Ir vis dėlto tai žema: bėdos dėl išleistų Justino Marcinkevičiaus „Raštų“
Vakar portalas LRT pranešė, kad jis dėl Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto parengtų dešimties tomų Justino Marcinkevičiaus „Raštų“ kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją.
LRT portalas klausia VRK, ar Institutas, leisdamas šias knygas, „nedalyvauja politinėje rinkimų kampanijoje“. Mat tomų leidimą parėmė Valstiečių partijos lyderio tėvai – Česlovas ir Nijolė Karbauskiai.
LRT portalas taip pat kreipėsi ir į Specialiųjų tyrimų tarnybą, teiraudamasis, ar Institutas, užsiimdamas leidyba, nėra padaręs finansinių nusikaltimų.
Dėl rimtos grėsmės, kurią kelia Justino Marcinkevičiaus knygų rengimas, mus įspėja ir LRT kalbinama filosofė Nerija Putinaitė. Pasak jos, „Marcinkevičius yra tapęs tokiu kai kurių partijų politinių kovų simboliu“, o „Karbauskių šeima mums iškart asocijuojasi su tam tikra politine kryptimi“, tad „Raštų“ leidimas Institutą „įvelia į politinius dalykus“…
Neseniai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kolegos suglumę klausinėjo: kodėl Institutas sulaukė dar neregėtos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos rūstybės? Ministerijos vadovai reikalavo, kad pasitrauktų iš pareigų Instituto direktorė, uždraudė jai vykti į tarptautines konferencijas, pasiuntė Instituto veiklos tikrinti Valstybės kontrolę… Tada juokaudamas atsakiau, kad Institutui gali tekti atsakyti už išleistus Justino Marcinkevičiaus „Raštus“. Liūdna, bet, regis, nesuklydau…
O dabar laukiu, kada LRT kreipsis į Vyriausiąją rinkimų komisiją ir Specialiųjų tyrimų tarnybą dėl šviesaus atminimo literatūrologo Vytauto Kubiliaus premijos, kurią jau daug metų mecenuoja politiko Andriaus Kubiliaus šeima, o teikia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Taip pat smalsu, ar LRT paprašys filosofės Nerijos ir šią Instituto veiklą įvertinti „politinių grėsmių“ aspektu. O gal LRT pareikalaus, kad Vytauto Kubiliaus premijos atsisakytų ją pelnytai gavę LRT kultūrinių laidų vedėjai?
Žemas, niekingas būtų toks LRT kreipimasis dėl Vytauto Kubiliaus premijos. Lygiai toks pat žemas ir niekingas yra LRT viešas skundas dėl Instituto išleistų Justino Marcinkevičiaus „Raštų“.
Ką darytų ne propagandinis, bet rimtas, Lietuvos kultūrai ir visuomenei tarnaujantis, piliečių lėšomis išlaikomas žinių portalas? Užsakytų bent porą Justino Marcinkevičiaus „Raštų“ recenzijų, pakalbintų šių tomų sudarytojus, surengtų gyvą skirtingų požiūrių humanitarų diskusiją…
O gal dar pasiteirautų pasiturinčių politikų artimųjų – pavyzdžiui, Gabrieliaus Landsbergio žmonos Austėjos, Monikos Navickienės vyro Mindaugo, ar jie nežada mecenuoti lietuvių kultūrai labai reikalingų akademinių Maironio, Alfonso Nykos-Niliūno, Sigito Gedos akademinių raštų?
Pora patikslinimų: Pirma, autoriui, kalba eina apie „rinktinius raštus“, o ne „raštus“ – nežinau, tai netyčinis ar sąmoningas klaidinimas, bet kabant apie raštus ilgainiui gali pradėti rodytis, kad sovietinio poeto nė nebuvo. Antra, tinklalapio autoriui, be reikalo pastiprinote autoriaus suklydimą senienos nuotrauka – 1982 metų leidimu. Turėtumėte įdėti iliustraciją tikrai to, apie ką kalba eina – rasite Literatūros instituto tinklalapyje arba to paties Dariaus feisbuke. O ten „rinktiniai raštai“.
Esmės nekeičia, Kuolys turi savo nuomonę ir patrioto jausmą.
Pasirodo, dar neišnykę niekšeliai Lietuvoj ,kaip buvo prie Pilsuckio ar Stalino laikais ,kai lietuviai neturėjo teisės skaityti savo knygų . Šiandieniniai dvasios ubagai nenustoja kaišioti pagalius į ratus ,kelyje į laisvę, kultūrinį ir žinių pasaulio aruodus. Trenkiu kumščiu į stalą ir klausiu, kada pasibaigs skaldymo ir niekinimo laikai, kada atsikratysime nuo stribokų palikuonių siautėjimo?
Pritariul.
Pritariu.
dabar supratau, štai kodėl Andrius Kubilius toks aršus “patriotas”.
