M. Mozūraitis. Pagonybė ir jos likučiai Lietuvoje XVIII amžiuje

Pagoniškoji lietuvių religinė kultūra šiandien mūsų istorikams bei tautotyrininkams iškelia daug naujų problemų. Daugelis svetimšalių tyrinėtojų, patys būdami suinteresuoti mūsų sentėvių religijos pagrindais, jos vardu paskleidė daug klaidingų pažiūrų, kurias mūsų istorikams bei tautotyrininkams šiandien tenka su dideliu vargu atitaisinėti.

Po nepavykusio bandymo aisčių gimines gerumu patraukti prie krikščionybės, Vakarai bandė smurto keliu aisčių gimines priversti išpažinti krikščionių re­ligiją. Tokiu būdu XIII amžiuje įvyko pirmas ginkluotas dviejų religinių kultūrų susidūrimas. Krikščioniškoji Europa visas savo jėgas nuo saracėnų metė prieš aisčių gimines.

Šioj nelygioj, bet titaniškoje, kovoje lietuvių giminių religinė kul­tūra buvo galingiausias veiksnys prieš krikščionybę. Pirmieji kryžiaus karai prieš aisčių gimines visoje Lietuvoje iššaukė reakciją prieš nežmoniškus krikščionybės kovos metodus. Šios antikrikščioniškos reakcijos rezultate kaip tik ir gimė pirmoji valstybingumo mintis, kuri visas aisčių gimines subūrė į vieną branduolį.

Šita titaniškoji žūtbūtinė kova truko kelis šimtus metų. Reikia pastebėti, jog krikščionybė ginklu neprivertė pagoniškosios religijos kapituliuoti. Krikščio­nybė tik tuomet Lietuvoje laimėjo, kai ji pakeitė savo kovos metodus. Tuomet ir prasidėjo pagoniškosios religijos smukimas.

Tenka labai apgailestauti, kad nė vienas mūsų garbingos praeities tyrinė­tojas bei žinovas dar iki šiol nenušvietė ir neparodė, kokia buvo ta senoji lietu­vių giminės religinė kultūra. Kada visos kultūringos tautos šiandien džiaugiasi antikinės kultūros radiniais bei laimėjimais, mūsų sentėvių religinė kultūra pa­silieka beveik nežinoma, labai miglota, o vietomis labai sukarikatūrinta, apjuodinta.

Šiandien dar labai maža ką žinoma apie mūsų sentėvių religines apeigas, kulto dalykus, dvasininkų apeigas etc. Net toks nekaltų vaidilučių gyvenimas yra pridengtas nepermatomu šydu.

Pagonybė ir jos praeities miglotumo priežastys?

Kodėl taip yra? Kur glūdi to miglotumo priežastys? Atsakymo turėtume ieškoti pačioje abiejų religinių kultūrų kovoje. Visa, kas buvo pagoniška, tos ti­taniškos kovos įkarštyje buvo vandališkai naikinama ir griaunama. Visa, kas aisčių giminių religijoje buvo šventa ir dora, nesąžiningai buvo juodinama ir šmeižiama.

Visa, kas buvo susiję su mūsų tautos religiniais papročiais, buvo laikoma pagoniška ir, kaip pagonybės likučiai, buvo raunama ir naikinama. Viso to rezultate pagoniškoji mūsų sentėvių religinė kultūra taip sunyko, kad šiandien ir norėdami mes nebegalime atgaivinti pilno jos vaizdo.

Šiandien kiekvienas archeologinis radinėlis, kiekvienas liaudies padavimas, pasaka ar daina mums nepaprastai brangūs. Jie mums, nors ir netiesiogiai, atskleidžia ir parodo mūsų sentėvių religinės kultūros pėdsakus. Betyrinėjant šiuos religinės kultūros pėd­sakus, mūsų istorininkams bei tautotyrininkams pavyko pašalinti nevykusias pažiūras į mūsų sentėvių religinę kultūrą.

