A. Medalinskas. Kas laukia Ukrainos po Baideno: Haris, Trampas ir geopolitinės dėlionės

Paskutinėmis dienomis, prieš baigiantis galimybei išskirti Ukrainai karinės pagalbos už 5,5 mlrd. dolerių iš JAV sandėlių, Baideno administracija visgi spėjo tai padaryti, kol pinigai nenuplaukė. Ir dar pridėjo, kad maža nebūtų: skyrė net 7,9 milijardo dolerių. Tikrai dosnus Baideno administracijos atsisveikinimo taškas prezidento Zelenskio vizito metu.

D. Trampas irgi padarė iš savo pusės žingsnį link prezidento Zelenskio. Ar jis bus draugiškas, ar tiesiog žingsnis sužinosime po jo susitikimo su prezidentu Zelenskiu šį vakarą. Bet po to, kai ale Tramp maniera jis išdėjo į gabalus ir prezidentą Zelenskį, ir Ukrainą, po to gana netikėtai atlyžo ir atšaukė ankstesnį pareiškimą nesusitikti su Zelenskiu.

Matyt, suvokė, o gal jam kažkas patarė, jog tokio atsisakymo nesupras jo partijos rinkėjai, palaikantys Ukrainą. O tokių irgi yra. Bet dar palaukime Trampo žodžių po susitikimo su prezidentu Zelenskiu. Gal į Floridą pažiūrėti uragano nevyks ir Džonsonas.

Abu vadovaujantys JAV demokratai jau savo pareiškimus padarė. Prezidento Baideno svarbiausias žingsnis buvo tie 7,9 mlrd. dolerių paramos, o Haris spaudos konferencijoje pareiškė, kad jai yra nepriimtini siūlymai atiduoti dalį Ukrainos teritorijos, jog būtų pasiekta taiką arba versti Ukrainą priimti neutralitetą.

Tai, pasakė ji, yra Putino pasiūlymas, bet, aišku, skyrė jį ne tiek Putinui, ir ne tiek Ukrainai, kiek savo oponentui Trampui.

Štai, kodėl dabar svarbu bus išgirsti, ką po susitikimo su prezidentu Zelenskiu pasakys nenuspėjamas Trampas.

Bet žodžiai tai ne viskas. Prie gražių žodžių, skriejančių iš Vakarų ir konkrečiai JAV, iš Baideno administracijos jau pripratome ir mes, ir Ukraina.

Baideno administracija, nepaisant gražių žodžių, palieka vis daugiau neatsakytų klausimų ir matyt, prezidentas Baidenas, pažėręs tokią dovaną atsisveikinimui, nelabai norėtų, jog kad nors ryškintųsi visa tai.

Beje, tik pažymėsiu, kad tie 7,9 mlrd. dolerių tai ne kokia nauja JAV karinė parama. Tai vis tie patys pinigai iš to paties 60 mlrd. dolerių paketo, kuris po pusės metų delsimo buvo patvirtintas ant Kapitolijaus kalvos, o po to dalijamas atskiromis porcijomis, kiekvieną kartą tai iškilmingai paskelbiant, kaip naują.

O Ukraina tada kiekvieną kartą už tą kiekvieną atiduotą karinės pagalbos porciją labai stipriai dėkoja, nors jau buvo nuoširdžiai padėkojusi, kai buvo priimtas visas 60 mlrd. dolerių paketas. Bet… kažkodėl pirma karinės pagalbos porcija riedėjo į frontą apie 1,5 mėn., nors pažadėta, kad atvyks vos ne kitą savaitę.

Taigi, atmetus tą gražią retoriką, lieka keli esminiai klausimai prezidento Baideno administracijai, kurie, matyt, ir liks kabėti, nepaisant gražaus atsisveikinimo žesto.

Pirma. Kodėl Baideno administracijai taip sunku su operatyvių sprendimų priėmimu ir su logistikos terminų suvokimu, kada ta pagalba gali būti pristatyta. Tai buvo iš dalies ir sąmoningas delsimas, žiūrint, kaip kryps situacija fronte, ar tiesiog braškėdami veikė karinės pagalbos teikimo administravimo klausimai?