O kur čia ta drąsa – pagėdinti gėdos neturinčius!?…
Ir aš pritariu
Šis klausimas svarbus, bet gal gerb. Kuolys nėra skaitęs ar girdėjęs žinių laidose , kad Baltarusios valdžia uždarė lietuviškas mokyklas ir draugijas dabartinės Baltarusijos teritorijoje esančiuose Rimdžiūnuose, Pelesoje, Giriose ir kitur.kur gyvena autochtonai lietuviai. Lietuvybei dabartinėje Baltarusioje iškilo didžiulis pavojus, Lietuvos valdžia,manau, menkai reagavo , o dabar berods galimai nieko nebedaro dėl šio klausimo sprendimo. Gal ir apie šią bėdą reikia rašyti ir raginti Lietuvos valdžią kelti šį klausimą Baltarusios valdžiai?
O kaip kelti, jei Lietuva dabartinės Baktarusijos valdžios nepripažįsta?
Viskas kas iš sovietiniais laikais Lietuvoje sukurto yra lietuviška ir demokratiška dabartiniu supratimu – nelaikytina sovietiškais. Taigi vertinimo viskam esamam principas – lietuviška ir demokratiška tai – ar ne. Štai J. Marcinkevičius savo menine kūryba palaikė likimo valiai savo tėvynėje paliktą valstybės netekusią lietuvybę, ją savo lietuvišku gyvenimu, kūryba pavergtoje tėvynėje tęsė, vesdamas Lietuvą Laisvės link iki į ją atvedė. . Šiuo principu turime griežčiau vadovautis vertindami ne tik praeitį bet ir jos viešus vertinimus šiandienos gyvenime. Vargubau, kad Kuolio būdo pagėdinimais šiais laikais ką nors čia galėtume pešti.
“1952 m., ką tik baigęs universitetą, literatūrologas Kubilius LKP Centro Komitetui įskundė Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros dėstytojus – savo mokytojus Mykolaitį-Putiną, M. Lukšienę, V. Zaborskaitę ir J. Lebedį. Su slegiančiu kaltės jausmu kritikas gyveno iki pat paskutiniųjų savo gyvenimo dienų.” (citata iš Kristinos Norvilės magistrinio darbo, Klaipėda 2014).
– Dabar nepriklausomoj Lietuvoj daugeliui garbė yra gauti šito Kubiliaus vardo literatūrinę premiją… Kur ritasi Lietuva?
Gal to skundo tekstas yra kur paskelbtas, o jei ne- tai yra būtina tą padaryti. Jis ne tik biografijai reikšmingas, – yra kalbantis daugiau. Šiaip tai sovietiniais laikais literatūrologui V. Kubiliui buvo leidžiama rašyti problemiškai išskirtinai atviriau negu kitiems kolegoms. Antai, jo publikacija “Literatūroje ir mene”, regis, pavadinta “Eilėraščio mįslės” sukėlė didelę intelektualinės atgaivos viltį buvusioje prislėgtos minties sovietinėje visuomenėje. Vargu ar tai galėjo atsitikti be šefavimo iš “viršaus” – LKP CK, kažkokių literatūros ir meno valdymo interesų.
Niekaip nesupratau, kodėl Andriukas toks “patriotas”, pasirodo tai įgimta ir paveldėta. Tik “dori” patriotai galėjo skųsti Mykolaitį -Putiną ir kitus garbius Lietuvos žmones. Paskutinė niekšų prieglauda-apsimesti patriotu.
Taip taip “patriotas” – Lietuvai tapus Nepriklausoma, kaip girdime iš žiniasklaidos, lenkybė “ant Lietuvos” jame prieglaudą rado.
Tai va kur andriuko šaknys…
Kai taip “drąsiai” rašoma, tikisi ir “drąsuolio” vardo. Bet ne pas mus. Čia drąsūs tik anonimai
Manau, kad istorija kartojasi, tik kitame lygmenyje. Pokaryje siautėjo stribai ir kubiliaus bendrai, skundikai už nebūtas nuodėmes. Dabar siautėja užslaptinti KGB-istai, jų , jų vaikų ir anūkų dar pilnos visos valdžios institucijos, jie jaučiasi saugiai ir kovoja už KGB politiką, kurią jiems užbaigti legaliai sutrukdė atgauta nepriklausomybė. Tai jie dabar veikia “iš pogrindžio”, bet saugomi Nepriklausomos Lietuvos valdžios. Kol nebus paviešinti 75-iems metams užslaptinti KGB-istai, tol Lietuva bus pjudoma ir niekinama. Landsberginiams kubilius praslysta, nors skundė tokius garbius Lietuvos žmones, ,o užkliuvo Marcinkevičius, kuris galimai nesutiko bendradarbiauti su KGB-istais. Reikėtų , kad pasidomėtų , o ar LRT laisva KGB-istų įtakos.
TSKPistams nereikėjo bendradarbiauti su KGBistais. TSKP įkūrė KGB ir jai vadovavo. Justinas Marcinkevičius – virš 30 metų TSKP narys.
Vėl ir vėl žaviuosi dr. Dariaus Kuolio pilietine drąsa.
O kaip kelti, jei Lietuva dabartinės Baktarusijos valdžios nepripažįsta?
O kaip kelti, jei Lietuva dabartinės Baktarusijos valdžios nepripažįsta?
Česlovas ir Nijolė Karbauskiai yra mecenatai. Jie į Seimą nepretenduoja. Ar pretenduoja? Jei ne, tai kodėl VRK turėtų imtis tyrimo. Mecenatai civilizuotame pasaulyje gerbiami.