Reikia tačiau pastebėti, kad krikščionybė, nors de facto ir laimėjusi kovą prieš lietuviškąją pagonybę ir apvaldžiusi pagoniškos religinės kultūros sritis, dar kelis amžius po pergalės buvo nuolatiniame pavojuje dėl neofitų apostazijos. Nepaisant smarkių draudimų, tai vienur, tai kitur, tiek Lietuvoje, tiek Žemai­čiuose vėl laikas nuo laiko sužibėdavo amžinoji ugnis, žmonės vėl imdavo gar­binti prigimties jėgas.

Liber Fructuum Spiritualium

Tokių pagonybės likučių mes dar apsčiai randame XVIII amžiaus Lietuvoje ir žemaičiuose. Vilniaus Universiteto Bibliotekoje, Rankraščių skyriuje, yra už­silikusi Vilniaus Akademijos dvasinių turtų knyga, kuri pavadinta: „LIBER Fructuum Spiritualium Collegii Academici Vilnensis“. Šis jaučio oda apmuštas rankraštis iš pirmo pažvelgimo atrodo maža kam reikalingas.

Didelis čia daik­tas, jei pamaldūs vienuoliai jėzuitai aprašo, kiek kuriais metais išpažinčių iš­klausė, kiek ligonių aplankė, kiek moterysčių palaimino ar pagaliau kiek eretikų atvertė. Tačiau nuodugniau paskaičius šį rankraštį, tenka atsisakyti nuo pana­šios minties. Atidžiau pavarčius šio rankraščio puslapius, pasirodo, kad šis rank­raštis, tikriau tariant metraštis, istorikams bei tautotyrininkams yra nepa­prastai brangus daiktas, nes atskleidžia mūsų sentėvių religinės kultūros pėdsakus Lietuvoje XVIII amžiuje.

Kadangi šis rankraštis yra nepaprastai brangus tiek krikščioniškosios, tiek pagoniškosios religijos kultūros tyrinėtojams, tenka keletą žodžių pasakyti ir apie patį rankraštį.

„Liber Fructuum Spiritualium“ rankraštis parašytas lotynų kalba chronologine tvarka ir apima maždaug pirmąją XVIII a. pusę. Kiekvienas kunigas jėzuitas šioj knygoj savo ranka turėdavo surašyti savo pastorizacinio darbo vaisius: kiek per metus išklausė išpažinčių, kur vedė misijas, kiek pasakė pamokslų, ką misijose ypatingo pastebėjo, ir t. t. Šios žinios, kaip atrodo, turėjo būti teisingos, nes paimtos ex foro conscientiae, tai yra, iš sąžinės srities dalykų. Visos šios žinios kiekvienų metų pabaigoje buvo sistematinamos ir siunčiamos Romon perduodamos Kongregacijai de Propaganda Fide.

Ne kiekvieno jėzuito relacijos mums lygiai vertingos. Vieni pasitenkina tik šabloniškais skaičiais, kiti gi savo relacijas plačiau charakterizuoja. Šie mums naudingesni ir įdomesni. Daugiausia mums aprašymų paliko jėzuitas misijonierius T. Ignacas Ostrowskis, kuris savo relacijas plačiausiai aprašė ir paliko vertingiausios medžiagos apie mūsų sentėvių religinės kultūros pėdsakus. Ignacas Ostrowskis daugel metų vedė misijas Vilniaus apylinkėse, dažniausiai Gardino, Ašmenos ir Lydos srityse, nors šiaip užsukdavo ir į kitas Lietuvos vietas, kaip antai: Uteną, Biržus, Virbalį ir kitur.

Kokie klausimai iškeliami šiose misijonierių relacijose?

Iš šių relacijų aiškiai matyti, kad visas jėzuitų misijų svoris buvo nukreiptas XVIII amžiaus pradžioje į Gardino, Lydos ir Ašmenos sritis. Iš to sprendžiant, kad šitose srityse labai silpnai buvo prigijusi krikščioniška tikyba, o labai plačiai buvo paplitę pagoniški papročiai bei kultas.

