Knygos, kurias perskaitysite vienu prisėdimu

Garsus bibliotekininkas ir poetas Kalimachas iš Aleksandrijos kadaise yra pasakęs, kad „ilgos knygos yra didžiausias blogis“. Šiais laikais leidyklos vargu ar ryšis leisti trumpesnę nei romano apimties knygą, ypač jei jos autorius yra mažai žinomas rašytojas. Matyt, turi įtakos vyraujanti nuomonė, kad trumpa knyga – tai neišbaigtas ar nevykęs pasakojimas.

Pateikiame gana subjektyvų dešimties literatūriškai vertingiausių nedidelės apimties knygų sąrašą. Knygų, kurias perskaitytumėte greitai. Ir svarbiausia, versdami lapus išgyventumėte įdomių bei prasmingų akimirkų.

10. Ernest Hemingway „Senis ir jūra“

Autorių labiausiai išgarsinęs veikalas, kuris Pulitzerio ir Nobelio literatūros premijas. Visai neblogai, atsižvelgiant į tai, kad romano apimtis – vos daugiau nei šimtas puslapių. Knygoje pasakojama istorija apie Santjagą, seną kubietį žvejį, net 84 dienas nesugebantį pagauti jokio laimikio. 85 dieną Santjagas su savo valtele išplaukia žvejoti į naujus vandenis.

Kai žvejui užkimba milžiniškas marlinas, prasideda žūtbūtinė senio Santjago ir žuvies kova. E.Hemingway’us neigė savo kūriniuose naudojantis atvirą simbolizmą, anot jo, skaitytojo valia yra išsiaiškinti ir suprasti jo kūrinių prasmę. Tai, kad šio rašytojo kūrinius galima interpretuoti labai įvairiai, labiausiai ir lėmė didelį skaitytojų susidomėjimą.

9. Albert Camus „Svetimas“

Tai dar vienas Nobelio literatūros premijos laureatas. Jo romane pasakojama vieno žmogaus – mamos mirtį išgyvenančio Mersu (Meursault) – likimą. Mamos laidotuvėse Mersu neparodo savo jausmų. Vėliau vyras įsivelia į draugo keršto planą ir netikėtai, o tiksliau, be priežasties, nušauna niekuo dėtą žmogų.

Mersu rodomas abejingumas ir ateistiškas požiūris aplinkiniams kelia pasibjaurėjimą, ir jis nuteisiamas mirties bausme. Laukdamas nuosprendžio vykdymo Mersu mąsto apie pasaulio svetimumą ir atšiaurumą, bet galų gale susitaiko ir randa ramybę „abejingame pasaulyje“. Knyga „Svetimas“ – ne vien grožinės literatūros kūrinys, bet ir gilaus filosofinio turinio veikalas.

8. George Orwell „Gyvulių ūkis“

Alegorinis pasakojimas apie totalitarinius ketvirtojo dešimtmečio režimus, ypač daug simbolinių nuorodų į stalinistinį Sovietų Sąjungos režimą. Knygoje pasakojama istorija apie viename dvaro ūkyje kylančią gyvulių revoliuciją, kai utopiškų idėjų vedami fermos gyventojai išsilaisvina iš žmonių valdžios ir nusprendžia kurti savo santvarką.

Deja, utopija čia virsta distopija ir kiekvienas fermos gyvis vienaip ar kitaip prisideda prie totalitarinės sistemos kūrimo: kvailutės avys, nuolankiai vykdančios kiekvieną naują valdžios paliepimą; kiaulės, fermos narių darbą išnaudojančios savo naudai; išmintingasis asilas, puikiai suvokiantis, kas vyksta aplink, bet nesiimantis nieko daryti; sunkiai dirbantis arklys, visuomet aklai pasitikintis naujųjų ponų valia. Visa tai atrodo žmogiška, pernelyg žmogiška.

