per šimtmečius, keliavo per žemynus bei padarė įtaką visuomenės vystymuisi, TOP 100.

Verta gal paminėti, kad BBC apskritai kultūrai skiria daug ir profesionalaus dėmesio, rengia ir dalyvauja pasauliniuose kultūriniuose renginiuose.

Be jokios abejonės, tai ne pirmas ir ne paskutinis knygų šimtukas, tačiau šis buvo sudarytas šiais metais ir jį lydi vykstančios įvairiausios žinovų diskusijos apie knygų ir skaitymo įtaką žmonėms, visuomenei visame pasaulyje.

BBC kreipėsi į rašytojus, mokslininkus, žurnalistus, kritikus ir vertėjus iš 35 šalių su prašymu pateikti po penkis literatūros kūrinius, t. y. romanus, dramas, liaudies pasakas, poemas skirtingomis kalbomis, kurios, jų manymu, padarė įtaką pasaulio istorijai ir formavo žmonių mąstymą.

Pateiktuose sąrašuose buvo kūriniai 33 skirtingomis kalbomis, įskaitant šumerų, kinų, indų ir kitas.

Susumavus rezultatus, pirmoje sąrašo vietoje yra Homero „Odisėja“, antroje – „Dėdės Tomo trobelė“. Senovinis epas išlikęs nuo VIII a. pr. Kr., o šalia 1852 metų romanas, įvardijamas, kaip „pirmasis plačiai skaitomas politinis romanas JAV“.

Sąrašas buvo sudarytas reitingavimo būdu ir pirmiausia išdėstytas mažėjančia tvarka pagal kritikų balsų skaičių, tada mažėjančia tvarka pagal bendrą kritikų balų skaičių, paskui pagal abėcėlę (nuo 73 iki 100 išvardyti pavadinimai yra įvertinti vienodai). TOP 100 yra labai įvairių knygų.

Nemaža dalis kiekvienam bus tikrai skaitytos ar girdėtos, tačiau bus ir niekada neregėtų autorių ir jų kūrinių, kurie dar nebuvo versti į lietuvių kalbą. Tarp 100 autorių yra 23 autorės moterys.

Patys žinomiausi autoriai, kurių ne vienas kūrinys atsidūrė šiame sąraše yra Viljamas Šekspyras, Virdžinija Vulf, Francas Kafka.

Tarp klasikinių kūrinių yra ir pasaulyje mažiau žinomų kūrinių, tačiau ne mažiau svarbių, pavyzdžiui:

Uptono Sinklero „Džiunglės“ (tikra istorija paremtas pasakojimas apie lietuvių emigrantus Amerikoje), kūrinys padaręs tiesioginę įtaką naujiems maisto saugos įstatymams;

Sadato (Saadat) Hasano Manto apsakymas „Toba Tek Singhas“, kuris buvo įvertintas kaip „klasikinis apsakymas, perteikiantis padalijimo traumą per po padalijimo vykusį apsikeitimą psichiatrijos prieglaudos ligoniais Indijos ir Pakistano pasienyje.“

Tai nėra galutinis sąrašas. Tai tik pradžia, kuria siekiama paskatinti pokalbį apie tai, kodėl kai kurios istorijos išlieka. Kaip jos tebekelia atgarsį praėjus šimtmečiams ir tūkstantmečiams po jų sukūrimo.

Ir kodėl dalijimasis šiomis istorijomis yra esminis žmogaus impulsas, galintis įveikti susiskaldymą, įkvėpti pokyčius ir net sukelti revoliucijas.

Gal bus įdomu pažiūrėti, kiek knygų iš šio šimtuko esame perskaitę.

Top 100

1. „Odisėja“, Homeras, VIII a. pr. Kr. Senovės graikų herojinis epas.

2. „Dėdės Tomo trobelė“, H. Bičer 1852 m. Harietė Byčerė Stovė (Harriet Beecher Stowe). Pasakojimas apie vergovę Amerikos pietinėse valstijose XIX a. Manoma, kad romanas turėjo poveikį kovai dėl vergijos panaikinimo.

3. „Frankenšteinas“, M. Šeley 1818 m. Merė Šelė (Mary Shelley). Siaubo, gotikinis romanas, davęs pradžią fantastikos žanrui.

4. „1984“, Dž. Orvelas Džordžas Orvelas (George Orwell). Distopinė (distopinis kūrinys vaizduoja nemalonų ateities pasaulį, kuriame grėsmingos dabarties pasaulio tendencijos veda į pražūtį) novelė apie intelektualų biurokratą, gyvenantį diktatūroje.

Šios novelės išgalvotas personažas Didysis Brolis (Big Brother) ir frazė „Didysis Brolis stebi tave“ yra tapę bendriniais terminais, kai kalbama apie per didelį valdžios siekį kontroliuoti visuomenę.

5. „Sugriūva viskas“, Ch. Achebe 1958 m. Činus Ačebis (Chinua Achebe) Nigerijos rašytojo knyga apie Afrikos istorijos lūžiu virtusį europiečių įsiveržimą XIX a. pab.

6. „Tūkstantis ir viena naktis“ (įvairūs autoriai, VIII–XVIII a.). Arabų pasakų rinkinys.

7. „Don Kichotas“, M. de Servantesas, 1605–1615 m. Migelis de Servantesas (Miguel de Cervantes). Šmaikšti riterinių romanų parodija, neretai laikoma vienu iš pirmųjų modernių romanų.

8. „Hamletas“, V. Šekspyras, 1603 m. Vilijamas Šekspyras (William Shakespeare). Filosofinio pobūdžio pjesė, kurioje vienišas humanistas kovoja prieš visuomeninį blogį.

9. „Šimtas metų vienatvės“, G. G. Markesas, 1967 m. Gabrielis Garsijus Markesas (Gabriel García Márquez).

Kolumbijos rašytojo ir Nobelio premijos laureato knyga priskiriama Lotynų Amerikos magiškajam realizmui, kuriame tikrovė sulyginama su mitais (knygoje vaizduojamas mitinio Makondo įkūrimas, klestėjimas ir žlugimas).