Koki klausimai iškeliami šiose misijonierių relacijose? Daug dalykų, susijusių su pagoniškosios religijos papročiais bei kultu, mums iškelia šios relacijos. Šiems klausimams nagrinėti reiktų paskirti atskirą studiją, šia proga mes iš­kelsime tik pačius svarbiausius klausimus, susijusius su mūsų sentėvių religinės, kultūros pagrindais.

Pirmiausia šiose rotacijose iškeliamas lietuviškųjų demonų klausimas.

Didžiausio vargo jėzuitų misijonieriai turėjo su lietuviškais demonais ir su žmo­nėmis, kurie pakliūdavo demonų valdžion. Patiems misijonieriams teko kovoti ne tik su demonų padariniais, bet ir su pačiais demonais, kaip prisipažįsta T. I. Ostrowskis vienoj savo rotacijoj iš 1718-1719 m.

Incubai ir Succubai 

Pirmiausia turima reikalo su tam tikra demonų rūšimi, kurie vadinami incubais arba succubais. Norėdami geriau suprasti incubus bei succubus, turėtume grįžti į viduramžius ir įsigilinti į to meto pasauližvalgą. Viduramžių pasauližvalga gražiausiai atsispindi ano meto teologijoj, kuri mokė, jog pik­toji dvasia galinti pasiversti žmogumi ir galinti turėti su tikrais žmonėmis lytinių santykių. Kada piktoji dvasia pasiverčianti vyru ir užgula moterį, toksai demo­nas vadinamas „užguliku“ arba lotyniškai — incubus. Čia demonas suprantamas kaip moterų prievartautojas. Kada demonas pasiverčia dailiu jaunikaičiu ir meilidamasis pavergia moterį, nevartodamas prievartos, tuomet jis vadinamas sugulovu, arba lotyniškai — succubus.

Pagal viduramžių teologiją demonai gali pasiversti ir moterimis ir panašiu būdu galį su vyrais turėti lytinių santyki. Tokia buvo viduramžių pažiūra apie demonus incubus ir succubus. Reikia pripažinti, kad anais laikais žmonės tvirtai tikėjo incubų bei succubų demonišku veikimu. Pati Bažnyčios hagiografija yra pilna šios rūšies demonų veikimo aprašymų.

Kai kuriuos atsitikimus Bažnyčia net savo autoritetu ir ištyrusi ir paskelbusi. Šv. Brigytos Svediškės kanonizacijos Bulėje Papa Bonifacas IX rašo jog šventosios maldomis bei nuopelnais buvo išgelbėta viena moteris, kurią nuo daugel metų kankino incubas. Pasak bulės žodžių, incubo siautimas buvo toks baisus, kad jam niekas neįstengė pasipriešinti: „…cui nec fortium vigiliae aux excubiae obsistere potuerant“, (Bulė: „Ab origine mundi…” pasirašyta ir paskelbta Papos Bonifaco IX, vėliau ratifikuota žodis žodin Papos Martyno VIII dekretu: ,,Excellentum Principum…”)

Papa Klemensas X rašo Pal. Petro Alkautariečio kanonizacijos Bulėje, joj palaimintasis vieną moterį išgelbėjo nuo velnio, su kuriuo ji turėjo lytinių santykių: “…Feminam quamdam a daemone per multum temporio deceptam, deprava illa consultudine, quam eum maligno tentatore habuerat, commonefecit e liberavit” (Bulla canoniz. B. Petri de Alcantara: „Romanorum gesta…”).

Misijonierių primesta fantazija lietuviams XVIII a. pradžioje

Ar šitoks demono siautimas incubo bei succubo formoje yra tikrai demo­niškos prigimties, ar tik nesveikos žmogiškos vaizduotės padaras, mums ne taip svarbu, šis klausimas labiau rūpi teologams bei moderniajai psichologijai. Mes norime tik pastebėti, kad šios rūšies demonų siausta ir Lietuvoje. Ir tai buvo ne vienas antras atsitikimas, bet tokių incubų bei succubų pasirodydavo gana daug ir dažnai. 1718 m. Utenos apylinkėse užtikta apie 300 namų, kuriuose buvo rasta incubų bei succubų.

