A. Medalinskas. Pagaliau pradedama suprasti, kad netikėti žingsniai gali atnešti sėkmę

Pagaliau Vakarų žiniasklaidoje pasirodo straipsniai, kurie gal perlauš skepticizmo naratyvą, skleidžiamą gynybos ir karo ekspertų dėl Ukrainos operacijos Kurske. Tokia yra Time publikacija: „Kodėl netikėtas Ukrainos įsiveržimas į Rusiją gali atnešti viltį.“

Publikacijos autorius ne vienas žmogus, o kolektyvas: buvę JAV generolai, politikos ekspertai. Tai ir yra straipsnio sėkmė.

Problema ta, kad gynybos ekspertams tiek buvusiems generolams, tiek žemesnio lygio karininkams, jau nekalbant apie tuos, kas netarnavo armijoje, bet apie karą Ukrainoje rašo ir kalba dabar, nes tai populiaru, gali būti nesuprantami argumentai, kurie aiškūs politologams, istorikams, psichologams, ekonomistams ir kitų profesijų ekspertams.

O tiems, kas Ukrainoje nebuvo ar buvo labai trumpai, prasidėjus Rusijos plataus masto karui, bus nesuprantami argumentai to, kuris gyvena karo apimtojje šalyje ar praleidžia čia dabar daug laiko. Tame tarpe, kad viską geriau suprasti ir tuo padėti.

Juk karas yra daugiabriaunis dalykas ir vargu, ar verta politologų klausti, kuo Marder geriau Kursko operacijoje už Stryker ir kodėl yra metama į mūšį viena ar kita brigada, kuo viena jų geresnė už kita. Nors tai svarbu, siekiant geriau suvokti. Ir informacijos šia tema ieškome įvairių Vakarų ekspertų puslapiuose, nes kažkodėl mūsų karo ir gynybos ekspertų tokių profesionalių klausimų neklausia.

Bet su visa pagarba kai kuriems karo ekspertams, kai skaitau samprotavimus, tegu ir su šimtais „like“, apie tai, kaip veikia Putino režimo mašina, kodėl taip ar kitaip elgiasi Lukašenka, ką daro Vakarų šalys ar Kinija, ar juo labiau, kaip vienas ar kitas žingsnis atsilieps Ukrainai, ypač, jeigu prasidėjus plataus masto karo čia taip ir nebuvai, tai matai, kaip paviršutiniška visa tai yra…

Politologija ir geopolitika, šalies išmanymas, kur viskas vyksta, reikalauja profesionalių žinių ir patirties nemažiau, nei išmanymas įvairių ginkluotės rūšių, karo taktikos ir strategijos. Ir kiekvienam klausimui savi profesionalai.

Vargu, ar reikia sakyti, kad, nors Ukraina iki 2022 m. vasario ir Ukraina šiandien yra ta pati šalis, bet labai stipriai pasikeitusi. Savo stiprybe ir silpnosiomis pusėmis, mentalitetu, mąstymu. Viskuo viskuo.

To nesuprantant, vargu, ar gali suvokti Kursko operacijos prasmę ir reikšmę. O nežinodamas istorinių analogų, gali manyti, kad taip elgiasi kažkokie nerealistiškai mąstantys išsišokėliai Kijeve.

Ir štai Time primena. Labai žinomą filmais ir paminklais įprasmintą Ivodzimos istoriją, kai JAV tiek pastangų skyrė vienos Japonijos salos užėmimui, nors kas nors būtų pasakęs, kad tai strategiškai nesvarbu ir gal net žalinga.

Bet ši istorija pakėlė JAV dvasią Antrajame pasauliniame kare. Aišku, tada nebuvo viskas taip sunku, kaip dabar buvo ir yra Ukrainai Donbase. Bet dabar Ukrainoje iš visų pusių skrieja žinia: po Kursko operacijos ir karių fronte nuotaika pakilo, nepaisant to, kad rusai toliau graužiasi. Ir rusų pajėgos atitraukiamos pamažu nuo kai kurių karštų taškų.

Straipsnio autoriai, tarp kurių net 3 generolai, primena ir garsų Napoleono pasakymą, jog kare moralinės dvasios santykis su karine jėga yra 3:1. Taigi, neretai gali atnešti trigubą jėgą.

O straipsnio autoriai dar primena ir Džordžo Vašingtono (George Washington) patirtį kovoje už JAV Nepriklausomybę, kai atrodė, jog britai puola nesulaikomai, prancūzų pagalba vėluoja, trūksta amunicijos, amerikiečiai patiria vieną pralaimėjimą po kito ir pasipylė kalbos dėl nepasitikėjimo tiek politine, tiek karine vadovybe.

Tada Dž. Vašingtonas padarė daugeliui netikėtą žingsnį, atakuodamas britų pajėgas ne karščiausių mūšių ruože, kur amerikiečiai sunkiai laikėsi, bet kitur.

Britai pakriko. Staiga paaiškėjo, kad prancūzai ne šiaip neturėjo amunicijos, o stebėjo tik, kaip seksis amerikiečiams ir neteikė visos galimos karinės pagalbos. Po šios kelių mūšių sėkmės amerikiečiai atitoko, jų moralinė kovos dvasia pakilo, prancūzai surado galimybių sustiprinti karinę paramą ir JAV pasiekė savo laisvę.

Taigi, kartais tokie netikėti žingsniai gali atnešti sėkmę ir tai sunku, matyt, suprasti karo, gynybos ekspertams, nes NATO ar, jeigu kas nors studijavo sovietų laikais, tai ir tuose vadovėliuose taip nėra parašyta.