Šio romano vertimai į kitas kalbas pralenkė net Biblijos vertimus.

10. „Iliada“, Homeras, VIII a. pr. m. e. Homeras (Homer). Senovės graikų herojinis epas, sukurtas Trojos karo motyvais.

11. „Mylima“, T. Morison, 1987 Tonė Morisona (Toni Morrison). Nobelio literatūrine premija apdovanotos rašytojos kūrinys, pasakojantis vienos moters istoriją po pilietinio karo Amerikoje ir pirmuosius vergovės panaikinimo ženklus.

12. „Dieviškoji komedija“, D. Aligieris, 1308–1320 Dantė Aligieris (Dante Alighieri). Viduramžių italų poeto poema, kurioje pasakojama apie Dantės kelionę per pragarą, skaistyklą ir rojų. Joje atsispindi XIV a. pasaulėžiūra, filosofija ir religija.

13. „Romeo ir Džuljeta“, V. Šekspyras, 1597 m. Vilijamas Šekspyras (William Shakespeare). Vienas žinomiausių autoriaus dramų, tapusi jaunų įsimylėjėlių pavyzdžiu ir prototipu kitoms istorijoms.

14. „Gilgamešo epas“, autorius nežinomas, apie XXII–X a. pr. Kr. Vienas ankstyviausių žinomų literatūros kūrinių – Babilono epas apie mitinį Uruko karalių Gilgamešą.

Jį sukūrė ir užrašė šumerai, o vėliau jis buvo atkartotas daugelio tautų pasakojimuose. Epe pasakojama, kaip dievai bando pražudyti žmones ir pasiunčia jiems tvaną.

Tačiau žmogus pastato laivą, išsigelbėja su žmona ir dar išgelbsti po porą iš kiekvienos rūšies gyvulių. Po tvano žemėje sukuriama karalystė, kurią valdo Gilgamešas.

15. Hario Poterio knygų serija, J. K. Rouling 1997–2007 m. Rauling (J. K. Rowling). Fantastinių romanų serija apie magišką burtininkų pasaulį.

16. „Tarnaitės pasakojimas“, M. Atvud, 1985 m. Margareta Atvud (Margaret Atwood). Distopinis romanas (lyginamas su Dž. Orvelo kūriniu „1984“), apdovanotas įvairiomis literatūros premijomis, apie pasikeitusią santvarką, patriarchalinį modelį, moterų išnaudojimą.

17. „Ulisas“, J. Joisas, 1922 m. Džeimsas Džoisas (James Joyce). Žymiausias airių rašytojo kūrinys, kuriame atskleidžiami svarbiausi žmogaus fizinio, dvasinio, moralinio, religinio gyvenimo aspektai.

Romane, kurio pasirodymas sukėlė protesto bangas tiek JAV, tiek Anglijoje, pasakojama, kaip trys Dublino gyventojai praleidžia dieną. Šis romanas galutinai literatūroje įtvirtino sąmonės srauto techniką.

18. „Gyvulių ūkis“, Dž. Orvelas, 1945 m. Džordžas Orvelas (George Orwell). Žinomiausia anglų rašytojo satyrinė tarybinio totalitarizmo alegorija, atspindinti svarbiausius Stalino eros įvykius.

19. „Džeinė Eir“, Š. Brontė, 1847 m. Šarlotė Brontė (Charlotte Brontë). Autobiografiškiausia rašytojos knyga, apie jaunos merginos brandą ir gyvenimo išbandymus.

20. „Ponia Bovary“, G. Floberas, 1856 m. Gustavas Flaubertas (Gustave Flaubert). Pirmą kartą išleistas romanas virto skandalu ir atsidūrė teisme, kaip įžeidžiantis „dorą ir tikėjimą“.

Dabar jis laikomas literatūros šedevru, realistinio stiliaus pavydžiu. Tikrąja romano verte yra laikomas ne turinys, o taiklios psichologinės įžvalgos.

21. „Romance of the Three Kingdoms“ („Romanas apie Tris Karalystes“*), Luojus Guanžongas (Luo Guanzhong), 1321–1323.

Žymiausias ikimoderniosios kinų literatūros istorinis romanas, pasakojantis apie kažkada didingos Han imperijos žlugimą, dėl kurio Kinija subyra į galybę mažų valstybėlių, iš kurių susiformuoja trys, tarpusavyje konkuruojančios karalystės.

22. „Journey to the West“ („Kelionė į Vakarus“*), Wu Cheng’en), apie 1592 m. Vienas iš ryškiausių klasikinės kinų literatūros romanų, fantastinės shenmo (liet. „dienų ir demonų“) literatūros žanro kūrinys.

Jame pasakojama budistų vienuolio Sanzango piligriminė kelionė į Indiją.

Jį lydi trys mokiniai – Beždžionių Karalius, kiaulė ir smėlio vienuolis, o pats Sanzangas joja ant žirgu paversto baltojo drakono.

23. „Nusikaltimas ir bausmė“, F. Dostojevskis, 1866 m. Kūrinyje gvildenamos filosofinės, socialinės problemos, keliama nusikaltimo priežastis ir reikšmė.

Autorius planavo kūrinį pavadinti „Girtuoklėliai“, nes kūrinyje nemažai dėmesio skiriama neblaivių žmonių elgesiui ir psichologijai.

24. „Puikybė ir prietarai“, Dž. Ostin, 1813 m. Džeinė Austen (Jane Austen).

Vienas populiariausių romanų anglų literatūroje, pasakoja apie pagrindinės knygos veikėjos charakterio raidą, jai išmokstant gyvenimo pamokas apie skubotų sprendimų pasekmes, skirtumą tarp paviršutiniško ir tikrojo gerumo.

25. „Water Margin“ („Užutėkio istorijos“*), priskiriamas Ši Najanui (Shi Nai’anui), 1589 m. Tai seniausias žinomas kiniškas romanas, davęs pradžią ir romanistikos papročiui, ir visam klajojančių riterių, tauriųjų kardo meistrų (wuxia) žanrui.

Jis pasakoja apie 108 „dorųjų plėšikų“, kovotojų už teisingumą gaujos susiformavimą, veiklą ir tragišką baigtį.