Žmonės paprastai tokių dalykų drovėdavosi kitiems pasakoti ir tik per išpažintį pasakydavo misijonieriui. Kitoj vietoj 1719 m. už­tikti 29 vyrai, kurie savo namuose laikė naminius incubus (incubos domestico-familiares). Tais pačiais metais misijonierius, klausydamas išpažinčių, rado 214 moterų, kurios kentėjo nuo inkubų, o apie 30 moterų buvo pačios savo noru pa­eidavusios incubo meilikavimams. Kitas misijonierius 1720 m., išklausęs 3871 išpažintį, užtiko 32 penitentus, kurie kentėjo nuo incubo, o 7 penitentai turėjo succubus. Šie keli skaičiai ryškiai parodo, kiek mūsų liaudies vaizduotėje buvo gyvas demonų klausimas.

Ir patiems misijonieriams šios rūšies demonų veikimas sudarė daug rūpes­čių bei vargo. Gelbėdami nelaiminguosius, vienuoliai jėzuitai duodavo patarimų, kaip apsisaugoti nuo incubo bei succubo veikimo, šventindavo namus, dalindavo žmonėms Šv. Jono grūdelius (grana S. Ioannis), duodavo Šv. Ignaco vandens, vienu žodžiu, įkinkydavo į darbą visas religines bei psichologines priemones ko­vai su incubais bei succubais.

Liaudies sąmonė anot jezuitų

Įdomu pastebėti, jog liaudies sąmonėje incubai bei succubai ne iš karto su­siformavo. Patys misijonieriai pastebėjo, jog pirmiausia incubai bei succubai pa­sirodydavo sapne. Jeigu sapne žmogui incubas patiko, tuomet incubas pasirodydavo ne tik sapne, bet ir prisnūdus (semisopita), o paskui jau ir blaiviam stovyje, veikiant protui ir sąmonei. Bet kartą su incubu susidėjusi ir jo pagundai pasidavusi moteris jau nieku būdu nuo jo nebeatsikratydavusi.

Todėl ir T. Igncas Ostrowskis SIJ, kuris patsai gerai pažino šitų demonų veikimą ir savo relacijose smulkiai aprašė, savo kolegas lyg perspėja sakydamas: “…Advertendum bene id, quod a multis annis praxis in secreto Sacramenti paenitentiae me docuit. Discite et docete, ut fortes pro testiones ante somnum etai quod in turpe occurerit, serias peccati detestationes faciant. Quotquot enim habui įcubos aut succubos, initium semper in somno fuit, post quem expergefactis si mplacuissent faedae imaginationi, si dormituris eadenvm norte haesissent cum splacentia“, (Lib. Fructuum Spiritual., 1723 m. pusl. 71).

Matėme, kaip mūsų liaudis tikėjo demonų veikimą ir su jais santykiavo, belieka vienas klausimas, kaip mūsų liaudis vadindavo panašius demonus? Nei incubo nei succubo vardo mūsų liaudis nežinojo, nes šie vardai yra svetimi, pasiskolinti iš viduramžių. Piktąsias dvasias mūsų liaudis vadindavo velniais, aitvarais, kaukais, laumėmis ir panašiai. Lasickis, rašydamas apie žemaičių dievus, tvirtina, kad lietuviai incubus vadindavę aitvarais (plg. „Aitwaros est incubus“). tradicinės nuomonės buvo laikomasi iki mūsų dienų. Tačiau mūsų žymus istorikas Prof. Dr. Jonas Balys šitokį Lasickio teigimą atmetė ir įrodė, jog nėra pamato tikėti, kad aitvaras būtų buvęs vadinamas incubu.

Pagonybė ir prigimties jėgų garbinimas

Prof. Dr. J. Balys aiškiai pastebi, jog yra grynas nesusipratimas maišyti aitvarą su slogučiais, kuriais yra laumės ir velniai. Turimoji medžiaga mums sako, jog aitvaras yra skraidanti ir glaudžiai su ugnimi susijusi velniškos prigimties būtybė. Prof. Dr. Balys nerado nė vieno varianto, kur aitvaras būtų buvęs incubas. Yra neabejotinai nustatyta, jog mūsų liaudis demonus succubus vadindavo laumėmis, o demonus incubus vadindavo paprastais velniais.

