A. Antanaitis: Politinis korektiškumas – iki absurdo

 
„Turime labai smarkiai budėti saugodami valstybinę kalbą ir neprieiti iki absurdų vartodami kalbą”, – sako kalbininkas, žurnalistas, buvęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis.

– Žodis gali sužeisti ir sugniuždyti, žodis – tai ginklas?

– Kitaip pasakyti ir neišeitų. Pasaulio istorijoje yra milijonai to įrodymų. Žodis sukūrė žmonių civilizaciją. Vieninteliai pasaulyje žmonės žodį išnaudoja kaip ginklą, tuo mes skiriamės nuo kitų rūšių ir todėl tam tikra prasme esame pasaulio valdovai.

– O kada žodis mus žeidžia? Štai atlikdama gyventojų apklausą, paklausiau moters, ar ji jau pensininkė? Ponia įsižeidė, kodėl nepavartojau žodžio „senjorė”. Žodis „pensija” nežeidžia, bet pridėjus priesagą ir galūnę ir pavartojus žodį „pensininkė”, būna, įsižeidžiama. Ar tam yra kalbinio pagrindo?

– Žmonės nemėgsta būti vadinami pensininkais ar senjorais todėl, kad nori būti jauni. Šis reiškinys susijęs su tuo, kad žmogus nori būti jaunas.

Jeigu mes kalbame apie žodžius, šiandien tas perdėtas politinis korektiškumas pasiekė absurdo ir idiotizmo lygį. Jau nekalbu apie Vakarus, kur nebegalima sakyti „policeman” ar „policewoman”, bet sakoma „police”, tai ne policininkas ar policininkė, o policija. Nebesakoma „chairman”, kad pirmininkas, o sakoma „chair”, maždaug – kėdė. Suprantate, jau gėdinamasi lyčių, ir niekaip negali suprasti, kodėl.

Pasaulio istorijoje visada buvo dvi lytys, jos išlieka ir šiuo metu. Jas įvardyti yra visiškai normalu. Pradedama gėdytis to, ko visai nereikia gėdytis, ir staiga kažkodėl apkaltinama kalba. Pradedama darkyti kalba.

Kadais buvo žodis „invalidas” – tai žmogus, kuris yra neįgalus, tą ir reiškia -„negalintis”. Pakeista į „neįgalusis”, o reiškia tą patį. O dabar jau sakoma, kad „neįgalusis” jau nebegalima sakyti, reikia sakyti kažkaip kitaip.

Prieš porą metų imta aiškinti, kad nebegalima sakyti „alkoholikas”, o žmogus, kenčiantis nuo alkoholio ar kažkas panašaus. Tas pats keičiama tuo pačiu, bandant išrasti dviratį kalboje ir prisitaikyti prie politinio korektiškumo.

Suprantu, kad kartais gali būti ir pateisinama. Pavyzdžiui, žodis „negras”, Lietuvoje jis neturi neigiamos konotacijos. Mes neturėjome vergų, net nesupratome, kad kažkur Amerikoje juodaodžius vadino nigeriais. Ir tai tapo įžeidimu. Pas mus niekada to nebuvo. Bet mums jau griežtai primetama, kad nebegalima sakyti „negras”, nes kažkur kitur tai tapo įžeidimu. Turbūt tuoj uždraus mums sakyti ir „žydas”, nes, pavyzdžiui, Rusijoje tai yra įžeidimas. O Lietuvoje – ne.

Kalba tampa politikos ir globalistinių antivertybių įkaite ir man dėl to labai gaila.

– Vienas naujausių pavyzdžių – Santaros klinikų gydytojų sąjungos medikams išplatintos rekomendacijos pacientų gerovei užtikrinti, žodžiai „vyras”, „žmona” yra priskiriami žeminančiai kalbai, todėl reikėtų sakyti „partneris”, „partnerė”.

– Svaičioti žmonės gali įvairiai. Lietuvos Konstitucija numato vyro ir moters šeimą. Vyras šeimoje yra vadinamas vyru, moteris šeimoje vadinama žmona. Tai du gražūs lietuviški žodžiai ir jų uždrausti neįmanoma. Kol neuždrausta pati šeima.