Antra, yra to paties klausimo tęsinys. Kodėl Baideno administracija taip ilgai delsė suformuoti tą 5,5 mlrd. dolerių karinės pagalbos paketą iš JAV sandėlių ir tiek ilgai, kad po kelių dienų tie pinigai galėjo nuplaukti visai į šoną.

Tik pasipylus iš visų pusių kritikai, įskaitant JAV žiniasklaidą ir NATO partnerius Europoje, buvo pajudėta.

Ukrainoje visai nesuprato tokio delsimo, kai tos karinės pagalbos reikia labai Donbase, o naujų Patriot sistemų, kad papildomai apsaugoti miestus ir energetikos infrastruktūrą.

Šiam sprendimui dėl 5,5 mlrd. dolerių pagalbos priimti reikėjo vėl dviejų JAV partijų sutarimo. Ar prezidento Zelenskio vizitas irgi prisidėjo, kad tas dviejų partijų sutarimas gimtų, sužinosime dar vėliau, bet, kaip aš suprantu, vienas iš šio vizito į JAV tikslų ir buvo paskutinę akimirką išjudinti galinčią nuplaukti 5,5 mlrd. paramą. O Baidenas ir dar dosniai pridėjo.

Šis Baideno žingsnis ir dviejų prezidentų susitarimas po susitikimo nekomentuoti klausimo dėl JAV leidimo pateiktomis raketomis atakuoti Rusijoje karinius strateginius taikinius, esančius toliau, nei 100 km nuo valstybės sienos, rodo, kad Baideno administracija ir toliau, nepaisant visų palaikančių kalbų ir tokių karinių dovanų, laikosi trypčiojimo politikos, kuria Putinas visus tuos 2,5 metų naudojosi.

Dar daugiau, kai kurių NATO partnerių pareiškimas, jog tas leidimas, matyt, bus duotas iki metų galo reiškia tai, kad Baideno administracija toliau laikosi ne lyderystės pozicijos, o laukti ir žiūrėti.

Aišku, kad iki žiemos, t.y. iki metų galo bus jau rezultatai, kaip baigėsi intensyvus Rusijos puolimas Donbase ir kaip Ukrainos energetika, šiluminis ūkis atlaiko žiemos ir rusų raketų smūgius, ar nebuvo pakirsta karių moralė fronte ir žmonių moralė Ukrainos miestuose, jeigu kris miestai ar daug laiko reikės būti žiemą be šviesos, o kai kur be šildymo ir vandens.

Be to, aišku, kad ne Baidenas jau bus prezidentas ir, matyt, ne Salivanas bus Nacionalinio saugumo patarėju su savo labai kontroversiška neerzinti Rusijos strategija, kad Putinas tik neužpyktų.

Ir čia, matyt, yra esminis klausimas, kalbant apie prezidento Zelenskio vizito pasekmes, artėjant JAV prezidento rinkimams. Kadangi Lietuvoje vis dar Haris ar Trampo išrinkimas ir jų galima politika Ukrainos ir bendrai Europos saugumo klausimu yra pateikiama neretai juoda-balta ar myliu-nemyliu principu. O reikia pažiūrėti esminius momentus.

Svarbiausias klausimas dėl Haris politikos yra ne tas, ar ji sugebės toliau viešai artikuliuojama pozicija palaikyti tvirtai Ukrainą, o ar sugebės išeiti iš Baideno ir Salivano politikos šešėlio ir viena vertus, imtis lyderystės Ukrainos ir bendrai Europos regiono saugumo klausimu, kad nereikėtų vis stumti, kaip prezidento Baideno, o antra, ar sugebės atsisakyti tų raudonų linijų ir, išvengiant Rusijos karinės bei kitos eskalacijos NATO šalių atžvilgiu pasirodyti tokiai tvirtai, kad pabaigti su Putino ir Medvedevo blefu dėl atominio ginklo ir parodyti, kad su JAV ir kitomis NATO šalimis reikia skaitytis, nes karinė pagalba Ukrainai gali tik išaugti.