XVIII amžiaus pradžioje dar visoje Lietuvoje būta žymių prigimties garbinimo pėdsakų. Įvairiose Lietuvos vietose dar buvo garbinamos įvairios pri­gimties jėgos ir laikomos šventomis. 1718 m. jėzuitų misijonieriai Lietu­vos užkampiuose rado žmonių, kurie garbino saulę, mėnulį, perkūną, ugnį ir kitas prigimties jėgas, kurias vadindavo dievaičiais (Diewaytey).

Ypač bu­vo garbinama Ugnis, jai būdavo net aukojama. T. Ignacas Ostrowskis, S. I. rašo, jog vienos misijos metu 1723 m. nuo pagoniško ugnies kulto buvo atgrąsinti daugiau kaip 1000 ugnies išpažinėjų, kurie ugniai atnašaudavo aukas ir jas degindavo. Tie pagonizuojantieji penitentai išpažinties metu turėdavo prisiekti, kad ugniai daugiau nebeaukos ir nedegins aukų.

Šalia šių didžiųjų prigimties jėgų XVIII amžiuje Lietuvoje dar buvo garbi­nama ir aukojama velniams, mirusiųjų vėlėms ir šiaip kai kuriems šventiems daiktams ar net vietovėms. 1723 m. Ramygalos parapijoje (in parochia Remigolensi) rasta nemaža žmonių, kurie savo namuose garbino ir penėjo naminius dievus, kuriuos senesnieji žmonės vadindavo „Deywiey Pagirniey“. Ga­limas daiktas, kad tie pagirniniai dievai buvo kaukas bei aitvaras kurie nešiodavo žmonėms grūdus ir kitokius lobius.

Pagoniškosios apeigos prie akmens

Mūsų liaudis garbino ne tik įvairius gamtos reiškinius, bet ir atskirus ga tos daiktus, kaip antai: žemę, šventus akmenis etc. Ir šiandien yra užsilikusiu aiškių pėdsakų, jog kai kurie didieji akmenys senovės lietuvių buvo naudojami kai kurioms religinėms apeigoms. Juose žymu net latakų aukų kraujui nutekėti.

T. Ig. Ostrovvskis, S. I. vienoj savo relacijoj mini, jog 1723 m. viename užkampy tarp didelių balų rado akmenį, kurį žmonės pagonišku būdu garbino ir laikė dievaičiu (deaster). Visa toji apylinkė dar prisilaikė pagoniškų papročių. Kiekvieną pirmą sekmadienį, jaunam mėnuliui užstojus, prie akmens iš visų apylinkių susirinkdavo daugybė žmonių, kurie šventam akmeniui atnešdavo aukų duonos, vilnų, linų ir pinigų, prie jo melsdavosi ir net prieš jį priklaupdavo.

Žmonės sakydavo, kad šitas akmuo taip garbinamas nuo neatmenamų laikų ir kad darant įžadus prie to akmens, grąžinama sveikata. Pravedus misijas šioj apylinkėj, apie 300 žmonių išsižadėjo pagoniško akmens kulto ir prisiekė daugiau nebegarbinti ir nelankyti šito akmens. Kad žmonės nebegalėtų grįžti prie šio pagoniško akmens kulto, šventasis akmuo žiemos metu buvo iškeltas iš žemės ir paskandintas giliausioje baloje.

Šalia grynai pagoniško kulto visoje Lietuvoje plačiai buvo paplitę pagoniški papročiai: įvairūs burtai, žavėjimai, užkalbėjimai, mirusių vėlių maitinimai, pagoniškų švenčių minėjimai ir t. t. Dažnos ir pakartotinos misijos kaip tik turėjo užkirsti kelią šiems pagoniškiems papročiams bei burtams.

Stalų kėlimai

Vie­nuoliai jėzuitai, vesdami šias misijas, pirmiausia rūpinosi, kad žmonės nusikra­tytų pagoniškais burtais, kurie buvo vadinami „Kielimey Stalu“. Šitie stalų kėlimai (mensarum solemia) buvo grynai pagoniško pobūdžio ir ėjo nuo seniausių laikų.