7. Erich Maria Remarque „Vakarų fronte nieko naujo“

Istorija apie prarastąją kartą – kariavusius Pirmojo pasaulinio karo fronte. Paulo Baumerio pasakojamoje istorijoje gvildenamas kariauti išėjusių žmonių dvasinis sugniuždymas – atotrūkis nuo praeities, artimųjų, susvetimėjimas, nesugebėjimas suvokti namuose laukiančių žmonių, ramiai stebinčių beprasmį ir absurdišką karą, lūkesčių.

Prieš karą šie jaunuoliai buvo įkvėpti patriotizmo ir homeriškai epinės retorikos, bet į frontą buvo išsiųsti tų, kurie patys karo lauke taip ir nepasirodė. Kare visi Baumerio draugai nužudomi ir jaunuolis staiga suvokia nebeturintis dėl ko gyventi.

Ateitis jam tiesiog neberūpi. Visos beprasmės mirtys ir tragiški likimai apibendrinami paskutiniu knygos sakiniu „Vakarų fronte vis dar nieko naujo.“ Trumpa, bet iškalbinga žinute visiems tiems, dėl kurių buvo kariaujamas šis karas.

6. Johann von Goethe „Jaunojo Verterio kančios“

Tuo metu tai buvo gana kontraversiška knyga. Teigiama, kad ji sukėlė netikėtą savižudybių bangą. Istorija pasakojama pateikiant temperamentingo jaunuolio Verterio ir jo draugo susirašinėjimą. Romantiškos prigimties Verteris žavisi tapyba ir poezija, bet tėvas nuolatos jį spaudžia pasirinkti rimtą profesiją.

Laiką leisdamas kaime jaunuolis įsimyli Šarlotę – merginą, susižadėjusią su kitu. Tačiau jaunuolio meilė Šarlotei neišblėsta, o tuomet, kai jos būsimas sutuoktinis Albertas Verteriui liepia palikti Šarlotę ramybėje, jaunasis Verteris nusprendžia nusižudyti.

Apsirengęs kostiumu, kurį dėvėjo, kai pirmą kartą sutiko savo meilę, Verteris nusišauna. J.Goethe buvo išreiškęs nepasitenkinimą, kad ilgą laiką jo kūryba pirmiausia buvo siejama su šia knyga. Vis dėlto vėliau vokiečių klasikas pripažino, kad kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime privalėtų pajusti tai, ką jautė jo literatūrinis herojus Verteris.

5. Oscar Wilde „Doriano Grėjaus portretas“

Puikiai O.Wilde‘o literatūrinį palikimą reprezentuojanti knyga. Pilna sąmojo ir ištaigingo Viktorijos laikų gyvenimo aprašymo. Knygoje pasakojama istorija apie Dorianą Grėjų, patrauklų ir turtingą jaunuolį, kurio gyvenimą sugriauna pasaulio purvas ir niekšybės. O galbūt tai dvasinis paties jaunuolio nuopuolis?

Kai Grėjaus angeliška išvaizda nutapoma portrete, jaunuolis pradeda svajoti, kad realiame pasaulyje jo grožis visuomet išliktų amžinas, o negailestingą senėjimą „išgyventų“ jaunuolį vaizduojantis portretas.

Kai Dorianas įsitraukia į nuodėmingą gyvenimą, jo portretas iš tiesų pasikeičia: jaunuolio atvaizdas paveiksle tampa perkreiptas ir šlykštus. Negalėdamas žiūrėti į tokį savo atvaizdą, Dorianas portretą paslepia palėpėje. Jaunuolis bando atitaisyti savo paveikslą keisdamas gyvenimo būdą ir užsiimdamas prasminga veikla. Bet viskas veltui.

Galiausiai palūžęs Grėjus net nužudo ištikimą draugą ir sunaikina prakeiktąjį portretą. Atsižvelgiant į Viktorijos laikų moralės normas, „Doriano Grėjaus portretas“ ilgą laiką buvo vertinamas kaip pernelyg nepadorus kūrinys. Be to, knygoje aptinkama nemažai homoseksualizmo apraiškų.

4. Antoine de Saint-Exupery „Mažasis princas“

Knyga pagal pasakojimo pobūdį ir struktūrą labiau laikytina vaikiškos literatūros veikalu, bet pagal minties turiningumą ir gilumą ne mažiau prasminga ir suaugusiajam. Knygoje pasakojama istorija apie asteroide gyvenantį Princą ir jo nuotykius nukeliavus į Žemę.

