Ypatingai saulėtą ir vasariškai šiltą šios savaitės pirmadienį istorinėje Kauno Žaliakalnio vietoje – Zikaro namo muziejaus terasoje, nuo ankstyvo rytmečio būriavosi aktoriai ir filmo kūrybinė grupė.
Muziejuje buvo filmuojamos paskutinės scenos dokumentiniam filmui apie generolą Povilą Plechavičių. Itin jaudinančioje mizanscenoje – sovietų kariuomenei peržengus Lietuvos sieną – nusifilmavo ir Lietuvos šaulių sąjungos nariai Paulius Stasiukaitis ir Raimondas Bugavičius.
Generolą įkūnijo aktorius Robertas Lenartavičius, suvaidinęs nemažai vaidmenų su laisvės kovomis susijusiuose filmuose.
Generolą atkūrėme visuose jo veiklos ir gyvenimo etapuose – kariuomenės savanorio, husarų pulko vado, verslininko veikloje. Norime jį atskleisti ne tik kaip pareigūną, karį, bet ir šeimos žmogų, strateguojantį verslo sumanymus, – sakė filmo prodiuserė žurnalistė Danguolė Bunikienė, šiemet apdovanota A. Macijausko premija.
Generolo – reiklaus, griežto, principingo, bet teisingo žmogaus įvaizdį sukurti padėjo grimo meistras Algirdas Banys, kuriantis istorinių asmenybių įvaizdžius.
Filmuojant rekonstrukcijas generolo šeimos narių vaidmenis atliko Mažeikių miesto VŠĮ „Savasties teatro“ aktoriai. Aplinka, kuri supo Povilą Plechavičių vaikystėje, labiau atskleis itin sudėtingą pagrindinio veikėjo asmenybę.
Pirmosios scenos su vežimaičiais ir ristūnų veislės žirgais buvo filmuojamos Bilionių etnografinėje sodyboje (Šilalės raj.). Filmavimams persikėlus į Kauną, filmavimo vietų dar buvo ne viena. Savaitės pradžioje kauniečiai galėjo matyti elegantišką vyrą, pasipuošusį tarpukario istoriniais drabužiais, pasitikinčia eisena žingsniuojantį senamiesčio gatvelėmis, praveriantį istorinės prezidentūros duris, ir netgi niūriame III forte…
„Labiausiai džiugina tai, kad mes būsime pirmieji visuomenei atskleidę tikrą generolo gimimo datą, tai yra, metus ir dieną. Per tuos mėnesius, kol mes rinkome medžiagą, geneologinius medžius sudarinėjantys žmonės surado Povilo gimimo / krikšto metrikus – tai didžiausia intriga“, – sakė filmo autorė D. Bunikienė, kurianti jau šeštąjį dokumentinį filmą.
Metams baigiantis dokumentinis filmas bus pristatomas visuomenei ir rodomas per LNK gupės televiziją INFO TV.
Atkuriant istorines asmenybes ir laikmetį, filmo kūrėjams patarė istorinių kostiumų atkūrėjai kaunietis Ramūnas Skvireckas ir mažeikiškis Kajus Lementauskas.
Nuo pat pirmųjų filmavimo dienų kūrėjai bendradarbiauja su Lietuvos šaulių sąjunga, karo istoriku Gintautu Jakščiu, nacionaliniu M. K. Čiurlionio muziejumi, P. Plechavičiaus atminimo įamžinimo fondo nariais, taip pat su vietiniais Žemaitijos regiono gyventojais, geranoriškai padedančiais filmo kūrėjams žmogiškaisiais ištekliais bei reikmenimis.
Filmas kuriamas Krašto apsaugos ministerijos lėšomis įgyvendinant projektą: „Generolas P. Plechavičius – valstybei ir tautai“. Filmo kūrimą taip pat remia Plungės ir Mažeikių rajono savivaldybės, Lietuvos šaulių sąjunga. Prie piniginės paramos ketina prisidėti ir verslo įmonės. Viena jų – kultūros ir istorinių projektų rėmėja „Plungės lagūna“.
Vargu, ar kol nėra Lietuvos istorijoje visuotinai aišku, kas gi iš esmės Lietuvai buvo Smetona, derėjo imtis generolo P.Plechavičiaus įamžinimo net kuriant filmus apie jį.
Antanas Smetona buvo 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, Lietuvos prezidentas, 1905 m. Didžiojo Vilniaus seimo narys- jame buvo reikalaujama vartoti lietuvių kalbą valstybinėse įstaigose bei Lietuvos autonomijos su centru Vilniuje. Generolas Plechavičius, iš motinos pusės kilęs iš lietuvių bajorų Bukontų giminės,1918 m. suorganizavo žemaičių partizanų rinktinę, kovojo su bermontininkais, lenkais ir bolševikais.1920m. kovojo su lenkais prie Seinų, Augustavo, Varėnos. Už kovas apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.1926 dalyvavo perversme, nes Lietuvai grėsė kairiųjų valdžios įsigalėjimas.1944 m. vadovavo vietinei rinktinei, bet okupacinei vokiečių valdžiai nepakluso, taip iš gelbėdamas daug lietuvių gyvybių.ht tps://lt.wikipedia.org/wiki/Povilas_Plechavičius
Sakau, gal nesityčiotumetės iš Lietuvos su savo palenkintu elementoriumi… Akivaizdu, kad kilmė iš lietuvių bajorų pati savaime nepasako, jog tokiu atveju negalėjai būti lenkiškuoju šlėkta… O gal P.Plechavičius, dalyvaudamas 1926 perversme, būtent, sekė Pilsudskiu, padariusiu prieš pusmetį perversmą Lenkijoje?… Galima įžvelgti panašumų ir tarp Lenkijos AK ir jo vietinės rinktinės Lietuvoje organizavų, galbūt, ir strateginių tikslų. O nesidėjimas prie Birželio sukilimo atkurtos Nepriklausomos Lietuvos su Vilniumi, ar ne tai bylotų apie galimą jo šlėktiškumą.