Prieš aštuoniasdešimt metų, 1944 metų spalio 6-7 dienomis, įvyko Sedos kautynės, kuriose Tėvynės apsaugos rinktinės kariai bandė sulaikyti į vakarus besiveržiančią Sovietų Sąjungos kariuomenę.
Vokietijos pusėje kariavusią Tėvynės apsaugos rinktinę sudarė du nepilnai sukomplektuoti pulkai ir juose daugiausia kovėsi nepatyrę 18-20 metų amžiaus jaunuoliai. Pagal Vokietijos karinės vadovybės planą Rinktinės pulkai turėjo bet kokia kaina dengti SSRS kariuomenės puolamus Vokietijos karinius dalinius, duoti jiems laiko persigrupuoti.
Iš viso rinktinėje buvo apie 6 tūkstančiai savanorių, tarp jų 112 karininkų, iš kurių 5 turėjo pulkininkų laipsnį. Tai Jurgis Giedrys, Mečys Kareiva, Matas Naujokas, Mykolas Kalmantas ir Kazys Pranckonis.
Rinktinei trūko ne tik patirties ir karininkų, bet ir sunkiųjų kulkosvaidžių, prieštankinių ginklų, artilerijos, minosvaidžių. Viskam labai trūko amunicijos. Rinktinė buvo organizuota kaip antrojo ešelono kariuomenė.
Seda buvo parengta žiedinei gynybai ir spalio 7-osios rytą gynėjai sulaukė keliasdešimties sovietinių tankų, remiamų šaulių divizijos, smūgio. Sedos gynėjams vienkartiniais prieštankiniais ginklais, garsiaisiais panzerfaustais, pavyko sunaikinti aštuonis T-34 tankus, iš minosvaidžių apšaudyti lydinčius pėstininkus.
Visgi, trūkstant šaudmenų, netrukus rinktinės kariams teko atsitraukinėti link Barstyčių, kur, spaudžiant sovietų pajėgoms, nesėkmingai bandyta persigrupuoti.
Spaudžiami Tėvynės apsaugos rinktinės kariai pasiekė Klaipėdą, iš kur mažesnioji dalis pasitraukė į Rytų Prūsiją per Rusnę, didesnioji (apie 1000 žmonių) – per Kuršių neriją. Vokietijoje jie buvo išskirstyti į statybos pionierių kuopas, rengusias įtvirtinimus Rytprūsiuose.
Prie Sedos žuvo per šimtą lietuvių. Keliasdešimt karių pateko į nelaisvę, daugelis apsuptų karių išsisklaidę ir, grįžę į gimtines, įsitraukė į antisovietinį partizaninį pasipriešinimą.
Suprantama, kodėl gerokai galingesnio priešo puolimo sulaikyti nepavyko. Visgi svarbu tai, jog bent minimaliai pavyko pristabdyti sovietų kariuomenės puolimą. O taip pat svarbu, kad Tėvynės apsaugos rinktinės kūrimas, kaip ir kuriant Vietinę rinktinę, buvo dar vienas bandymas atkurti Lietuvos kariuomenę.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus pranešimas
