Rugsėjo 20 d., penktadienį, 18 val., Užupyje prie Konstitucijų sienos, Paupio gatvėje, bus iškilmingai atidengta Užupio Respublikos Konstitucijos lenta prūsų kalba. Iškilmėse dalyvaus Lietuvos prūsų bendruomenės pirmininkas, prūsų palikuonis Mantas Maziliauskas ir Užupio Respublikos premjeras, vietos seniūnaitis Sakalas Gorodeckis.Kaip savo parengtoje dedikacijoje Prūsai (Prūsijai), kviesdamas į renginį, sako Mantas Maziliauskas:

„Tai padėkos ir atminties ženklas tiems, dėl kurių mes vis dar esame ir galime kurti. Ei lietuvi, ei svety! Su šviesia viltimi, Prūsos ir Užupio bendruomenių vardu siunčiame Jums šį pranešimą – kvietimą. Mes, prūsai paneigdami mūsų tautos sunaikinimo mitą, – savo pajauta, dvasia ir kūnu, kalba, bei plataus spektro kultūrine šiuolaikine veikla liudijame, kad Prūsija – Gyva!“.

„Kadangi šiuo metu Prūsos žemė yra laikinai okupuota ir kol kas neturime galimybės turėti šiuolaikinės respublikos, – pagarbiai kviečiame Jus, lietuvius ir latvius, dvasiškai artimiausius prūsams, bei visus garbingus svečius atvykti į Užupio Respublikos Konstitucijos prūsų kalba lentos atidengimo iškilmes, skirtas Didžiojo prūsų sukilimo pradžios 764-osioms metinėms, kurios įvyks 2024 rugsėjo 20 d., penktadienį, 18 val. Paupio gatvėje, Vilniuje. Po iškilmių dalyviai kviečiami aplankyti Užupio Angelo aikštę ir užsukti į prūsišką koncertą Užupio meno inkubatoriaus kieme, Užupio 2A. Renginiai vyks prūsų ir lietuvių kalbomis“, – rašoma šių iškilmių rengėjų spaudai išplatintame pranešime.

„Prūsai – tai baltų tauta, kuri beveik pranyko kovoje, bet buvo tiek galinga ir stipri, kad net jos vardą, priešai pasisavino. Stebuklas, kad visus prūsų kalbos naikinimo šimtmečius, ji vėl prabils gyvai Užupio Konstitucijos atidengimo iškilmėse“ – pabrėžia Užupio Respublikos prezidentas lituanistas poetas Romas Gediminas Lileikis.

„Prūsų kovos dėka lietuvių tauta gavo kelis šimtmečius laiko sustiprėti ir sukurti savo valstybę. Jų aukos dėka lietuvių ir latvių tautos turi savo vietą pasaulio istorijoje. Deja, dėmesys jų kultūriniam palikimui ir istorinei reikšmei nėra pakankamas ir nedrįstama jo pabrėžti. Smagu, kad Konstitucija bus dar vienas naujas prūsų raštijos paminklas mūsų epochoje“ – primena Užupio Respublikos premjeras, bendruomenės vadovas, seniūnaitis Sakalas Gorodeckis.

Užupio Respublikos Konstitucija išversta iš lietuviškai sukurto originalo į keletą kitų giminiškų baltų kalbų: latvių, latgalių ir žemaičių.

Lietuvos prūsų bendruomenės nariai, vadovaujami prūsiškai kalbančio Glabbio Niktoriaus, išvertė Konstitucijos tekstą į gaivinamą prūsų kalbą.

Tad artėjant rudens lygiadieniui bei Baltų vienybės dienai, 2024 rugsėjo 20 d., bus atidengta 44-oji Konstitucijos lenta broliška prūsų kalba.

