Rugpjūčio priešpaskutinę savaitę Bilionių etnografinė sodyba (įsikūrusi Šilalės r.) kelioms dienoms virto kino aikštele.
Prie autentiškų Žemaitijos trobesių buvo galima išvysti besibūriuojančias istorines ir karines asmenybes: raitelį – husarą, laisvės karius-savanorius, gimnazistus ir Plechavičių šeimos narius.
Filmo kūrėjų akcentu tapo Amerikos ristūnų veislės žirgas, atgabentas į filmavimo aikštelę iš Kauno, taip pat XX a. pradžią menantis vežimaitis, kurį traukė žemaitukas, važnyčiojamas dvaro ūkvedžio.
„Iš praeito amžiaus sugrąžinome generolą Povilą Plechavičių, kuris be žirgo ir husaro aprangos – neįsivaizduojamas. Povilą įkūnijo patriotiškuose filmuose vaidinantis aktorius Robertas Lenartavičius ir brolį pulkininką Aleksandrą – VŠĮ Savasties teatro ir J. Vaičkaus skrajojamojo teatro aktorius Linas Karvelis.
Generolą įkūnijęs aktorius dėvėjo paradinę lietuvių raitelio – husaro uniformą, kuri yra originalios, autentiškos uniformos replika. Generolo įvaizdį dokumentinio filmo scenoms kūrė grimeris Algirdas Banys, turintis didžiulę patirtį kuriant istorinių asmenybių įvaizdžius. Filmo mizancenose jau nusifilmavo 11 VšĮ „Savasties teatras“ aktorių“ – apie kuriamo dokumentinio filmo subtilybes ir scenografijos pastatymo scenas pasakojo filmą prodiusuojanti žurnalistė, A. Macijausko vardo 2024 m. premijos laureatė, pelniusi apdovanojimą už režisuotą filmą „Kai baltas Vytis pakils“, Danguolė Bunikienė.
Filmuojamos vaidybinės scenos atkuriamosios dokumentikos filmui, įgyvendinant projektą „Generolas P. Plechavičius – valstybei ir tautai“, dalinai finansuojamą Krašto apsaugos ministerijos lėšomis. Dokumentinio filmo kūrimą remia Mažeikių rajono savivaldybė ir Lietuvos šaulių sąjunga.
Baigiamas filmuoti jau šeštasis žurnalistės D. Bunikienės dokumentinis filmas, kuris šių metų pabaigoje bus pristatomas visuomenei ir rodomas per LNK grupės televiziją INFO TV.
Ieškant tinkamų lokacijų, kurios atspindėtų autentišką Bukončių dvarelio interjerą, turėtų išskirtinio reljefo kraštovaizdį su vandens telkiniu – teko apvažiuoti visą Žemaitiją, kol buvo surasta Bilionių etnografinė sodyba. Keli filmo epizodai jau nufilmuoti Kauno karininkų ramovėje, taip pat suplanuoti filmavimai J. Zikaro muziejaus bei sakralios erdvės interjeruose.
Filmo kūrybinė komanda rinkdama istorinę ir archyvinę medžiagą nuo šio pavasario dažnai lankosi Sedoje, Mažeikiuose, Židikuose, Telšiuose, Skuode, Akmenėje, Radviliškyje, kur 1919 m. vyko intensyvios kovos su bolševikais. Dalyvauja renginiuose , skirtuose generolo atminimo įamžinimui, video kamera fiksuodami istorines vietoves, autentiškus, generolo rankomis statytus pastatus, išlikusius dokumentus su P. Plechavičiaus parašais. Domisi šios asmenybės šeima, bajoriška kilme ir jo patriotiška veikla ne tik tarnaujant kariuomenėje , bet ir būnant emigracijoje JAV.
Radviliškiečiai, skuodiškiai šį žmogų prisimena ne tik kaip karį, bet ir labai veiklų verslininką. Iš Čiutelių dvaro (Radviliškio raj.) jis pasitraukė užklupus sovietų okupacijai.
Džiugu, kad Žemaitijos miesteliuose, kur generolo šeima gyveno, kūrė verslą ir statė kino teatrus – Plechavičių aura dar tebėra gyva. O pasakojimai apie generolo griežtumą, principingumą, bet teisingumą vis dar perduodami iš lūpų į lūpas.
Atkuriant istorines asmenybes ir laikmetį filmo kūrėjams patarinėjo istorinių kostiumų atkūrėjai kaunietis Ramūnas Skvireckas ir mažeikiškis Kajus Lementauskas.
Kūrėjai bendradarbiauja su Lietuvos šaulių sąjunga, karo istoriku Gintautu Jakščiu, P. Plechavičiaus atminimo įamžinimo fondo nariais, nacionaliniu M. K. Čiurlionio muziejumi, taip pat su vietiniais Žemaitijos regiono gyventojais, savo noru prisidedančiais prie šio ypatingo filmo kūrimo.
Generolas P.Plechavičius, – gerai, bet juk turime 1926 m. perversmą, 19 metų Vilnių nevaduotą, tai kaip tai “dokumentuoti”…
Perversmas buvo įvykdytas iškilus pavojui, jog Lietuvoje įsitvirtins prorusiškos jėgos
Perversmas nuėmė minkštakūnę valdžią. Kuri skatino lenkinimą , paleido komunistus bei kuopininkus.
Koks kvailiukas gali mąstyt apie 12 kartų stipresnės imperialistinės Lenkijos puolimą—–siekiant atsiimti Vilnių.
Lenkijos ginkluotė tarpukariu buvo sena, ginklų įsivežti negalėjo, nes pačios valdomų uostų ji neturėjo. Gdanską kontroliavo JT, o su visais kaimynais piktuoju buvo. Kai tuo tarpu Lietuva buvo ginkluota moderniausia Čekoslovakijos ginkluote, turėjo pačios valdomą uostą, tad problemų su ginklų atsigabenimu, reikalui esant, nebuvo. Tai va, kokia ta “12 kartų” už Lietuvą stipresnė Lenkija galėjo būti. Jos stiprumas pasimatė 1939 metais, kai prieš Hitlerio tankus su raiteliais stojo…
Taigi gal nepūstumėme arabų su tuo Lenkijos kariniu stiprumu lyginant su Lietuva, tuo teisinant Vilniaus nevadavimą. Be to, tai ne Lenkijos puolimas, o Vilniaus atsiėmimas, būtų. Beje, Lietuvai pradėjus karo veiksmus dėl Vilniaus, veikiausiai ir baltarusai būtų ėmęsi vaduoti savo lenkų užgrobtą teritoriją. Apskritai, ko verta Lenkija karine prasme, susidūrus su Lietuva, parodė lenkų sumušimas 1920 metais prie Širvintų ir Giedraičių bei dar anksčiau – 1919 m. lietuvių pergalė prieš lenkus prie Bobriškių, esančių netoli Varėnos, kuomet lenkai geležinkelio linija veržėsi link Alytaus.