26. „Karas ir taika“, L. Tolstojus, 1865–1867 m. Istorinis epinis romanas.

Jame smulkmeniškai vaizduojama Prancūzijos invazija į Rusiją bei Napoleono eros susidūrimas su caro valdoma visuomene, visa tai pateikiant penkių rusų aristokratų šeimų akimis.

27. „Nežudyk strazdo giesmininko“, H. Ly, 1960 m. Harperė Ly (Harper Lee). Nors šis romanas nėra autobiografinis, jis paremtas tikrais įvykiais ir dauguma veikėjų turi realius prototipus.

Knygos siužetas nukelia į didžiosios depresijos laikotarpį JAV, kur mažos mergaitės tėvas, advokatas ir išsilavinęs vyras, imasi ginti juodaodį, be jokio pagrindo apkaltintą baltosios moters išprievartavimu.

Aprašomu laikotarpiu tokios bylos, deja, buvo labai dažnos. Toks advokato žingsnis pakeičia visos šeimos gyvenimą.

28. „Wide Sargaso Sea“ („Plačioji Sargaso jūra“*), Žana Rysa (Jean Rhys), 1966 m. Šis romanas yra pokolonijinė ir feministinė Š. Brontė romano „Džeinė Eir“ priešistorė, kurioje aprašomos pono Ročesterio santuokos aplinkybės ir jo žmonos kreolės iš Jamaikos jaunystė, atvykimas į atšiaurią Angliją. Aplinkybės, kurios paverčia ją beprote.

29. Ezopo pasakėčios, Ezopas, apie 620–560 m. pr. Kr. Tai legendinio graikų pasakėtininko pasakėčios. Jis laikomas pasakėčios žanro pradininku.

Kūrinių veikėjai daugiausia gyvūnai su įvairiais žmogaus būdo ir elgsenos bruožais. Juose vertinamas gudrumas, kuklumas, užuojauta ir pagalba kitiems.

30. „Kandidas“ (arba „Optimizmas“), Volteras, 1759 (Voltaire). Satyrinė novelė, kurioje autorius parodo savo požiūrį į visuomenę ir kilmingumą, o labiausiai kritikuoja ir pajuokia optimizmo filosofiją bei teiginį „geriausias iš visų galimų pasaulių“.

Novelėje pasakojama apie optimistišką jaunuolį ir jo susidūrimą su atšiauriu pasauliu.

31. „Medėja“, Euripidas, 431 m. pr. Kr. Euripidas (Euripides). Euripidas buvo senovės Graikijos dramaturgas, vienas iš trijų didžiųjų Atėnų tragikų. Medėja – graikų mitologijos burtininkė.

Ši tragedija – tai neteisybės ir negailestingo keršto istorija. Nežiūrint į Medėjos žiaurumą, Euripidas sugeba ją pavaizduoti taip, kad sukeltų jai simpatiją.

32. „Mahabharata“, priskiriama Vyasa, IV a. pr. Kr. Tai senovės indų epas, vienas iš dviejų pagrindinių senovės Indijos tekstų ir sanskrito epų, garbinamų induizme.

Jame pasakojama apie Kurukšetros (paveldėjimo) karo tarp dviejų kunigaikščių pusbrolių grupių įvykius ir pasekmes.

33. „Karalius Lyras“, V. Šekspyras, 1608 m. Vilijamas Šekspyras (William Shakespeare). Tragedija, pasakojanti apie legendinį britų karalių, kuris, sulaukęs senatvės, nusprendžia padalyti savo turtą trims dukterims.

Didžiausią dalį turto jis pažada tai, kuri įrodys, kad labiausiai myli tėvą.

Deja, karalius per vėlai suvokia, kad atidavė savo turtus ir galią dukterims, kurios nenusipelnė jo gerumo… Patyręs gėdą bei pažeminimą karalius priverstas bėgti iš savo namų.

34. „Sakmė apie princą Gendži“, Murasaki Šikibu (M. Shikibu), prieš 1021 m. Klasikinis japonų literatūros kūrinys, priskiriamas Japonijos bajorei Murasaki Šikibu ir vadinamas pirmuoju psichologiniu romanu.

35. „Jaunojo Verterio kančios“ J. V. Gėtė, 1774 m. Johanas Volfgangas von Getė (Johann Wolfgang von Goethe). Epistolinis, tikrais gyvenimo faktais paremtas romanas, daręs įtaką Romantizmo literatūros formavimuisi.

Romano herojus tapo kultiniu jaunimo gretose, kuris kopijavo jo aprangos stilių ir net paskatino savižudybes pagrindinio veikėjo pavyzdžiu (todėl kai kuriose Europos šalyse buvo kurį laiką uždraustas).

36. „Procesas“, F. Kafka, 1925 m. Fransas Kafka (Franz Kafka). Vienas iš trijų nebaigtų autoriaus romanų, pasirodžiusių po jo mirties, nors F. Kafka buvo išsakęs prašymą rankraštį sunaikinti.

Romane autorius parodo individo ir pasaulio priešiškumą, kurį perteikia teismo instancijų vaizdais, o įstatymas ir bausmė iškyla, kaip išankstinė, racionaliai nepaaiškinama žmogaus lemtis.  

37. „Prarastojo laiko beieškant“, M. Prustas, 1913–1927 m. M. Prustas (Marcel Proust).

Tai septynių romanų ciklas: „Svano pusėje“, „Žydinčių mergaičių šešėlyje“, „Germantų pusė“, „Sodoma ir Gomora“, „Kalinė“, „Dingusi Albertina“ ir „Atrastas laikas“, kuriuose gvildenamos meilės ir pavydo paslaptys.

Atrodo, kad visos iliuzijos pasmerktos žlugti, o meilė neįmanoma, ir vienintelė, amžina, aukščiausia tikrovė, net ir po mūsų mirties yra menas.

Tai svarbiausias modernizmo kūrinys pasaulio literatūroje, savo įtaka toli pralenkęs net tokias knygas kaip J. Joyso „Ulisas“, V. Voulf „Į Švyturį“.