XVIII amžiuje kai kuriose vietose stalų kėlimai buvo plačiai var­tojami. Tam tikrais metų laikais buvo keliamos specialios vaišės, tam tikros rū­šies puotos numirėlių vėlėms bei piktosios dvasios galybei permaldauti. Numi­rėlių vėlėms bei piktosioms dvasioms puotos metu buvo atidedami skyrium val­giai ir tam tikromis maldomis bei apeigomis numirėlių vėlės bei piktosios dva­sios buvo kviečiamos dalyvauti puotoj.

Pirmieji stalo vaisiai, pirmieji patiekalai, pirmieji valgio šaukštai, pirmoji gėrimo taurė buvo išpilama ant stalo arba ant žemės numirėlių vėlėms bei kitoms dvasioms numaldyti. Šių pagoniškų papročių žmonės niekaip nenorėdavo išsižadėti, nes tvirtai tikėjo ir bijojo, jog numirėlių vėlės bei kitos dvasios galinčios keršyti, jeigu ne­bus papenėtos.

Velnio Turgeliai

Tarp pagoniškų papročių tenka paminėti ir tam tikras pagoniškas šven­tes, kurios buvo iškilmingai minimos šalia didžiųjų krikščioniškųjų švenčių. Jėzuitas misijonierius T. Ig. Ostrowskis aprašo vadinamuosius „velnio tur­gelius”, kurie beveik visuomet baigdavosi muštynėmis bei žudynėmis.

Vienas toksai „Wialnio Turgelis”, kaip aprašo Ostrovskis, buvo kasmet po Šv. Petro minimas prie Jodzės upės (ad fluvium Jodzia), kur susirinkdavo nepaprastai daug žmonių (vyrų, moterų ir vaikų), kur nepaprastai linksmindavosi, gerdavo, šokdavo ir žaisdavo.

Į velnio Turgelius vyrai turėdavo atsinešti kirvius, nes velnio turgeliuose, pabaigoje visuomet turėdavo įvykti kruvinos žudynės. Patys misijonieriai turėdavo daug vargo, kol žmones atpratindavo nuo šitokių velnio tur­gelių. Spėjama, kad ir Turgelių miestelio vardas yra glaudžiai susijęs su minėtais velnio turgeliais.

Mūsų liaudies bendravimas su piktosiomis dvasiomis bei jų reprezentavimas gyvomis būtybėmis XVIII amžiuje iš dalies jau buvo paveiktas krikščioniškosios pasaulėžiūros ir nebeturėjo grynai pagoniško pobūdžio. Bet tame mūsų liaudies bendravime su piktosiomis dvasiomis užtinkame dar ir tam tikrų ironiškos tikybos likučių bei papročių.

Mes jau kalbėjome apie velnius incubus ir succubus, tačiau šių velnių siautimas labiau pasireiškė seksualinėj srityje, bet netrūko ir kitokių velnių, su kuriais mūsų liaudis bendravo. Kadangi ir pati krikščionybė Lietuvoje buvo labai suinteresuota, kiek piktoji dvasia veikia liaudies bei žmonių sąmonę, tai neretai ir vienuoliai misijonieriai, ką per išpažintį išgirsdavo apie mūsų liaudies santykius su piktosiomis dvasiomis, tą ir savo relacijose pažymėdavo.

Tuose mūsų liaudies santykiuose su piktosiomis dvasiomis galima išskirti du momentus: krikščioniškąjį ir pagoniškąjį. Pagoniškasis momentas mums kaip tik ir rodo, jog pirmoji mūsų sentėvių pagoniškoji prigimties garbinimo religija išpažino ir piktąsias dvasias. Be to, labai žymu, kad krikščioniškosios religijos įtakoje šis pirmykštis piktųjų dvasių kultas buvo iškreiptas ir kitaip apipavidalintas.