Iškilmėse prūsiškai dainuos ir žais:

• Liktužė – folkloro klubas įkurtas 1993 m. Pirmasis kolektyvo pasirodymas vyko Karaliaučiaus krašte 1993 m. Rasos šventėje, vadovas Karaliaučiaus lietuvių benduomenės pirmininkas tremtyje Sigitas Šamborskis;
• Vilniaus Romūvų bendruomenių atlikėjai;
• Lainius (Laimontas Dinius) – „Praamžiaus sūnūs: Patrimpas – Pykuolis – Perkūnas“ prūsų trilogijos autorius. Elektroninių, modernių garsų ir melodijų pynėse supinti tekstai, jausmai ir legendos, išnešiotos baltų senųjų tikėjimų ir santykio su gamta ir pasaulėjauta;
• Romowe Rikoito, prūsų muzikos grupė.

Šventės rengėjai taip pat praneša, kad renginio metu bus galima paaukoti lėšas prūsų kalbos puosėlėjimui, naujų prūsiškų knygų ir žemėlapių leidybai, tame tarpe ir šio naujo prūsų raštijos paminklo, Užupio Respublikos Konstitucijos įrengimui.

Lietuvos prūsų bendruomenė, sąskaita LT613500010009654509, paskirtis „Parama“.

Arba per aukojimo programėlę, nuoroda: http://bit.ly/3MTZvpb

Užupio Respublika savo Neprigulmybę paskelbė 1998 m. 2005 m. liepos 5 d. ant Paupio gatvės sienos buvo atidengtos pirmosios dvi Konstitucijų lentos lietuvių ir anglų kalbomis. Šiuo metu Užupio Respublikos Konstitucija jau yra atidengta 44 pasaulio kalbomis, o išversta ji yra daugiau nei 80 pasaulio kalbų.

Lietuvos prūsų bendruomenė irgi veikia nuo 1998 m. (oficialiai įregistruota 2002 m.).

Prūsų kalba

Prūsų kalbà, vakarų baltų kalba. Nuo XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos prasidėjo prūsų kalbos atgimimas. Kadaise ji buvo priskirta išnykusių kalbų kategorijai,o nuo 2007 m. SIL International ISO 639-3 kalbų kodų duomenų bazėje jos statusas pakeistas į „gyvą“.

Tai įvyko bendromis mokslininkų ir mėgėjų entuziastų, iš kurių kai kurie mokė ir moko prūsų kalbos savo vaikus pastangomis. Kartu su lietuvių ir latvių kalbomis priklauso indoeuropiečių šeimos baltų kalbų grupei.

Prūsų kalba kalbėjo baltai, gyvenę tarp Vyslos ir Kuršių marių. 13 a. juos nukariavo Kryžiuočių ordinas, kolonizavęs prūsų žemes ir pradėjęs krašto germanizaciją. Prūsų kalba galutinai išnyko, manoma, 18 a. pradžioje.

Anoniminis kronikininkas dar 1709 m. rašė apie prūsų kalba kalbėjusius valstiečius Semboje. Tačiau yra apokrifinių pasakojimų, leidžiančių manyti,kad šia kalba galėjo išlikti net iki XXa.

Prūsų kalba tyrinėjama iš negausių rankraštinių ir spausdintų paminklų. Seniausi tekstai: Elbingo žodynėlis (apie 14 a., 802 žodžiai vokiečių–prūsų kalbomis), Simono Grunau sudarytas žodynėlis, dar vadinamas Grūnavo žodynėlis (16 a. pradžia, apie 100 žodžių), ir 3 spausdinti liuteronų katekizmai, išversti į prūsų kalbą (du – 1545 m.,trečias – 1561 m.).

Didžiausias iš jų yra trečiasis, vadinamas Enchiridionu (enchiridionas) kuriame pažymėtos kirčio vietos (kirtis buvo laisvas) ir priegaidės (kylančioji ir krintančioji). Dar žinoma trumpų posakių ir žodžių, rankraštinis Bazrelio fragmentas (1973 m. Bazelio biblioteje rastas ranka įrašytas dvieilis, datuojamas XIVa.). Nepaisant to, prūsų klausimu mažai domimasi valstybiniu lygiu, etninę kultūrą remiančios organizacijos irgi nerodo didesnio dėmesio.