Autorius taip pat laikomas vienu iš autofikcijos** žanro, kurį galima laikyti svarbiausiu šiuolaikinės literatūros bruožu, pradininkų.

38. „Vėtrų kalnas“, E. Brontė, 1847 m. (Emily Brontë). Tai anglų rašytojos Š. Brontė sesers pasakojimas apie tragišką meilės istoriją, kuriame romantiniai vaizdai derinami su gotikiniais motyvais.

39. „Nematomas žmogus“, R. Elisonas, 1952 m. (Ralph Ellison). Romanas aprašo jauno žmogaus savęs suvokimą, nusivylimą Amerikos visuomene, atskleidžiamas socialinis ir rasinis pažeminimas, neigiami rasiniai stereotipai, pabrėžiama asmenybės vertė.

40. „Mobis Dikas“, H. Melvilis, 1851 m. (Herman Melville). Tai pasakojimas apie banginių medžioklės laivo jūreivio, kuris mąsto apie savo paties tikėjimą ir savo vietą visatoje, gyvenimą.

41. „Their Eyes Were Watching God“ („Jų akys stebėjo Dievą“*), Zora Neale Hurston, 1937 m. Jis laikomas klasikiniu Harlemo renesanso kūriniu.

Iš pradžių prastai sutiktas, dabar jis laikomas labai svarbiu tiek afroamerikiečių, tiek moterų literatūrai.

42. „Į švyturį“, V. Vulf, 1927 m. (V. Woolf). V. Vulf buvo novatorė, kuri kūrė sąmonės srauto ir poetinio impresionizmo metodu.

Šis romanas laikomas modernizmo klasikos šedevru: tai daugiasluoksnė žmonių santykių drama, apie lūkesčius ir nusivylimus, tėvų ir vaikų, moterų ir vyrų santykius, žmogaus akistatą su gamta ir visuomene.

43. „Tikroji Ah Q istorija“, L. Xun, 1921–1922 m. (Lu Xun). Kūrinyje vaizduojama, kaip Xinhai revoliucija Kinijoje neatnešė tikrų reformų kaime, o meniškai vaizduojamas nuskurdęs samdinys Ah Q atspindi ydingas žmogaus prigimties šaknis, tokias, kaip bailumas, oportunizmas, didybės manija ir pernelyg didelė savigarba.

44. „Alisa stebuklų šalyje“, L. Karol, 1865 m. (Lewis Carroll). Vaikų ir fantastinės literatūros klasika.

45. „Ana Karenina“, L. Tolstojus, 1873–1877 m. Romane nagrinėjamos išdavystės, tikėjimo, šeimos, santuokos, imperinės Rusijos visuomenės, troškimų, kaimo ir miesto gyvenimo skirtumų temos.

46. „Tamsos širdis“, Dž. Konradas, 1899 m. (Joseph Conrad). Autorius pasakoja autobiografišką istoriją apie savo kelionę Afrikoje upe į „tamsos širdį“ – džiunglių gelmę.

Kūrinyje iškeliami kolonializmo, skirtumo tarp civilizuoto ir laukinio žmogaus klausimai. Psichoanalitiškai kūrinys aiškinamas, kaip kelionė į pasąmonės gelmes.

47. „Monkey Grip” („Beždžionės gniaužtai“*), H. Garner, 1977 m. Šis australų rašytojos romanas gerai žinomas dėl to, kad jame atvirai vaizduojama priklausomybė nuo heroino.

Pagrindinė veikėja įsimyli narkomaną bohemiškame Melburno priemiestyje, kuriame gausu narkomanų ir bendrų namų.

48. „Ponia Delovėj“, V. Voulf, 1925 m. (Virginia Woolf). Vienas reikšmingiausių XX a. psichologinės prozos kūrinių, įstabiai taikliai perteikiantis moters vidinį pasaulį, ją supančių žmonių mintis ir pojūčius.

49. „Edipas Karalius“, Sofoklis, 429 m. (Sophokles). Yra manančių, kad tai viena tobuliausių tragedijų pasaulyje. Edipo kompleksas šiuolaikinėje psichologijoje yra kilęs iš šios istorijos, kurioje parodomi nesąmoningi tėvo ir sūnaus konfliktai.

50. „Metamorfozė“, F. Kafka, 1915 (Franz Kafka). Austrų prozininko, modernizmo pradininko kūrinys. Jame aprašoma metamorfozė – virsmas, kurį patyrė pagrindinis herojus, suvokęs savo skurdžią egzistenciją ir bejėgiškumą.

51. „Orestėja“, Aischilas, V a. pr. Kr. (Aischylos). Senovė Graikijos dramaturgo trijų dalių tragedija, pasakojanti apie Mikėnų karaliaus Atrėjo šeimos prakeiksmą.

52. „Pelenė“. Tą Pelenės istoriją, kurią mes žinome su krištoline kurpaite ir krikštamote pirmas užrašė Š. Pero (1697 m.), tačiau yra žinomos ir daug senesnės kinų, graikų istorijos apie nepelnytai žeminamą ir skriaudžiamą mergaitę, kuri pasakos pabaigoje už savo darbštumą, teisybę gauna tai, ko nusipelniusi.

53. „Staugsmas“, A. Ginsbergas, 1956 m. (Allen Ginsberg). Tai vieno garsiausių XX a. amerikiečių poeto tekstai – atviri, šokiruojantys, provokuojantys, priverčiantys ieškoti tiesos ir abejoti dogmomis.

Jo poezija nutiesė kelius hipių klajonėms ir padėjo vartotojišku gyvenimu nusivylusiam jaunimui kurti naują kultūrą.

54. „Vargdieniai“, V. Hugo, 1862 m. (Victor Hugo).

Autorius pasakoja likimo nuskriaustųjų, beturčių, nekilmingų gyvenimo patirtis tuo pačiu analizuodamas įstatymo ir malonės prigimtį, Prancūzijos istoriją, Paryžiaus architektūrą ir dizainą, politiką, moralę, dėsto antimonarchines pažiūras, svarsto religijos, meilės prigimtį bei jos apraiškas.

