Rugsėjo 26 d. 18 val. Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmuose, Didžiojoje renesansinėje menėje (III a.), vyko pirmasis knygos „Vilniaus istorija“ pristatymas.
Vilniui 700
700 metų Vilniaus vardo paminėjimo sukaktis istorikams suteikė progą apibendrinti ankstesnius Vilniaus miesto istorijos tyrimus.
Nuo pirmojo Vilniaus paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose (1323 m. sausio 25 d.) iki dabar Vilnius buvo ir yra Lietuvos sostinė, jos politinis, kultūrinis ir ekonominis centras.
Taip jis buvo suvokiamas net ir tada, kai Lietuva buvo praradusi valstybingumą ar laikinai netekusi savo istorinės sostinės.
Lietuvos istorijos institutas pristato visuomenei naujausią Vilniaus istorijos tritomį prie kurio dirbo daugiau negu 20 Lietuvos istorijos instituto mokslininkų kolektyvas.
Rašant naujausią Vilniaus istoriją buvo stengiamasi ne tik apibendrinti tai, kas Vilniaus istorijoje buvo ištirta iki mūsų dienų, bet ir pateikti naujus autorių tyrimų pasiekimus.
Pirmasis Vilniaus istorijos tomas aprėpia laikotarpį nuo XIII a. iki 1795 m., kai gyvavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.
Šiame tome daug dėmesio skiriama miesto, savivaldos ir miestiečių bendruomenės praeičiai, urabnistinei miesto raidai.
Aprašoma kaip keitėsi Vilniaus, Lietuvos valdovų rezidencinio miesto, reikšmė, kaip Vilniaus raidą paveikė karai.
Atskleidžiama Vilniaus demografinė raida, jo daugiatautiškumas ir daugiakonfesiškumas.
Pirmajame tome itin daug naujos medžiagos sukaupta ir sudėta skelbiamuose miesto žemėlapiuose. Šie parengti remiantis rašytiniais šaltiniais, istorine kartografija ir archeologinių tyrimų duomenimis.
Antrasis Vilniaus istorijos tomas apima 1795–1914 metų laikotarpį, kai Vilnius kartu su buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėmis pateko į Rusijos imperijos sudėtį.
Šiame tome autoriai aptaria Vilniaus urbanistinę raidą bei miesto tapsmą pramonės centru. Taip pat su tuo glaudžiai susijusius gyventojų skaičiaus ir socialinės struktūros pokyčius bei pasikeitimus miesto savivaldoje.
Taip pat pristatoma Vilniaus istorinė raida amžiuje, kai veikė ne tik svetima imperinė valdžia, bet vyko esminiai struktūriniai ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo pokyčiai Lietuvos visuomenėje.
Daug dėmesio skiriama švietimo padėčiai ir kultūros plėtrai mieste – tam, kas užtikrino Vilniaus, kaip Lietuvos kultūrinio ir dvasinio gyvenimo centro, vaidmenį.
Trečiasis Vilniaus istorijos tomas pristato naujausią miesto istoriją 1915–1990 metais, kuomet net dešimt kartų mainėsi politiniai režimai ir valdžios.
Tuo metu miestą veikė ne tik geopolitiniai veiksniai ar karai, bet ir modernizacijos tendencijos.
Šiame tome autoriai stengėsi pažvelgti į miestą kaip į tam tikrą visumą. Visumą turinčią savo raidos logiką, pagrįstą praėjusių šimtmečių paveldu, kurias gaivino ir perkūrė vis naujos vilniečių kartos.
Didelis dėmesys skiriamas gyvenimo kasdienybei bei miestiečių gyvenamai aplinkai.
Renginio metu vyko pokalbis apie Vilniaus istoriją, kuriame dalyvavo Vilniaus istorijos trijų tomų redaktoriai bei tekstų autoriai:
dr. Gintautas Sliesoriūnas, dr. Mindaugas Klovas, dr. Virgilijus Pugačiauskas, dr. Zita Medišauskienė, dr. Vitalija Stravinskienė, dr. Saulius Grybkauskas.