Princo sutinkamų personažų, dažniausiai suaugusių žmonių, gyvenimas ir veikla neretai vaizduojami ironiškai, išryškinant tuščiagarbiško ir paviršutiniško suaugusiųjų gyvenimo bruožus. Kai kurių manymu, „Mažasis princas“ yra gana sudėtingas ir esminius filosofinius žmogaus būties klausimus analizuojantis veikalas. Kiti šią knygą vertina kiek paprasčiau ir teigia, kad tai tiesiog graži alegorinė istorija apie žmogaus gyvenimą ir pažinimą, puikiai tinkama ir jaunam, ir suaugusiam skaitytojui.

3. Anthony Burgess „Prisukamas apelsinas“

„Prisukamas apelsinas“ parašytas vos per tris savaites siekiant kuo greičiau uždirbti pinigų. Nepaisant to, literatūros kritikai knygą vertina kaip vieną reikšmingiausių XX amžiaus veikalų. Kita vertus, A. Burgessas yra teigęs, kad verčiau jau būtų apskritai jos neparašęs, mat žmonės šios knygos tinkamai nesupranta. Istorijos veiksmas vyksta ateityje, kurioje siaučia pretenzingų chuliganiškų jaunuolių grupuotė. Jos lyderis Alexas, kurio žodžiais pasakojama istorija, pasižymi didele socialine agresija ir smurto protrūkiais. Tad romane gausu smulkių smurto proveržio aprašymų.

Pasakojama Alexo polinkio į smurtą gydymo istorija ir mėginimas iš naujo integruotis į visuomenę. Žmonėms, kuriems patiko šios knygos ekranizacija, privalu perskaityti ir knygą – paskutinis jos skyrius reikšmingai keičia pasakojamos istorijos prasmę.  

2. Voltaire „Kandidas“

Vaikinas Kandidas augo auklėjamas mokytojo Panglosso. Panglossas Kandidą moko, kad mūsų pasaulis yra geriausias iš galimų pasaulių ir kad viskas, kas jame nutinka, vyksta dėl gėrio. Romane tikrinamas Panglosso teorinio požiūrio teisingumas: veikėjams nutinka blogiausi dalykai, kokie tik gali būti mūsų Žemėje. Aprašomi baisiausi nutikimai, su kuriais susiduria istorijos herojai: žemės drebėjimai, bandymai pakarti, muštynės, skurdas, sifilio epidemija. Tad knyga iš pirmo žvilgsnio turėtų atrodyti gana depresiška. Bet taip nėra.

Voltaire’o satyroje Panglossas visus iššūkius priima su nenugalimu optimizmu. Kandidas savo ruožtu įsitikina, kad šis pasaulis vargu ar yra geriausia vieta mums egzistuoti, bet kai tokiam pasauliui vis dar nėra geresnės alternatyvos, privalu viską išgyventi pakelta galva. Arba, kaip pasakytų Kandidas, „mes vis vien privalome prižiūrėti savo sodus“.  

1. Elie Wiesel  „Naktis“

Aprašomi asmeniniai autoriaus išgyvenimai, patirti per holokaustą. Eliezeris, kurio išgyvenimais perteikiama knygos autoriaus patirtis, yra žydų kilmės berniukas, atsidavęs kabalos studijoms. Deja, per Antrąjį pasaulinį karą vaiko gyvenimas sugriūva: tuometinė vengrų vyriausybė griežtai apriboja žydų teises.

„Naktyje“ pasakojama apie tragišką jauno žydo likimą – berniukas praranda motiną ir sesę, vėliau įkalintas koncentracijos stovykloje ima neapkęsti tėvo, iš sūnaus nuolat reikalaujančio priežiūros. Tad dievobaimingas berniukas galų gale nusivilia ir Dievu, leidžiančiu vykti tokiems baisumams. Vis dėlto jis pergyvena holokausto tragediją ir ieško vidinio nusiraminimo bei susitaikymo.