Jeigu Haris praktinių veiksmų klausimu Ukrainoje pasiliks Baideno politikos vagoje, tai Ukrainos, o po to ir bendrai viso Europos regiono saugumo laukia labai sudėtingas likimas. Ukraina bus toliau alinama, bus dar daug žuvusiųjų ir sužeistų, Ukraina gali prarasti naujas teritorijas, naikinama ekonomika, šalies infrastruktūra, dar daugiau žmonių paliks šalį, kris moralė fronte ir šalyje.

Vakarų šalių atžvilgiu Putinas darysis vis labiau įžūlesnis, nes bus įsitikinęs, kad Vakarai yra silpni. Tokia, deja, yra silpnos Baideno, o prieš tai Obamos politikos pasekmė ir Trampas čia teisus, kad Putinas puolė dėl to, kad galvojo, jog silpna ir Ukraina, ir Vakarai.

Todėl, jeigu Haris vis dėlto, kaip prokurorė pasaulio chuligano atveju laikytųsi stiprios politikos pozicijos, tai neabejoju, kad tiek Ukrainos, tiek bendrai Europos saugumui jį būtų daug geresnis variantas po šių rinkimų.

Bet, ar galime teigti, kad taip bus. Deja, ne. Nors Haris pareiškimai dabar duoda vilties, bet gražūs pareiškimai būdingi Baideno administracijai, o ji atėjo būtent iš ten.

Trampo labai trumpa charakteristika – nenuspėjamumas ir didelės ambicijos.

Jis išdėjo į gabalus Ukrainą ir prezidentą Zelenskį, pareiškė, kad nesusitiks. Bet po to persigalvojo. Ir dabar jau susitiks.

Niekas nežino, kas yra tas Trampo taikos planas. Greičiausiai nežino ir jis pats… O žino tik viena: jis turi padaryti tai, ko nepadarė Baidenas ir niekas kitas. Jis turi susodinti prie derybų stalo Zelenskį su Putinu ir jie abu turi susitarti, nes Trampas turi po to pasaulyje būti laikomas tuo, kas atnešė taiką didžiausiajame kare po Antrojo pasaulinio karo Europoje.

Kaip ta taika gali būti pasiekiama? Nereikia daug intuicijos pasakyti, kad pagal Trampą tai greičiausiai Korėjos padalijimo variantas. Kariniai veiksmai turi sustoti, kur jie vyksta.

O kas bus, jeigu kuri nors pusė nesutiks su ta Trampo iniciatyva nutraukti ugnį ir pasilikti teritorijose, kurias kontroliuoja? Tada sulauks Trampo pykčio ir atsako.

Čia manau ir slypi viena esminių dabar labai suintensyvėjusių Rusijos karinių veiksmų Donbase priežastis ir netikėtas Ukrainos atsakas: Kursko operacija.

Putinas užsibrėžė griebti kuo daugiau teritorijų, o pagal galimybes ir visą Donbasą, kad galėtų pateikti save, kaip šio regiono išvaduotoją, atseit nuo ukrainiečių fašistų. Ir tada visiškai įmanoma, kad sėstų prie derybų stalo, suprasdama, kad Zelenskis vargu, ar sės, nes gali būti nuneštas kokio nors naujo Maidano.

O, jeigu nesės, tai užpykęs Trampas, kad jo neklauso, tikrai gali nutraukti karinę ir kitokią JAV pagalbą Ukrainai. To pasekmėje Putinas apkaltintų Zelenskį nesukalbamumu, noru karo ir toliau pultų Ukrainą. O ši, turėdama tik kai kurių Europos šalių pagalbą (kurios nepakanka), kapituliuotų.

Ir Trampas ir Putinas triumfuotų. Vienas atnešė taiką, o kitas pavergė Ukrainą ir taip pat pasiuntė signalą likusiai Europai ir bendrai pasauliui: o dabar jūs drebėkite. Rusijos žmonės, apimti putinizmo viruso, sveikintų Putiną, kaip Vokietija Hitlerį po Prancūzijos karinės operacijos.