Svarbus prūsų kalbos tyrinėjimo šaltinis – prūsų tikriniai vardai: asmenvardžiai (Gydauwt, Wirigaude) ir vietovardžiai (Kaukelawke, Sillikaym). Iš prūsų kalbos paminklų daroma išvada ir apie tarmes – Elbingo žodynėlis parašytas Pamedės tarme, katekizmai – Sembos tarme.

Prūsa

Prūsa, senóvės Prūsija, Senóji Prūsija, baltų genčių prūsų (senprūsių) gyventas kraštas.

Sudarė prūsųžemės: Pagudė, Pamedė, Varmė, Barta, Galinda, Notanga, Semba (ši – svarbiausia, dabar aneksuota Rusijos Federacijos kaip SSRS karo grobio palikimas). Prūsai dažniausiai priskiriama ir Kulmo žemė Pavyslyje, esanti dabartinėje Lenkijoje.

10–13 a. Prūsą nuolat puldinėjo lenkų mazoviečių kunigaikščiai, prūsai rengė atsakomuosius žygius. Konrado I Mazoviečio (valdė 1202–47 m.) pakviestas Vokiečiųordinas 13 a. per kryžiaus karus Baltijos regione Prūsą užkariavo. Per prūsų–kryžiuočių karą (1231–74 m.) prūsai narsiai priešinosi, bet buvo nugalėti.

Vokiečių riterių užkariautos Nadruva, Skalva, Vakarų Sūduva ir Pietų Kuršas (iki Nemirsetos) vokiškojoje istoriografijoje t. p. pavadinti bendru prūsų vardu – Prūsija (vok. Preussen). Kartais Prūsa, be prūsų, literatūroje vadinamos ir minėtos vakarinių lietuvių žemės, kuriose susidarė Mažoji Lietuva (Prūsų Lietuva).

Prūsos vardą nuolat vartoja iš Rytų Prūsijos bei Mažosios Lietuvos 1944–1945 pradžioje į Vokietiją pasitraukę baltai autochtonai, save laikantys prūsų palikuoniais (neoprūsais), t. p. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje ir kitur apsigyvenę Mažosios Lietuvos lietuviai (lietuvininkai, mažlietuviai).

Šiandien kuriant naująją, šviesią ir prasmingą tikrovę, Prūsija iškyla, kaip buvęs ir esamas kultūrinis, bei dvasinis fenomenas. Gausiais archeologiniais artefaktais, hidronimais, bei toponimais, prūsiška kalba, piliakalnių architektūra, savo baltiškąja išraiška siekianti keturis tūkstančius ir daugiau metų, – išryškėja vieta, kaip jvykis. Įvykis žemiškas ir erdvinis praamžiškas.

Šiandien baltiškoji Prūsų kultūra užima aiškią ir labai svarbią vietą pasaulio istorijoje. Ji yra svarbi gyvoji Lietuvos ir Latvijos, Karaliaučiaus krašto, Gudijos ir Lenkijos kultūrų dalis.

Lietuvos prūsų bendruomenė

Lietuvos prūsų bendruomenė, vienijanti apie 100 bendraminčių, veikia nuo 1998 m. (oficialiai įregistruota 2002 m.) Pastaraisiais dešimtmečiais atsirado nemažai prūsiškų kūrinių kultūros srityje, pavyzdžiui, Giedriaus Kuprevičiaus opera „Prūsai“ (1995 m.), apeiginio folkloro grupės „Kūlgrinda“ prūsiškų dainų albumas „Prūsiškos giesmės“ (2005 m.), prūsų muzikos grupės iš Karaliaučiaus „Romowe Rikoito“ 6 albumai, misterija „Gaja“ 2022m ir koncertai; Manto Maziliausko šiuolaikinė vizualinė kūryba, įkvėpta prūsiškos tematikos.