55. „Midlmarch. The Study of Provincial life“ („Midlmarchas. Provincijos gyvenimo studija“*) Dž. Eliotas, 1871–1872 (George Eliot).

Autorės M. A. Evans (pasirašinėjo Elioto slapyvardžiu) novelėje kalbama apie moterų padėtį, santuokos prigimtį, idealizmą, savanaudiškumą, religiją, veidmainystę, politines reformas ir švietimą.

Nepaisant komiškų elementų, pasakojime svarbūs ir realūs istoriniai įvykiai. Jame nagrinėjama to meto medicina ir bendruomenės reakcijos susidūrus su nepageidaujamomis permainomis.

56. „Pedro Páramo“, Ch. Rulfo, 1955 m. (Juan Rulfo). Meksikos rašytojo romanas apie nesantuokinį sūnų, ieškantį savo tėvo mieste-vaiduoklyje po Meksikos revoliucijos.

Autorius rašė tuo metu, kai oficialioji revoliucijos istorija buvo kvestionuojama.

Kai kurie kritikai šį kūrinį priskyrė sociologiniam romanui, kuriame kritikuojamos nesėkmingos socialinės ir ekonominės reformos, kurias įvykdė revoliucijos naudą gavusi naujoji buržuazija.

57. „The Butterfly Lovers“ („Istorija apie įsimylėjėlius, virtusius drugeliais“*), kinų liaudies pasakojimas, IX a.

58. „Kenterberio pasakojimai“, Dž. Čioseris, 1387 m. (Geoffrey Chaucer). Tai viena pirmųjų anglų kalba parašytų knygų, kurioje pasakojama apie piligrimus, keliaujančius iš Londono į Kenterberį.

Norėdami linksmiau praleisti laiką, kiekvienas iš jų turi papasakoti po vieną istoriją.

59. „The Panchatantra“ („Penki traktatai“), priskiriama V. Šarmai, ~300 pr. Kr. (Vishnu Sharma). Tai sanskrito kalba parašyti senovės indų pasakojimai apie gyvūnus.

60. „Pomirtiniai užrašai“, Ž. M. Mašadas de Asizas, 1881 (Joaquim Maria Machado de Assis, 1881).

Knygos herojus Brasas Kubasas – didelių Brazilijos visuomeninio gyvenimo pasikeitimų liudininkas, gimęs pačioje XIX a. pradžioje, kai Brazilija buvo tik atsilikusi portugalų kolonija, savo memuarus pasakoja iš pomirtinio pasaulio.

61. „The Prime of Miss Jean Brodie“ („Panelės J. Brodie gyvenimas“*), Muriel Spark, 1961.

Vienas iš geriausių škotų literatūros kūrinių, kuriame pasakojama apie mokytoją Škotijos mergaičių mokykloje XX a. trečiajame dešimtmetyje, kuri skatina savo mokines puoselėti romantiškus idealus, meilę, meną, o ne skaičius ir faktus.

62. „The Ragged-Trousered Philanthropists“ („Sudriskusių kelnių filantropai“*), Robert Tressell, 1914 m. Tai vienintelis šio autoriaus kūrinys, davęs pradžią vadinamajai darbininkų literatūrai.

Ironiškas, pusiau autobiografinis pasakojimas apie nuskurdusią ir politiškai bejėgę Didžiosios Britanijos visuomenės darbininkų klasę, kurią negailestingai išnaudojo darbdaviai, pilietinė ir religinė valdžia.

Knyga labiausiai vertinama už šmaikščius dialogus ir autentišką turinį, nes pats autorius dirbo statybų versle ir buvo geras dailininkas bei dekoratorius, tačiau sunkiai galėjo sudurti galą su galu.

63. „Song of Lawino“ („Lawinos daina“*), Okot p’Bitek, 1966 m. Ugandos poeto epas. Poemoje atskleidžiama, kokią įtaką Afrikos visuomenei, papročiams ir tradicijoms turėjo jos kolonizavimas.

64. „Auksiniai užrašai“, D. Lesing, 1962 m. (Doris Lessing). Tai realistinis pasakojimas apie rašytoją Aną Vulf ir jos lengvabūdiškus / gilius santykius. Romane ryškios seksualumo ir moterų (ne)laisvės linijos.

65. „Vidurnakčio vaikai“ S. Rušdi, 1981 m. (Salman Rushdie). Tai indų kilmės anglų novelisto, eseisto ir kritiko romanas, sulaukęs didžiulio pasisekimo, literatūrinių apdovanojimų, tačiau nuo Indiros Gandi laikų uždraustas gimtojoje Indijoje.

Tai istorinė filosofinė alegorija, kurioje su ironija ir puošniu stiliumi kuriami siurrealistiniai veikėjų paveikslai (stebuklingų galių turintys vaikai). Romane atsiskleidžia naujų nepriklausomų valstybių Indijos ir Pakistano pirmųjų dešimtmečių istorija.

66. „Nervous Conditions“ („Erzinančios sąlygos“*), T. Dangarembga, 1988 m. Pirmasis Zimbabvės rašytojos romanas, išleistas anglų kalba.

Tai pusiau autobiografinis romanas apie šeimos gyvenimą Rodezijoje (dabartinė Zimbabvė) 1960 metais.

67. „Mažasis princas“,  A. de Sent-Egziuperi, 1943 m. (Antoine de Saint-Exupéry). Tai pasaka apie berniuką iš kitos planetos ir jo tarpplanetines keliones.

Prancūzų autoriaus knygoje filosofiškai pasakojama apie žmogaus likimą, gyvenimo prasmę, kritikuojamas paviršutiniškas suaugusiųjų gyvenimas ir visuomenė. Nors knyga priskiriama vaikų literatūrai, iš tiesų nėra aišku, kam ją autorius rašė.

68. „Meistras ir Margarita“, M. Bulgakovas, 1967 m. Žymiausias rusų rašytojo, filosofo, gydytojo kūrinys, dėl cenzūros pradžioje nebuvo publikuojamas Rusijoje, o pirmą kartą išleistas Vokietijoje.

