V. Rubavičius. Artimoji geopolitika: Lenkijos prezidento kelionė Kinijon

Laikome save strateginiais Lenkijos partneriais. Žinome, kokia svarbi Lenkija rytiniam NATO flangui, tad ir mūsų saugumui. Sėkmingai plėtojame politinius, ekonominius, karinius ir kultūrinius ryšius. Tad ir Lenkijos politika Europos Sąjungos viduje, jos santykiai su didžiosiomis pasaulio galiomis vienaip ar kitaip mus paliečia. Norime mes to ar nenorime. Lenkijos santykiai su didžiosiomis pasaulio galiomis mums gali teikti naujų politinių ir ekonominių galimybių, tačiau gali kelti ir nemenkų iššūkių.  Daug kas priklauso nuo to, kaip mes sugebame juos suvokti ir ar apskritai stengiamės tai daryti.

Lenkijos prezidento Andžėjaus Dudos (Andrzej Duda) trijų dienų vizitas birželio 24—26 dienomis Kinijon jos vadovo Si Dzinpinas (Xi Jinping) kvietimu, atrodytų, turėjo paskatinti tam tikrus viešus pasvarstymus apie mūsų kaimynų lenkų vaidmenį pasaulinėje geopolitikoje, pasirašytų su kinais ekonominių ir kitokių susitarimų svarbą arba iššūkius ne tik Lietuvai, bet ir mūsų regionui. Tada aiškiau pasimatytų ir mūsų užsienio politikos, o ypač — geopolitikos laimėjimai ar bėdos. Tiesa, apie pastarąsias Lietuvoje lyg ir nėra kam kalbėti. Tačiau jokių rimtesnių pasvarstymų mūsų žiniasklaidoje nepavyko aptikti. Tarsi Kinija būtų ištrinta iš mūsų politinės ir kultūrinės vaizduotės.

Lenkijos prezidento vizitas buvo labai reikšmingas geopolitiniu požiūriu ne tik lenkams, bet ir Europos Sąjungai. Nors mūsuose jis nesusilaukė dėmesio, tačiau kelios to vizito plotmės ir mums yra labai svarbios. Pirmiausia Lenkijos prezidentas labai aiškiai sakė važiuojantis kalbėtis su Kinijos vadovu apie Rusijos agresiją Ukrainoje ir Rusijos keliamą grėsmę Europai.

Nors Kinija plėtoja strateginę partnerystę su Rusija ir kol kas prisideda prie jos ekonomikos ir karinės galios palaikymo, tačiau ES yra pagrindinė Kinijos ekonominė partnerė, todėl Rusijos grasinimai Europai kertasi su Kinijos interesais. Tad šioje plotmėje esama galimybių žaisti didelį geopolitinį žaidimą. Juolab kad ir Europos Sąjungos pagrindinė ekonominė partnerė yra Kinija.

Rusijos agresija sustabdė didžiojo „Juostos ir kelio iniciatyvos“ (JKI, angl. BRI) per Rusiją turėjusio eiti logistikos koridoriaus, Kinijos uostus susiesiančio su Sankt Peterburgo uostu, plėtrą. Tame koridoriuje svarbus vaidmuo buvo numatytas Baltarusijai. Joje buvo kuriamas gamybinis logistinis „habas“ kinų prekėms į Europą, buvo numatyta atominės energetikos pagrindu plėtoti europiečių požiūriu pažangiausią vadinamąją žaliąją ekonomiką. Tame sumanyme buvo numatytas daug veiklos Klaipėdos uostui. Ne tik didinant baltarusiškų trąšų bei prekių eksportą, bet ir įsijungiant į daug didelę logistikos grandinę.

Klaipėdos uostas Lietuvai galėjo tapti bene svarbiausiu geopolitinės reikšmės instrumentu, kurį dar esame išlaikę savo rankose. Kito instrumento – branduolinės valstybės statuso – jau senokai atsisakėme. Suprantama, geopolitiniam žaidimui būtinas tam tikras politinis, geopolitinis ir kultūrinis išmanumas, nemenka geopolitinė ir civilizacinė vaizduotė. Deja, šiomis savybėmis Lietuvos politikai nepasižymi. 

O juk derėjo suprasti, kad geležinkelis ir Klaipėdos uostas sieja Baltarusiją su ES, tad trukdo Kremliui galutinai užveržti kilpą, ant kurios pakabintas jos prezidentas.  Kremliui trukdo ir Kinijos interesai Baltarusijoje, tad ir iš jų buvo galima „išpešti naudos“ ne tik sau, bet ir ES bei Ukrainai.

Tačiau mūsų politikai nutarė ne žaisti daug proto ir išmonės reikalingas geopolitines partijas, o veikti paprasčiausiu būdu – nutraukti ryšius ir su Baltarusija, ir su Kinija. Tačiau grįžkime prie Lenkijos prezidento vizito, juolab kad jis pasikviestas buvo ir dėl „Baltarusijos klausimo“ – lenkams nutraukus ryšius su šia šalimi stoja kinų prekių srautai į Europą. O Minskui būtina kinų pagalba bandant neuždusti Kremliaus glėbyje. Lenkams svarbu jų sienos saugumas ir Rusijos grėsmė, o ukrainiečiams – kad Rusija nebesutelktų savo karinio korpuso Baltarusijoje. Šitai būtų didelė grėsmė ir mums.