Jei žmogus atėjęs pas gydytoją jaučiasi aštuntos ar 35-os lyties, tai jis taip gali jaustis pas psichologą ar psichoterapeutą, bet jei jis ateina pas urologą ar ginekologą, tai gali jaustis kiek nori 36-os lyties, bus gydomas kaip vyras arba kaip moteris. Taip kad tikrovė su fantazijomis prasilenkia.

– Ar neįsižeis vyras ar žmona, kai gydytojas juos pavadins partneriu ar partnere? Ar nebus naujų įsižeidimų?

– Tai gal tada vadinkime „sugyventinis” ar „sugyventinė”, nepaisant statuso. Dar toliau – „sugulovas”, „sugulovė”, nepaisant statuso. Net ir susituokus vyras ir moteris vienas kitam yra sugulovai. Prieiname iki absurdo.

Iš tiesų yra tam tikros civilizacinės, kultūrinės tradicijos, partneris ir partnerė lietuvių kalboje reiškia ne vien tik vyrą ir žmoną, bet ir sugyventinius, bet ir tos pačios lyties žmones. Todėl vadinti partneriu ar partnere, kai tikrai žinai, kai ateina susituokęs žmogus, mano galva, daug didesnė agresija. Jeigu statusas yra aiškus, tai taip reikia ir sakyti: ar jūs turite lytinių santykių su savo žmona? Jei turima problemų kokių.

Jeigu ateina neaiškios šeiminės padėties žmogus pas gydytoją, gali paklausti, ar jūs turite santykių su savo partneriu? Viskam yra savas kontekstas ir savo vieta. Bet keisti vyrą ir žmoną – partneriu, partnere, – mano galva, yra agresija ir įžeidimas. Niekada nesutikčiau, kad mano žmona būtų vadinama mano partnere.

– Iš minėtų rekomendacijų – kai kyla neaiškumų dėl paciento tapatybės, reikėtų pasiteirauti, kokiu įvardžiu – jis, ji – reiktų kreiptis.

– Kai neaišku, kas prieš tave yra, čia labai reti atvejai. Esu girdėjęs, kad jau Vakarų universitetuose, institucijose nebegalima sakyti studentai ir studentės, reikia ieškoti kitų formų.

Pasakysiu pavyzdį iš esperanto kalbos, nes tai – tarptautinė kalba; senjorai yra vyrai, o senjorinos yra moterys. Tam, kad būtų galima kreiptis į vyrus ir moteris, yra priešdėlis ge-, dabar jau norima nuimti priešdėlį ge-, nes jis rodo, kad kreipiamasi ir į vyrus, ir į moteris. Iškyla klausimas, kaip tada kreiptis į žmones? Atsiranda problemos iš nieko.

Lietuvių kalboje taip pat tų problemų buvo bandyta sukelti. Vyriška giminė pas mus yra kaip apibendrinančioji giminė, kai kreipiesi į auditoriją, kurioje yra ir vyrų, ir moterų, tai kreipiesi „mielieji”. Kai kreipiesi „mielosios”, vadinasi, auditorijoje yra vien moterys. Kažkam tai pasirodė labai įžeidus dalykas. Buvo komiški Vilniaus universiteto gairių bandymai sugalvoti „žmogos”. Naujas žodis, kuris nereikštų nei vyro, nei moters. Tokios tendencijos absoliučiai nesuvokiamos, sakyčiau, iškrypėliškos.

– Rengiant gaires, su kalbininkais konsultuojamasi?

– Jeigu kalbėtume apie universiteto garsiąsias gaires, tai su kalbininkais nesikonsultuota. Matyt, suprato, kokią klaidą padarė, kadangi visuomenė ne tiek pasibaisėjo, kiek išjuokė tas gaires, ir šiandien žodis „žmoga” yra kalbinės nekompetencijos ir išsidirbinėjimo pavyzdys.