Pats autorius 12 metų vis koregavo šį kūrinį. Tiesa, pirmąjį jo variantą jis sudegino ir pradėjo rašyti iš naujo. Romane daug kas sutampa su autoriaus biografija, tačiau pilna fantazijos ir alegorijų į kitų, istorinių asmenybių likimus.

Tai ir šėtoniškas groteskas, ir biblijinė epika ir sovietinė satyra. Ir meistro bei Margaritos meilė.

69. „Ramajana“, priskiriama Valmikiui, XI a. pr. Kr. Senovės Indijos poeto epinė poema, kurioje aprašomas demonas Ravanas, Ramos (sosto įpėdinio) ir jo žmonos Sitos kelionės.

Rama yra laikomas tobulo žmogaus pasiaukojimo pavyzdžiu, kai žmogus prisiima kančias, o Syta laikoma idealios žmonos etalonu.

70. „Antigonė“, Sofoklis, apie 441 m. pr. Kr. Tragedija, parašyta remiantis Tėbų mitais. Antigonė graikų mitologijoje buvo Tėbų karaliaus Edipo duktė.

Kai mūšyje dėl Tėbų skirtingose pusėse žuvo jos broliai, ji buvo įkalinta už išdaviko brolio palaidojimą ir nelaukdama mirties nusižudė.

71. „Drakula“, B. Stokeris, 1897 m. (Bram Stoker). Airių rašytojo siaubo fantastinis romanas. „Drakula“ yra epistolinis romanas, parašytas laiškų, dienoraščių, straipsnių, užrašų forma.

Grafo Drakulos prototipas yra Valakijos princas Vladas III, Vladas Drakula, pagarsėjęs savo žiaurumu.

72. „Kairioji tamsos ranka“, U. K. Le Gin, 1969 m. (Ursula K. Le Guin). Fantastinis amerikiečių rašytojos romanas.

Ši knyga dėl ryškių veikėjų emocinių portretų ir sociologinių autorės įžvalgų įrašyta į intelektualiosios mokslinės fantastikos istoriją. Knygoje pasakojama, kaip žemėje gimęs Dženlis atvyksta į nesvetingą, įšalo kaustomą planetą.

Čia gyvenanti visuomenė labai skiriasi nuo žemiečių: čia nekyla karai, o žmonės, atėjus laikui, gali trumpam tapti moterimis arba vyrais, kaskart kitaip.

73. „Kalėdų giesmė“, Č. Dikensas, 1843 m. (Charles Dickens). Viena žinomiausių kalėdine tema parašytų istorijų, kurioje šykštus ir nelaimingas žmogus, pasikeičia į geraširdį filantropą, kai jį aplanko vaiduokliai. Istorija kritikuoja godumą, skatina dalintis su mažiau turinčiais.

74. „América“*, Raúl Otero Reiche, 1980 m. Bolivijos rašytojo, novelisto, poeto, dramaturgo, publicisto poezijos knyga. Jis daug dėmesio skyrė tradiciniams motyvams.

Tai lyrinė poezija apie autoriaus tėvynės autentiškumą ir grožį, lyg himnas visam tropikų kraštui, Bolivijai.

75. „Prieš įstatymą“, F. Kafka, 1915 m. Tai novelė, kuri vėliau buvo įtraukta į autoriaus romaną „Procesas“, kaip viena iš jo dalių.

„Procesas“ pasakoja ne apie konkretų vieno žmogaus teismą dėl kokio nors konkretaus nusikaltimo, o apie gyvenimo „procesus“, kai tenka kovoti su įkyriu kaltės jausmu dėl kokios nors neaiškios ir neapibrėžtos nuodėmės ar nusižengimo, lygiai taip pat kaip ir apie „procesą“, kai tenka įveikti nesuskaičiuojamas biurokratines kliūtis, kurios dominuoja mūsų suaugusiųjų gyvenime.

76. „Children of Gebelawi“ („Alėjos vaikai“*), Nagibas Mahfuzas (Naguib Mahfouz), 1967 m. Egipto rašytojo, Nobelio premijos laureato kūrinys, kuris pirmą kartą buvo išspausdintas Libane, o Egipte uždraustas.

Dėl šios knygos autorius Kaire buvo užpultas dviejų ekstremistų, tačiau išgyveno. Tai novelių rinkinys, kuriame pasakojama trijų monoteistinių religijų istorija (judaizmo, krikščionybės ir islamo).

Gebelavi vaikai (Adomas, Šėtonas ir kiti) išgyvena Mozės, Jėzaus ir Mahometo gyvenimą. Kiekvieno herojaus pasekėjai įsikuria skirtingose alėjos dalyse ir simbolizuoja skirtingą tikėjimą.

Dar vienas veikėjas Arafa simbolizuoja šiuolaikinį mokslą ir ateina po pranašų.

Nė vienam iš veikėjų nepavyksta pagerinti žmonių padėties ilgiau nei trumpam. Veikėjai yra geranoriški vadovai, tačiau būtent vadovas, geras ar blogas, nustato taisykles, atspindinčias Artimųjų Rytų valdymo patirtį.

Knygai didelę įtaką padarė arabų politinė patirtis ir autoriaus gyvenimas Kaire. Jame vaizduojami lyderių portretai atspindi politinę Egipto istoriją Mahfouzo gyvenimo laikotarpiu.

77. „Il Canzoniere“ („Išsklaidyti eilėraščiai“), Frančeskas Petrarka, 1374 m. (Francesco Petrarca). Italų poeto, mąstytojo, mokslininko, humanistinės renesanso kultūros pradininko 366 eilėraščių rinkinys.

Šie eilėraščiai atspindi Petrarkos viltis, kovas, praradimus ir nusivylimus, jo įsitraukimą į XIV amžiaus problemas.

Tai buvo kruopščiai parengtas įvairios formos, stiliaus ir tematikos lyrinių eilėraščių rinkinys, kuriuos autorius rašė gerą dešimtmetį, taisė ir galiausiai sujungė.

Rinkinį sudaro trys šimtai septyniolika sonetų, dvidešimt devynios dainos, devynios sesinos***, septynios baladės ir keturi madrigalai.