Susitikime Kinijos vadovas Lenkijos prezidentą pavadino draugu. Bent kiek nusimanantiems kinų diplomatijos subtilybėse toks įvardijimas rodo, kaip kinai vertina partnerį ir ko iš jo tikisi. Lenkijos prezidentas pirmiausia ir padėkojo už garbę būti laikomas draugu. Nėra sunku suvokti, kad toks įvardijimas skiriamas ir plačiajam pasauliui, ypač ES ir Kremliui. Šitaip buvo paryškintas dėl Rusijos agresijos didėjantis Lenkijos geopolitinis vaidmuo ES.

Kinai puikiai suvokia sudėtingą Lenkijos padėtį plėtojant santykius su Kinija. Juk pagrindinis Lenkijos strateginis partneris yra Jungtinės Valstijos, kurios vis labiau spaudžia savo sąjungininkes, taip pat ir ES riboti ryšius su Kinija, nepulti prie „greitos naudos“, o atsižvelgti į visokias tokių santykių rizikas bei iššūkius. O jų esama nemenkų jau vien dėl glaudaus Kinijos ir Rusijos bendradarbiavimo, ką jau kalbėti apie kinų ekspansiją Afrikoje Azijoje ir Lotynų Amerikoje.

Tačiau nuo santykių su kinais neįmanoma atsiriboti, kadangi jie tapo bene svarbiausiais daugybės šalių ekonominiais partneriais, valdančiais pasaulinę logistiką. Logistikos plėtros požiūriu ne tik ES, bet ir Jungtinės Valstijos niekaip negali atsverti Kinijos. Vizito metu Duda pabrėžė strateginės partnerystės su amerikiečiais svarbą.

Tačiau abi šalys sutarė savąją strateginę partnerystę, ypač „Juostos ir kelio iniciatyvos“ plotmėje, pakelti į aukštesnį lygmenį. Numatyta aktyviau bendradarbiauti plėtojant prekybą, logistiką, žemės ūkį, skaitmeninę ekonomiką, žaliąją industriją, švarią energetiką, moksliniu ir kultūrinius ryšius. Kinai atveria vartus kokybiškiems lenkų žemės ūkio produktams, siūlosi didinti investicijas. Įvairiose ekonomikos srityse bus steigiamos įvairios komisijos bendradarbiavimo plėtrai gerinti.

Kinų ir lenkų bendradarbiavimui yra padėtas geras pagrindas. Tad pakilimas labai tikėtinas. Daugelį metų Kinija yra antra pagal apimtį Lenkijos prekybos partnerė (jau vien dėl to reikėjo gerai pagalvoti prieš siaurakaktiškai nutraukiant ryšius su Kinija), o Lenkija – didžiausia Kinijos partnerė Centrinėje ir Rytų Europoje. Kasmet prekybos apimtis auga 10 proc., 2023 m jos apimtis buvo apie 42 mlrd. dolerių, kinų investicijos – 4 mlrd. dolerių.

Lenkams veriasi galimybių gauti svarbių investicijų, o kaip jau jas suvaldys – jų reikalas. Lenkai vieni iš pirmųjų 2015 m. pasirašė memorandumą dėl JKI, jau 2013 m. buvo atidaryta geležinkelio linija Lodzė—Čengdu, sėkmingai veikia bendra Kinijos ir Lenkijos akcinė laivininkystės bendrovė. Lenkijos partnerystės svarbą savaip paryškina tai, kad Dudos vizitas įsirašo tarp svarbiausių ES šalių vadovų vizitų bei susitikimų su Kinijos vadovu.

Prisiminkime: balandžio mėn. Kinijon vyko Vokietijos kancleris Olafas Scholzas, gegužės mėn. Europoje Xi susitiko su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu, Europos Komisijos prezidente Ursula von der Leyen, Vengrijos ir Serbijos prezidentais, liepos mėn. Kinijoje lankėsi Italijos premjerė Gorgia Meloni, kuri kalbėjo apie Ukrainos reikalus,  pasirašė ekonominį paktą, atvirai išsakė susirūpinimą dėl didelio prekybos su Kinija deficito (2023 m. 43 mlrd. dolerių) ir paaiškino šalies pasitraukimą iš JKI – „dėl nepatenkintų lūkesčių“.

Pastaruoju metu kinai vis daugiau dėmesio skiria Vidurio Europai, taip pat Balkanų regionui. Balkanuose kinų įtaka didėja dėl ES neryžtingumo svarstant kai kurių šio regiono šalių būsimos narystės klausimus. Kinų investicijos ranka pasiekiamos, o ES parama — labai sudėtingas ir ilgas kelias. Kinai naudojasi galimybėmis toms šalims tiekti menkesnės kokybės nei ES prekes, kai kurias pakabinti ant skolos kablio. Tačiau juk skolintis niekas neverčia.