Lygiai taip pat mane nustebino, kad kai prieš keletą dienų išsakiau aliuziją, jog Putinui nesiseka su Kursku, iš pradžių labai vangiai atėjo suvokimas apie kokį kitą Kurską kalba. Čia irgi pasireiškia dar vienas elementarus dalykas: jeigu vertini Rusijos karą prieš Ukrainą, tai turi ne tik perskaityti, kas buvo parašyta šiandien komentatorių, kad čia pat viską galėtum surašyti kokioje savo mokamoje platformoje, bet žinoti giliau įvykius ir Rusijoje, ir Ukrainoje, kurie gali turėti poveikį, kas vyksta dabar.

Į tą patį upės vandenį du kartus neįbrisi, bet, kai kalbi apie tą pačią upę, turi žinoti, kur yra ištakos, kad analizuoti situaciją.

P.S. Beje, Ukraina prasiveržė jau apie kelias dešimtis kilometrų į Rusijos žemes ir stato čia įtvirtinimus, nesiruošia trauktis. O frontas Donbase nežlugo. Ten yra sunku, kaip anksčiau, ir bus sunku, kol atvyks papildoma Vakarų ginkluotė ir jau apmokytos po mobilizacijos papildomos Ukrainos pajėgos.

Bet spėju, kad šiandien Putinas dėl Kursko miega daug blogiau, nei ukrainiečiai fronte ar esantys ne fronte. Per daug euforijos, žinoma, nereikia, tačiau visada svarbu palyginti tai, kas buvo anksčiau su tuo, kas dabar.

2024-08-12

***

Praėjus savaitei nuo karinės operacijos Kursko srityje pradžios, Ukrainos politinė ir karinė vadovybė dar kartą stovės ties nelengvu pasirinkimu, kaip toliau elgtis:
judėti į Kursko sritį giliau ( gal iki Kursko AE ir Kursko miesto), siekiant, kad Rusija permestų masiškiau pajėgas iš fronto Charkivo srityje ir Donbase, o blokuojant

Kursko AE, tai blokuoti ir elektros energijos tiekimą nemažai daliai regionų centrinėje Rusijoje, įsikasti užimtoje teritorijoje ir išlaikyti sanitarinę zoną, gal šiek tiek atsitraukiant, (jeigu šalia yra patogesnės gynybai pozicijos), bet svarbiausia, kad ta sanitarinė zona būtų Rusijos teritorijoje, atsitraukti, sunaikinant komunikacijas, infrastruktūrą, geležinkelio kelius, tiltus, kuriais rusų pajėgos gabena armiją ir karinę techniką link Charkivo ir į Donbasą.

Koks sprendimas bebūtų priimtas, ši karinė operacija jau įeis į istoriją, kaip gan netradicinis karo veiksmas, pakeitęs požiūrį į šio karo eigą Ukrainoje ir pasaulyje, pakėlęs savo tautos nuotaikas ir moralinę dvasią šiame alinančiame 2,5 metus trunkančiame kare, kai, deja deja ir partnerių trypčiojimas neleidžia pasiekti pergalės, kaip mes norėtume matyti.

Dabar tikiuosi, kad ir Vakaruose supras: kai vyksta karas, kažkur ten, sėdėdamas patogiai ar iš aukštų tribūnų negali aiškinti, kad karą sukėlusios šalies teritorija, infrastruktūra, tarnaujanti šio karo tikslams yra šventa karvė, kurios besiginanti pusė negali liesti.
Visiškai absurdiškai skamba įvairių Vakarų šalių politikų ir generolų kalbos apie tai, kad 3, 5 metų ar daugiau bėgyje gali tekti jau NATO šalims susigrumti su Rusija, kai vietoj to, kad laukti, kada Putinui gali kilti noras užpulti ką nors iš NATO šalių, galima buvo ( ir dar dabar galima) padėti Ukrainai taip, kad ji įveiktų tą Putino karinę grėsmę savo jėgomis.

Ukrainos karinė operacija Kursko srityje parodė visam pasauliui, koks nuogas yra šis rusų caras ir dabar nuo Vakarų šalių priklauso, ar bus permąstytos visos savo klaidos, kaip buvo organizuota karinė parama Ukrainai ir bus sukurta realiai be apribojimų veikianti prieš Putiną sukurta koalicija, ar bus pasirinktas kelias drebėti ir išgąstingai laukti, kada Putinui šaus į galvą pulti kitur Europoje.

Taigi, po šią savaitę įvykdytos Ukrainos karinės operacijos Kursko srityje dabar iššūkis, galvosūkis ir Vakarų pertneriams. Ukraina padarė viską, kas įmanoma šių dienų sąlygomis ir dabar vėl reikia grįžti prie labai įtemptos situacijos Donbase.

Linkėjimai visiems iš Ukrainos. Tik būnant čia (ir ne vieną ar keletą dienų) gali geriau suvokti, kas vyksta tokiu svarbiu ir mūsų šalies saugumui metu. O tai daryti būtina. Tikiuosi, kad ir mano suvokimas padėties, būnant karo krečiamoje šalyje, duoda ir Jums tikslesnį suvokimą, kas vyksta.

O Ukrainoje gyvenimas nesustoja. Nepaisant suvokimo, kad gali laukti vieną dieną ar naktį dar vienas masiškas Ukrainos apšaudymas raketomis (gal net vienas masiškiausių iš visų buvusių), nes Putinas įsiutęs dėl Kursko, gyvenimas toliau eina. Žmonės dirba, ilsisi, veikia teatrai, muziejai, koncertų salės. Žmonės džiaugiasi gyvenimu.

Tokiomis dienomis ypač supranti, kaip svarbu džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka. Kur bebūtum: Lietuvoje ar karo krečiamoje šalyje.

2024-08-13
Autorius yra Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, politologas