78. „Kebra Naghast“ („Karalių šlovė“), įvairūs autoriai, 1322 m. Svarbus Etiopijos epas, laikomas svarbiu Etiopijos krikščionybės ir istorijos kontekste.

Jis aprašo Etiopijos imperatoriškosios dinastijos kilmę, teigdamas, kad ji yra tiesiogiai susijusi su Bibliniais veikėjais, tokiais kaip karalius Saliamonas ir karalienė Šeba, ir kad karaliaus Menelik II dinastija yra tiesioginė Šeba karalienės palikuonė.

79. „Mažosios moterys“, L. M. Alkota, 1868–186 m. (Louisa May Alcott). Istorija, laikoma vaikų literatūros klasika, pasakoja apie keturias seseris, kurios dėl nepritekliaus ir JAV pilietinio karo yra priverstos užmiršti nerūpestingą vaikystę, dirbti. Seserys iš mergaičių pamažu virsta „mažosiomis moterimis“.

80. „Metamorfozės“, Ovidijus, VIII a. Romėnų poeto poema, susidedanti iš lotynų kalba parašytų 15 knygų, kuriose aprašomas pasaulio sukūrimas ir istorija pagal graikų ir romėnų mitologiją.

81. „Omeros“ (graikiškas Homero vardas*), Derekas Valkotas (Derek Walcott), 1990 m. Postmodernus epas, kuriame laisvai atkartojamas Homeras ir kai kurie pagrindiniai „Iliados“ veikėjai.

Visoje knygoje susikerta keli siužetai: homeriškas Achilo ir Hektoro varžymasis dėl meilės Elenai; St. Lucia saloje (sala Karibuose, iš kurios kilęs pats autorius) gyvenančių majoro Plunketo ir jo žmonos Maudos, kurie turi susitaikyti su britų kolonizacija, istorija; autobiografinis autoriaus pasakojimas, susijęs su jo kelionėmis po pasaulį.

Autorius mitų ir istorijos pagalba pasisako už būtinybę grįžti prie tradicijų, kad mestų iššūkį kolonializmo pagimdytam modernumui.

82. „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, A. Solženicynas, 1962 m. Autorius – žymiausias XX amžiaus rusų rašytojas, publicistas, poetas, istorikas, visuomenės veikėjas, Nobelio literatūros premijos laimėtojas, politinis kalinys, disidentas, demaskavęs sovietinę santvarką bei sovietų valdžią.

Knygoje aprašyta kažkuri 1951 metų sausio mėnesio diena sovietiniame lageryje. Tai pirmasis išslaptintas kelionės vadovas po Gulagą.

83. „Orlandas“, V. Voulf, 1928 m. (Virginia Woolf). Romanas, skirtas artimai draugei, iš esmės yra biografinio žanro parodija.

Jame pasakojama apie karalienės Elžbietos amžiuje gimusį didiką Orlandą, kuris po trijų amžių virsta moterimi.

Pagrindinis veikėjas regi, kaip keičiasi valdovai, bendrauja su žymiausiais literatais, seka madas. Knyga, lyg kelionė per Europos istoriją, visuomeninį ir literatūrinį gyvenimą, kuriame perkainojama lyčių prigimtis ir paskirtis.

84. „Rainbow Serpent“ („Vaivorykštės gyvatė“*), Australijos aborigenų pasakojimų ciklas, data nežinoma. Senuosiuose Australijos aborigenų mituose pasakojama, kad vaivorykštinė gyvatė yra visatos kūrėja.

Pasakojime minimos sausringos dykumos, kuriose pasirodo lietaus debesis ir vaivorykštė, kuri virsta milžiniška gyvate ir, keliaudama per žemę, suformuoja upes, slėnius ir vandens telkinius.

Kai ji išblunka ir išnyksta, lietūs liaujasi ir žemė išdžiūsta. Žmonės supranta, kad turi dainuoti ir šokti gyvatei, ir lietūs sugrįžta.

85. „Revolutionary Road“ („Revoliucinis kelias“*), Ričardas Jeitsas (Richard Yates), 1961 m. Tai realistinė novelė apie šeimos gyvenimą Amerikos priemiestyje 1950-aisiais, kai jauni, talentingi, pilni svajonių žmonės apsigyvena priemiestyje ir pradeda jo nekęsti: namų šeimininkės gyvenimas, vietoj nepavykusios aktorės karjeros, vyro nuobodus darbas ofise ir du vaikai.

Autorius su širdį draskančia užuojauta ir negailestingumu parodo, kaip herojai įkeičia savo prigimtį ir išduoda vienas kitą bei savo gerąsias versijas.

86. „Robinzonas Kruzas“, Danielio Defo, 1719 m. (Daniel Defoe). Anglų rašytojo nuotykių romanas, kuriame veikėjas, patekęs į negyvenamą salą, patiria daug egzotiškų nuotykių. Pats rašytojas kūrinį laikė ne romanu, o alegorija.

87. „Song of Myself“ („Daina apie mane“*), Voltas Vitmanas (Walt Whitman), 1855 m. Poema, kuri laikoma viena geriausių Amerikos poezijoje.

Kritikai iš karto atkreipė dėmesį į šią poemą, tačiau visuomenė reagavo kitaip, net buvo pareikalauta perrašyti vietas, kurios pažeidžia priimtas moralės normas.

Poemoje matoma ne tik stipri transcendentalistų įtaka, romantizmas, tačiau ir pirmieji realizmo požymiai (įtrauktos kasdienio gyvenimo detalės), kurie Amerikos literatūroje svarbūs tapo tik po pilietinio karo.

88. „Heklberio Fino nuotykiai“, Markas Tvenas, 1884 m. (Mark Twain). Markas Tvenas sulaukė didžiulės sėkmės kaip rašytojas, oratorius ir humoristas.

Ši knyga yra apsakymo „Tomo Sojerio nuotykiai“ tęsinys, kai nuotykių ieškotojai traukia į savo svajonių valstiją, kur nėra prievartos, bet kelias pilnas pavojų.