Bet Ukraina nenori Putino triumfo valandos ir labai svarbu išsaugoti savo nepriklausomą šalį. Čia manau ir gimė geniali idėja dėl Kursko operacijos, kurią Putinas suprato tik dabar, todėl tik pastaruoju metu suintensyvino karinius veiksmus ir Kursko srityje. Juk Ukrainos operacija Kurske irgi yra ale Tramp. Beje, tik dabar tai suprato ir Vakaruose.

Ukrainai manau buvo svarbu, kad kilus jo iniciatyvai dėl to, jog prie derybų stalo sėstų Zelenskis su Putinu, parodyti Trampui, kad blogietis, kuris nenori derėtis yra Putinas, o ne Zelenskis. O, kaip padaryti, kad Putinas, užgrobęs tiek teritorijų Ukrainoje nesutiktų su Trampo pasiūlymu dalinti Ukrainą į dvi įtakos dalis ir teritorijas pagal Korėjos principą.

Ir čia ateina atsakymas: užgrobti dalį Rusijos teritorijos (tegu ir labai nedidelę), nes koks Putinas teritorijų išvaduotojas, jeigu kare neteko ir savo šalies teritorijos?

Su tokiais limituotais resursais kokius Ukraina turi, su krentančia morale fronte, esant vis sunkesnei padėčiai Donbase tampa aišku, kodėl karas Kurske dabar Ukrainai yra gal net svarbesnis už atskirų teritorijų netekimą Donbase, nors rusamas priartėjus prie miestų, labai stengiamasi ginti Donbasą ir ką galima maksimaliai išlaikyti bent iki žiemos.

Ką Trampas žada, jeigu nesės derėtis pagal Tramp planą ir blogietis bus Putinas? Duoti Ukrainai visus leidimus, kurių nedrįso duoti Baideno administracija ir visą ginkluotę, kurios nedavė, kad Putinas būtų sudaužytas, o gal ateitų ir putinizmo krachas.

Taigi, Ukraina ir vėl gana genialiais saugikliais sudėliojo viską, kad nepalaimėtų, jeigu laimėtų ir Trampas. Manau, kad apie tai irgi gali būti kalba prezidento Zelenskio ir Trampo susitikime.

Dabar pažiūrėkime į visa tai pagal tą diskursą juoda-balta, kaip yra neretai žiūrima į JAV prezidento rinkimus Lietuvoje. Nėra nei juoda, nei balta. Problema tai, kad daug daugiau nežinios abiejų kandidatų pergalės atžvilgiu. O kalbame apie galingiausią NATO šalį.

Balta yra, jeigu laimėjusi Haris drįsta išeiti iš trypčiojančios Baideno administracijos šešėlio ir neretai to dvigubo žaidimo praktikos, kuri prieš tai buvo įgyvendinta Afganistane šios šalies Vyriausybės atžvilgiu ir kurdų Sirijoje.

Balta yra, jeigu laimėjus Trampas, blogiuku, nenorinčiu sėsti derybų pasirodo Putinas. Tai galėtų atvesti gal net prie putinizmo žlugimo, NATO šalims tik teikiant pagalbą. Bet visa apimtimi ir laiku, be apribojimų.

Blogai, jeigu, laimėjus Haris, ji tęsia Baideno trypčiojančią politiką, arba laimėjus Trampui, spaudžiamas Zelenskis ir Ukraina bei nutraukiama pagalba.

Čia mes dar tik trumpai palietėme Europos saugumo klausimus. Nelietėme Izraelio- Palestinos, Kinijos-Taivano klausimų, taip pat kuo virstų JAV ekonomika ir kaip galėtų atrodyti visuomenės būsena, laimėjus arba Haris, arba Trampui.

Bet tikiuosi ir tai, ką palietėme rodo, kokia sudėtinga, kartais net su dvigubu dugnu yra tarptautinė politika apie Ukrainą bei Europos pasaulio saugumo klausimus.

Neperšu savo nuomonės, kas geriau būtų bendrai saugumo situacijai: Haris ar Trampas. Bet viskas tikrai nėra juoda-balta.

Autorius yra Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, politologas