Apie Teodorą ir jo susidėjimą su velniu

T. Ignacas Ostrowskis savo relacijose iš 1723 m. aprašo vieną žmogų, vardu Teodorą, kuris susibičiuliavo su velniu, vardu Ihnat (o gal ir Ignat, transkripcija neaiški). Velnias Teodorą privertęs išsižadėti Dievo, Mrijos ir visų šventųjų. Įdomus ir charakteringas velnio pamokymas, kaip Teodoras turėjęs garbinti Dievą. Norėdamas melstis, Teodoras turėjo tris žingsnius pažengti atgal ir šitaip kalbėti maldas:

„Nec in nomine Patris, nec Filii, nec Spiritus Sancti. Nec Pater noster, nec qui es in coelis, nec sanctificetur nomen tuum“, ir t. t.

O kai Teodoras norėdavo melstis Dievo Motinai ar kalbėti tikėjimo išpažinimą, velnias jam šitaip liepdavo melstis:

„Nec Ave Maria, nec gratia pleną, nec Dominus tecum, nec benedicta tu in mulieribus… nec ora pro nobis.
Nec credo in Deum Patrem, nec in Iesum Christum…”

ir taip visur neigiamai iki pabaigos.

Kai Teodoras paklausė velnio ir išsižadėjo Dievo, velnias iš savo pusės Teodorui pažadėjęs visokeriopą pagalbą ir žemišką laimę. Ištaręs velnio vardą “Ihnat“, Teodoras visuomet galėdavęs prisišaukti velnią. Velnio pagalba Teodo­ras galėjęs sužinoti visokias įvykusias nelaimes žemėje, galėjęs sužinoti dingusius daiktus, o kartais net pranašaudavęs. („…Cognoscebat varia ubivis patra damna, praedicebat futura, cognoscebat amissa“). Be to, velnias privertęs Teodorą ne tik ji vieną garbinti ir jo klausyti, bet taip pat gerbti ir tiesiog garbinti malūno vandenį, kuris esąs velnio sužieduotinė, vardu Holona. 

Pan Drukiel ir Rundinėlis Akmenėlis

Kitas misijonierius jėzuitas Zinkevičius S. I. savo misijų relacijoje aprašė vieną valstieti iš Vabalninku apylinkės, kuris viešai skelbė ir garbino velnią vardu „Pan Drukiel“, kurio pagalbos šaukdamasis galėjęs vaikščioti vandeniu ir pereiti per upes be jokio pavojaus. Šitas valstietis drauge su savo broliu įkvėpdamas į gėrimo taurę ir tardamas tam tikrus žodžius, galėjęs iššaukti velnią, vardu „Rundinėlis Akmenėlis”.

Tiek Drukelis, tiek Rundinėlis Akmenėlis nelaimingam žmogeliui daug kartų pagelbėdavę, bet kadangi tai buvo piktosios dvasios darbas, tai misijų metu žmogelis turėjo išsižadėti velnio bei jo darbų.

Pagonybė ir jos likučių aptarimas

Šio trumpo rašinio rėmuose mes negalėjom iškelti ir paminėti visų pagonybės likučių, kurie randami Lietuvoje XVIII amžiuje. Šia proga mes apsiribojome tik svarbesniais klausimais, kuriuos iškelia mums Vilniaus-jėzuitų akademinės kolegijos „Liber Fructuum Spiritualium“.

Norint šį klausimą plačiau pastudi­juoti, reiktų giliau paanalizuoti, palyginti ir surinkti visus šaltinius, liečiančius pagonybės likučius Lietuvoje XVIII amžiuje. Tyrinėdami šiuos mūsų sentėvių religijos pėdsakus XVIII amžiuje ir juos fiksuodami, mes tuo pačiu prisidėsime prie mūsų sentėvių religinės kultūros pažinimo, prie jos apibendrinimo bei pa­grindinių dėsnių nustatymo.

Jei mums šis darbas pilnai ir nepavyktų, vis dėlto jaunosioms kartoms tasai darbas bus nepaprastai naudingas ir vertingas.

M. Mozūraitis // Gimtasai kraštas 1943 m., nr. 31, p. 119-126

Parengė Donatas Greičiūnas