Prūsų bendruomenė siekia paneigti paplitusią nuomonę, kad Baltijos prūsų kultūra yra „išnykusi“. Ji yra atvira visiems, kuriems artimas prūsiškasis paveldas ir jo išplaukiantis šiuolaikinis menas. Veikloje puoselėjame prūsiškosios kultūros formų tyrinėjimą, išsaugojimą ir tolesnį plėtojimą. Svarbūs mūsų veiklos aspektai yra atgaivintos prūsų kalbos mokymas, studijų šaltinių kūrimas ir dalijimasis jais, meniniai prūsų kosmologijos tyrinėjimai.

Mūsų nariai sukūrė internetinj naujienlaiškj ir žodyną, kurie jau 28 metus talpinami svetainėje PRUSAI.org ir TWANKSTA.org. Šiuo metu kuriame naują svetainę, kurioje ketiname pristatyti savo ankstesnius darbus ir dabartinius projektus, tarp kurių – gyvos kalbos pamokas, tolesnių internetinių prūsų kalbos mokymosi išteklių kūrimas, dvikalbių prūsiškų knygų (tiektautosakos, tiek šiuolaikinės literatūros) leidybą, šiuolaikinio meno projektus, kūrybines stovyklas, kultūrinj švietimą, ir tolesnį kūrybinj darbą.

Bendruomenės vadovas Mantas Maziliauskas jau devynerius metus telkia bendruomenės jėgas ir atstato seną namą Vilniaus Žvėryno rajone, kuriame įsikūrė Prūsijos kultūros namai, meno mokykla. Ši vieta tapo neformalia Prūsos ambasada. Prūsiškos minties paunksnėje vyksta filosofinės diskusijos: keliose dalyvavo emeritai iš JAV Algis Mickūnas, Alfonso Lingis, bei būrys jaunųjų menininkų ir filosofų.

Taipogi čia ir gyvų kūrybinių dirbtuvių vieta, kurioje studijuojamas pasaulio kūrybos paveldas, bei kuriama nauja vizija. Lietuvos Prūsų Bendruomenė sukurta kraujo ir dvasios pagrindu, aiškiai suprantant ir žinant, kad labai daug prūsų gelbėdamiesi nuo genocidinių kryžiaus žygių, marų, vokietinimo, rusinimo -atvyko pas savo baltiškus brolius j Lietuvą, Latviją, Gudija, Lenkiją.

Tai paliudija istoriniai šaltiniai, bei naujai atpažinti prūsiški vietovardžiai tose vietose. Sparčiai besivystantis genetikos mokslas tikėtina tars irgi savo žodj. Pabrėžtina, kad dalis bendruomenės narių turi gilius giminystės ryšius su senaisiais prūsais. Žinomu ir nežinomu ryšiu, esame vieno kraujo.

Kitas dalykas – prūsiškumo dvasia. Tai pojūtis prasmės, kilnumo, amžinųjų vertybių nemirtingumo, taikingumo, gamtos ir žmogiškumo esmės saugojimo. Pabrėžiamos ir išryškinamos bendražmogiškosios vertybės. Paminėtinas Sembos pusiasalis, kuriame buvo įkurti didžiausi baltiški piliakalniai, o juose tūkstantis šventviečių, į kurias pasiklausyti žodžio keliavo piligrimai net iš tokių tolimų kraštų kaip, Graikija, Portugalija… tiesiog, pasiklausyti žodžio.

Keista, bet ir dėsninga (šiandieninis karas), kad į šių vertybių puoselėtojus, niekuomet nevykdžiusius mesianistinių religinių karų, to meto fiziškai galingiausi nusitaikė į Prūsų tautą, ją parklupdyti, jei ne – sunaikinti. …nepavyko. PRŪSA GIWĀ!