Pagrindinis herojus Heklberis Finas – sumanus, protingas, geras, mokantis vertinti žmones, branginantis draugystę ir laisvę. Tai vienas mėgstamiausių paauglių veikėjų pasaulyje.

89. „Tomo Sojerio nuotykiai“, Markas Tvenas, 1876 m. (Mark Twain).

Garsaus amerikiečių autoriaus ir humoristo pasakojimas apie smagią berniukų trijulę mažame Misisipės miestelyje, kuri susiduria su rimtais iššūkiais, kai paslaptys ir tiesa, gali pastatyti jų ir artimųjų gyvybes, garbę ir laisvę į pavojų.

90. „Alefas“, J. L. Borgesas, 1945 m. (Jorge Luis Borgesas). Argentiniečių rašytojo prozos tekstai tituluojami pasauline klasika.

Ši knyga – savotiški galvosūkiai apie begalinį laiką ir pasaulio antgamtiškumą, literatūrinę vaizduotę ir asmens tapatybę.

Borgesas prozoje dažnai žaidžia su skirtingais žanrais (fantastika ar detektyvais), kviečia permąstyti fikcijos ir tikrovės santykį, pasiklysti vaizduotės pasaulyje.

91. „The Eloquent Peasant“ („Iškalbingasis valstietis“*), senovės egiptiečių liaudies pasakojimas, apie 2000 m. pr. Kr. Ši pasaka yra apie valstietį, kuris pakliūva į vyriausiojo valdytojo nuosavybę, saugomą griežto prižiūrėtojo.

Ji buvo išskirtinė ir tuo, kad pasakojo ne apie karalius, o apie paprastus žmones, bei tuo, jog joje aprašyta Egipto teisė, egzistavusi Viduriniosios Egipto karalystės laikotarpiu.

92. „Nauji imperatoriaus drabužiai“, H. K. Andersenas, 1837 m. Pasaka apie karaliaus drabužius, kurie yra nematomi tiems, kurie yra kvaili ir nekompetentingi, nors realybėje jų nėra iš viso.

93. „Džiunglės“, Uptonas Sinkleras, 1906 m. (Upton Sinclair). Romane aprašyta XX a. pradžios Čikaga ir jos priemiesčiuose esančios skerdyklos, kuriose dirbo emigrantai iš visos Europos.

Pagrindiniai veikėjai – emigrantai iš Lietuvos, kurie emigruodavo su visomis šeimomis, daugiausiai dirbdavo sunkų, alinantį darbą, o gyveno prasčiausiomis sąlygomis.

Romanas pagrįstas tikrais įvykiais, tarsi lietuvių emigracijos istorija, kuri atskleidžia geresnio gyvenimo ir geriau apmokamo darbo paieškas svetur.

94. „Chamrijatai“*, Abas Nuvas (Abu Nuwas), VIII a. pabaiga – IX a. pradžia. Abu Nuvas buvo žymiausias Arabų poetas, ištobulinęs poeziją apie vyną, meilę, medžioklę ir padaręs įtaką poezijai nuo Pirėnų iki Prancūzijos, ir Irano, ir Indijos.

Chamrijatuose daug puošnių eilėraščių, šmaikščių užuominų ir įspūdingų vaizdinių.

Tai eilės apie malonumų ieškojimą pasitelkiant vyno alegoriją, pasakojančios apie užeigą, vyno padavėją, vynmedžio dukrą-nuotaką, ir jos santuoką su vandeniu.

96. „Varnas“, Edgaras Alanas Po, 1846 m. (Edgar Allan Poe). Tai JAV rašytojo, kritiko, detektyvinės literatūros pradininko, siaubo ir įtampos meistro lyrinė baladė, kurioje apdainuota mylimos moters mirtis.

Joje atsiskleidžia nepaprasta kalba, tikslios eiliavimo struktūros ir romantiška dvasia.

97. „Šėtoniškos eilės“, Salmanas Rušdy, 1988 m. (Salman Rushdie). XX a. kultūrinių santykių ir politinių įvykių apmąstymas. Daugiasluoksnis romanas apie gėrį ir blogį, kuriame nebeaiški riba tarp tikrovės ir meninės išmonės.

Tekste susipina skirtingos pasakojimo gijos, talpinančios istorinius, pasakiškus, sapniškus, ironiškus ir burleskiškus pasažus.

Tai knyga, už kurią autoriui Irano dvasinis lyderis paskelbė fatvą (mirties nuosprendį). Ji buvo uždrausta 9 šalyse, o autorius persekiojamas.

98. „Slaptoji istorija“, Dona Tart, 1992 m. (Donna Tartt). Pirmasis autorės romanas, sulaukęs didžiulės sėkmės buvo apie šiurpias turtingų ir privilegijuotų vieno JAV koledžo studentų paslaptis.

Tai psichologinis trileris apie paslaptis ir kaltę, atsakomybę ir moralumą, intelektą ir bausmė.

99. „The Snowy Day“ („Snieguota diena“*, Ezra Džekė Kytsė (Jack Keats), 1962 m. Autorius buvo žinomas vaikų knygų iliustratorius, naudodavęs naujoviškas iliustravimo technikas.

Jis rašydavo ir didaktines istorijas vaikams. Viena iš tokių istorijų yra „Snieguota diena“ – apie berniuką, kuris visą dieną praleidžia žaisdamas su sniegu.

100. „Toba Tek Singh“ (miesto Pakistane pavadinimas), Sadatas Hasanas (Saadat Hasan) Manto, 1955 m. Istorija parašyta urdi kalba, apie Lahoro prieglaudos (psichiatrinės) ligonius, kurių dalis turi būti perkelta į Indiją.

Tai satyra, taip pat ir „priekaištas“ politiniams procesams ir elgesio būdams, dėl kurių įvyko Padalijimas (naujų Indijos ir Pakistano valstybių sukūrimas) atnešęs daug aukų.

* Knyga nėra versta į lietuvių kalbą.

** Išgalvota autobiografijos forma.

*** Sestina – sudėtinga prancūzų eilėraščio forma, paprastai nerimuota, susidedanti iš šešių strofų po šešias eilutes ir trijų eilučių posmo