Taip pat skambėjo įvairių epochų muzika, kurią atliko:
Nerijus Masevičius (bosas), Saulius Lipčius (gitara), Valstybinis Vilniaus kvartetas, Laura Budreckytė (vokalas), Vytis Nivinskas (kontrabosas).
Trijų tomų “Vilniaus istorija”, kurią parengė Lietuvos istorijos instituto mokslininkai pagal pirmo Vilniaus paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose duomenis, yra puikus jų nuveikto darbo rezultatas, kuriuo konstatuojama, jog Vilnius visuomet buvo, yra ir bus Lietuvos sostinė. Jame daug dėmesio skiriama urbanistinei miesto raidai. Urbanistinei Vilniaus miesto raidai dėmesio skiriama ir knygoje “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto Leidykla/2023, gruodis). Knyga kartu su jos e- formato dalimi apima 283 puslapius. Knygos skyriuje “Jupiterio Griausmavaldžio šventykla Vilniuje” (p. 21 – 28) konstatuojama, kad Vilnius buvo įkurtas 7.275 m. pr. Kr. laiku. Negana to, skyriuje “Kertinis dzūkų akmuo Vilniuje” (p. 28 – 29) parodyta, kad Vilnius buvo įkurtas dzūkų genties lietuviškoje žemėje, Ir tai dar kartą patvirtina, jog Vilnius Lietuvos sostine buvo nuo seniausių laikų. Dėkoju.
Šiaip jau, Vilnius patenka į rytų aukštaičių vilniškių patarmės plotą, kaip ir Švenčionys, Ignalina. Dzūkų patarmė prasideda už Grigiškių į pietvakarius. Rytų aukštaičių vilniškių patarmei būdingas priešdėlis ažu- : Ažulaukė, Ažubaliai, Ažunerė ( Vilniaus rajonas), Ažubenis,Ažukalniai,Ažukelis,Ažulomis, Ažumedis ( Šalčininkų rajono rytinė dalis). Dzūkų patarmei būdingas priešdėlis už-,užu- : Užberžės, Užuklonys ( Šalčininkų rajono vakarinė dalis), Užilgiai, Užubaliai,Užugiris,Užukampis, Užukulpis ( Trakų rajonas), Užtilčiai,Užuperkasis ( Varėnos rajonas) w w w.vle.lt/straipsnis/lietuviu-kalbos-tarmes/
Dėl to rytų aukštaičių vilniškių patarmės ploto, siekiančio Vilnių ir apylinkes, kuriuo kaip dabarties faktu norima ginčyti, Vilnių esantį Dzūkijoje. Tai tą rytų aukštaičių vilniškių patarmės pasislinkimą į nuo seniau Vilniuje ir aplink jį buvusius dzūkų tarmės plotus – galima būtų sieti su Gedimino valdymo laikais. Mat, jis savo Laiškuose vakarų miestams kvietė į Vilnių atvykti vienuolius iš Europos, galinčius pamokslauti be kitų ir žiemgalių kalba. Taigi to žiemgališko rytų aukštaičių patarmės ploto postūmio rezultatas ir galėtų būti senojo dzūkiškumo nykimas Vilniuje ir aplink jį.
Be to, vien tų priešdėlių ažu-, užu- skirtingumas ar ne per menkas pagrindas yra tarmėms skirti.
Tikiuosi šioje Vilniaus istorijoje cituojama istoriko M.Balinskio ( pasirašinėdavo slapyvardžiais Auszlawis, Usztaritojis, Mokitinis) 1835 m. išleista knyga ” Vilniaus miesto statistinis aprašymas” ( ” Opisanie statystyczne miasta Wilna), kurios 61 puslapyje rašoma maždaug taip: “Vilniaus gyventojai pagal kilmę yra lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai. kitų tautybių gyventojų tiek nedaug, kad atskiro skyriaus sudaryti jie negali”.