Užupio bendruomenė (UžB)

Tai seniausiai ir nepertraukiamai veikianti Vilniaus bendruomenė (faktiškai pradėjusi veikti apytikriai nuo 1997 m.), vienijanti unikalaus Vilniaus senamiesčio priemiesčio – Užupio aktyvius gyventojus, tarp kurių dailininkai, rašytojai, kino režisieriai, kiti menininkai, mokslininkai, bendruomeninių ir pilietinių iniciatyvų organizatoriai, kitų sričių profesionalai, studentai, moksleiviai. Užupio bendruomenė išsiskiria nekomercinių, atvirų, paprastai viešose erdvėse organizuojamų renginių, apjungiančių įvairias kultūros sritis bei menines veiklas, gausa.

Jau daugiau nei du dešimtmečius Užupio bendruomenės renginiai praturtina Vilniaus bendruomeninį ir kultūrinį gyvenimą, yra matomi, atviri, patrauklūs įvairaus amžiaus ir socialinės padėties vilniečiams ir miesto svečiams, skatina kūrybiškumą, įtraukia tiek patyrusius, tiek ir debiutuojančius profesionalius kūrėjus, mėgėjus, Užupio jaunimą, vilioja turistus.

Užupio bendruomenė yra Vilniaus bendruomenių asociacijos iniciatorė ir signatarė bei daugelio pilietinių iniciatyvų autorė, paplitusių ir atkartotų kitur.

Užupio respublika (UžR)

Prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus Užupio bendruomenė ir jos žmonės Vilniaus miestui ir pasauliui padovanojo Užupio Respubliką (toliau – UžR) – Europoje ir už jos ribų pagarsėjusį bendruomenės kolektyvinį kūrinį, nuolat besivystantį, tobulinamą ir plėtojamą. UžR kaip bendruomeninis, kultūrinis, meninis ir socialinis judėjimas dažnai lyginamas su Monmartru (Paryžius) ir Kristianija (Kopenhaga).

UžR turi savitą filosofiją ir raiškos formas, švenčių cikliškumą (kalendorių), Konstituciją, išverstą į daugiau nei 80 pasaulio kalbų, simboliką (4 spalvų vėliavas skirtingiems metų laikams), lengvai suteikiamą pilietybę (padorius piliečius visame pasaulyje), UžR garbės piliečius (tarp kurių Jonas Mekas, Antanas Mockus, Dalai Lama, Ugnė Karvelis ir kt.), Prezidentą poetą ir režisierių Romą Lileikį, Parlamentą, Vyriausybę, suformuotą iš gausios komandos savanorių-ministrų, ambasadorius (kitose valstybėse, miestuose ir net gyvenimo ar veiklos srityse), išpuoselėtus tarptautinius ryšius ne tik su užsienio valstybėmis, bet ir Lietuvos Respublika, stabiliausią valiutą (EuroUžą), žiniasklaidos priemonę (Užupio TV), valstybinę svetainę internete, socialinį tinklą (Facebook paskyrą su 30 000+ sekėjų) ir kt.

Aktyviai betarpiškus žmonių tarptautinius santykius plėtojanti UžR URM yra akreditavusi daugiau nei 250 ambasadorių įvairiuose kraštuose ir materijose, tuo sukurdama naujų santykių praktiką.

Šia praktika sėkmingai nestokojant fantazijos naudojasi LR URM, Vilniaus miestas bei GO (ir go) Vilnius atkartodama šiuos veiksmus. Užupio Respublika yra pelniusi tarptautinį pripažinimą ir palaiko tiesioginius santykius su daugiau nei 30 Vilniuje, Varšuvoje, Rygoje, Kopenhagoje ir Stokholme akredituotų užsienio atstovybių, kurių atstovai su džiaugsmu dalyvauja Balandžio 1-osios šventime.

Užupio Respublikos sukūrimas ir išpuoselėjimas reikšmingai prisidėjo prie apleisto ir pavojingo Užupio atgaivinimo, pavertė jį stipriu turistų ir kitų lankytojų traukos objektu, kūrėjų įkvėpimo šaltiniu, suformavo savitą bendruomeninę tapatybę ir sukūrė atvirą kūrybos erdvę, nepaskęstant pilname pagundų kosmopolitiniame liūne.