Geopolitinius pokyčius lemia karai Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose, trukdantys visa apimtimi įgyvendinti JKI sumanymą. Todėl jis imamas plėtoti tam tikromis atkarpomis. Ryškėja ir linija Belgradas – Budapeštas – Varšuva.  Serbija jau senokai svarbi to sumanymo dėlionės dalis – ji net vadinama „Kinijos vartais į Europą“. Kodėl? 2016 m. Kinijos vandenynų laivininkystės kompanija (angl. COSCO) iš europinių skolų nustekentos Graikijos perėmė Pirėjaus uostą, jį užvaldė ir greit pavertė Viduržemio uostų lyderiu. Jie didina prekių srautą Vakarų Europai, tad ėmėsi stiprinti ir valdyti geležinkelių ir kitokios infrastruktūros liniją Pirėjus—Skopjė—Belgradas—Budapeštas.

Šitai buvo patvirtinama Xi susitikimuose su Serbijos ir Vengrijos prezidentais. Gal ir lenkai nutarė prisijungti? Beje, kinų investicines galimybes, infrastruktūrinių projektų įgyvendinimo greitį liudija tai, kad JKI sumanymui įgyvendinti 2013—2021 m. buvo investuota apie 840 mlrd. dolerių.

Drįsčiau manyti, kad dar keli šimtai milijardų mokslininkams nematomi. Kitas skaičiukas: Kinijos BVP 2001—2019 m. augo vidutiniškai 9,05 proc. Šie skaičiai neabejotinai gundo vakariečių ir kitų regionų verslus, tačiau sykiu baugina politikus dėl galimų įvairiausio užvaldymo, valstybių praskolinimo, korupcijos rizikų ir iššūkių. Juolab kad kinų JKI veikia keliose plotmėse. Sumanymas apima ir sieja pasaulinę sausumos logistiką, jūrų šilko kelią ir skaitmeninį šilko kelią, įtvirtindamas naujus žemynų ryšius. Kurdami uostų bei kitokius gamybinius logistinius „habus“ kinai įgyvendina ir vadinamųjų išmaniųjų ar skaitmeninių miestų projektus, kuriuose svarbus ir mokslinių tyrimų centrų vaidmuo.

Vargu ar išsiaiškinsime, ką konkrečiai suderėjo Kinijos ir Lenkijos vadovai, nes esama ir neskelbiamų dalykų. Tačiau aišku viena – partnerystė bus keliama į aukštesnį lygį. Neabejotina, kad lenkai gavo jiems labai svarbių dalykų. Nesiimsiu spėlioti, kokių. Paskelbta, kad nuo šiol lenkams įsigalioja bevizis 15 d. režimas.

Ar tokia bendradarbiavimo dinamika palies Lietuvos žmones ir verslus? Gali būti, kad plėtojantis lenkų ir kinų santykiams, didėjant jų prekybos apimčiai, išstumtiems iš kinų rinkų lietuvių verslininkams kils pagunda registruoti savo verslus Lenkijoje, veikti kartu su Lenkijos piliečiais. Juk ekonominė nauda – lemiamas daugelio politinių ir ekonominių ‚viražų“ veiksnys.

Akivaizdu, kad kinams lengvinant lenkų žemės ūkio produkcijos kelią į šios šalies rinką, turėtų spartėti ir lenkų agro bei logistikos firmų skverbimasis į Lietuvą. Drįstu manyti, kad šioje srityje turėtume apie ką pagalvoti, kaip sakoma, „aukštu politiniu lygiu“.

Baigdamas pasvarstymus, nesusilaikau nepaironizavęs užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio istorijos su vilos pirkimu Graikijos saloje atžvilgiu, prisimindamas, kaip „drąsiai“ jis išlaisvino Lietuvą iš rimtų geopolitinių žaidimų pinklių bei vargų ES ir Lenkijos santykių su Kinija srityje. Jokiu būdu nenoriu įžeisti taivaniečių, tačiau Taibėjus Europoje – joks geopolitinis žaidėjas anei joks strateginis partneris.

Kalbant tiesiai šviesiai, juk kaip tik Landsbergis privertė Kiniją nutraukti su Lietuva diplomatinius santykius. Nesigilinsiu, kas jam pamėtėjo tokią idėja ar kam norėta įsiteikti. Tad kaip tik jis yra tapęs Kinijos diplomatijai „neigiamu“ personažu. Nežinau, kokių veikėjų galvoje buvo kilusi idėja perduoti kaip tik tokiam „personažui“ ES užsienio politikos priežiūrą?

Tačiau grįžkime prie ironijos. Kur įsigytas nekilnojamas turtas? Kaip tik kinų įvaldytuose Graikijos vandenyse. Visiems žinoma, kad Graikijoje kuo puikiausiai jaučiasi Rusijos specialiųjų tarnybų žmonės. Ir nebūtinai dėdamiesi vienuoliais ar popais. Niekas nesupaisys, kieno rankose yra vieno ar kito kaimyno rūmeliai išskirtinėse Graikijos vietovėse, prabangiuosiuose didmiesčių kvartaluose, kas išties valdo vieną a kitą salelę.

Ar ne per „drąsus“ išeinančio į atsargą politiko sprendimas?