Dėl Lygių galimybių kontrolieriaus – atsakyti pavyzdžiais dabar negaliu, bet, mano galva, daugelis panašių institucijų nukrypo į Laisvės partijos darbotvarkę – ginamos ne lygios teisės, bet ginamos tik mažumų teisės.

– O kaip dėl pavardžių rašymo, kuris visuomenėje daug diskusijų kėlė ir kelia, – ar tai kalbos, ar tapatybės reikalas?

– Pavardžių rašymas, be jokios abejonės, yra kalbos, taip pat ir žmogaus bei valstybės santykio reikalas. Kai sakoma, kad čia mano privatus reikalas… Ne, tai nėra tik tavo privatus dalykas. Pavardės buvo įvestos tam, kad žmonių šeimą ar giminę būtų galima identifikuoti. Kad tie žmonės atsirastų tam tikruose registruose. Pavardė yra santykio reikalas.

Pavardė yra kalbos reikalas, ir jeigu Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių, tai ji turi būti rašoma pagal lietuvių kalbos taisykles. Ir lietuviškomis raidėmis. Suprantama, kad čia kalbininkų žodis turi būti lemiamas.

Prieš keletą dešimtmečių, kai buvo leista tradicines pavardes praplėsti galūne -ė, atrodė, kad klausimas bus išspręstas, juk žengtas toks žingsnis, leidžiantis neparodyti moters šeiminio statuso. Dabar einama prie absurdo, t.y. galūnės -a, kadangi Lietuvoje vyriškų pavardžių yra su galūne -a, tai daugeliu atvejų vyriška ir moteriška giminė nebesiskirtų.

Šiaip jau galūnė -a yra slaviška, visiškai nesuprantama, kodėl Lietuvoje norima tokias galūnes įvesti! Ar čia politinis motyvas ar politinis šou? Kodėl norima išplauti lietuvių kalbą ir lietuviškas pavardes? Tas atkaklumas labai stebina.

Kas čia darosi, labai akivaizdu, nes prieš prasidedant šiai jau besibaigiančiai kadencijai, Laisvės partijos programoje buvo labai aiškiai pasakyta, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Valstybinė kalbos inspekcija bus panaikintos.

Buvo labai aiškiai deklaruojama politika, kad Lietuvoje reikalinga antroji valstybinė faktinė kalba, t.y. anglų.

Buvo labai aiškiai pasakyta, kad rajonuose, kuriuose yra tam tikras tautinių mažumų skaičius, kad ten turi būti įvesta dvikalbystė arba trikalbystė.

Kitaip tariant, ataka prieš valstybinę kalbą. Beveik 5 metus ji tęsiasi, ir reikia tik džiaugtis, kad šiai daugumai nepavyko priimti Konstitucinio valstybinės kalbos įstatymo, kuris būtų pražūtingas valstybinei kalbai.

Nepavyko panaikinti ir Valstybinės kalbos inspekcijos, mes matėme, kaip kultūros ministras mobingavo valstybinės kalbos inspekcijos viršininką Audrių Valotką, ir kiek tas mobingas truko…

Labai tikiuosi, kad per likusius kelis mėnesius dabartinė dauguma valstybinei kalbai labai pakenkti nebesuspės.

Prieš pusmetį, pavasarį, Seimo pirmininkė Čmilytė pateikė projektą Gerovės agentūros, tas projektas numatė panaikinti Valstybinės lietuvių kalbos komisiją, Šeimos tarybą, Etninės kultūros globos tarybą… apie 7 institucijas ir sujungti į Gerovės agentūrą, kuriai vadovautų samdomas vadybininkas.

Kitaip sakant, ir kalbai, ir istorijai, ir paveldui, ir šeimai vadovautų kažkoks samdomas vadybininkas. Būtų toks kolūkis, o visų tų institucijų neliktų.

Tai visuomenei pasibaisėjus, tas pasiūlymas liko stalčiuje. Bet bandymai yra nuolatiniai. Ir budėti reikia labai smarkiai.