I dalis čia;
II dalis čia;
III dalis čia;
IV dalis čia.
Tęsiame pasakojimą apie Vaitakiemio kaime gimusį Lietuvos partizaną Julių Mielkų ir jo partizanavimo dienas.
„Kitą dieną sužinojome, – pasakoja Julius Mielkus, kad Lazdijuose ant gatvės grindinio guli pamesti vyrai, iš kurių du – mūsų būrio draugai, o vienas – pašalinis (Jurgis Misiukevičius iš Rūdninkų kaimo, atsitiktinai ėjęs per kaimą tuo metu, kai mūsų būrį persekiojo rusai; matyt, jį palaikė partizanu ir nušovė).
O tie draugai – tai mūsų būrio vadas Leonas Kliukinskas-Klevas ir Viktoras Trečiokas-Liūtas – šauniausi mūsų būrio vyrai.
V. Trečiokas traukėsi kartu su A. Pakruopiu. Pastarasis, pribėgęs eglėmis apžėlusią pagelžkelę, įsiropštė į vieną iš eglių ir išliko gyvas, nes rusai jo nepastebėjo.
Jų dėmesį, matyt, visą laiką traukė priekyje bėgantis partizanas ir jį nusivijo. Viktoras Trečiokas žuvo Alksnėnų kaime, visai netoli Lenkijos sienos. Jis manė išsigelbėti perbėgęs Lenkijos sieną. Deja, negailestinga priešo kulka pakirto jį anksčiau…“
Julius namie slapstėsi apie dvi savaites, kol išsigydė sužeistą ranką. Balandžio pradžioje prisijungė prie Adolfo Valentos-Ožio būrio. Vyrai turėjo išsikasę keletą bunkerių Trakėnų miškelyje.
Būryje buvo apie trisdešimt partizanų. Dauguma jų dažnai pereidinėdavo sieną ir nemažai laiko praleisdavo pas Punsko krašto lietuvius, kur buvo saugiau. Gegužės pabaigoje Julius atvyko į savo gimtąjį kraštą.
Jam buvo lengviau negu kitiems partizanams, nes jis čia buvo gimęs, turėjo pažįstamų, tėvų draugų ir giminaičių.
Dažnai užeidavo pas tėtės draugą Černelį, pasikalbėdavo. Jis įtikinėjo Julių, kad nėra prasmės laukti permainų ir patarė darytis dokumentus. Su naujais dokumentais geriausia vykti į Lenkijos gilumą ir kur nors apsigyventi.
Šio žmogaus patarimai, nors ir protingi, Juliaus neviliojo. Po mėnesio grįžo į savo būrį. Einant per sieną teko susišaudyti su rusų pasieniečiais, bet aukų išvengta.
1945 m. vasarą sovietinė valdžia paskelbė partizanams amnestiją.
Julius Mielkus pasakoja: „Kartą tėtė manęs klausia, ką galvoju daryti. Atsakiau trumpai: registruotis neisiu. Mūsų būrio vadas Ožys savo vyrams pasakė: Kas norit, galit eiti į valsčių registruotis. Bet tokių neatsirado.
Tą vasarą Sūsninkų miškų apylinkėse laikėsi maždaug šimto partizanų būrys. Jam vadovavo Lietuvos kariuomenės karininkas Navickas, slapyvardžiu Perkūnas.
Mūsų būrys dažnai pas juos lankydavosi. Palnyčios balose turėjom įsitaisę slėptuves. Tenai buvo tokių sunkiai prieinamų vietų, kad vietovės gerai nepažįstantis nepraeidavo. Aš artimiau bendravau su Ąžuolu nuo Liubavo (pavardės neprisimenu).“
Atėjo ruduo. Partizanai dienas leisdavo bunkeriuose. Didelė dalis Ožio būrio vyrų buvo išėję į Punsko kraštą. Liko nedaug. Reikėjo pasirūpinti maisto atsargomis.
Julius su Ožiu gavo užduotį – iš Sangrūdos maisto gaminių surinkimo punkto parsinešti sviesto. Julius pasiliko sargyboje, o Ožys nuėjo į vidų. Šeimininką Joną Brogį rado namie.
Nors jis buvo ir komjaunuolis, bet neblogas vyras. Ožys pasiėmė kiek panešė sviesto ir liepė šeimininkui padaryti sovietinei valdžiai nuostolių – pereiti kojomis per dėžes su kiaušiniais.
Po šio įvykio Sangrūdos valdžia pradėjo Joną įtarinėti ryšiais su partizanais. Po kurio laiko jį suėmė ir teisė, nors iš tikrųjų jis neturėjo jokių ryšių su miškiniais.
Artėjant 1946-ųjų žiemai partizanai išsikasė naujus bunkerius ir įsitaisė iš balto audeklo maskuojančius apsiaustus. Po Naujųjų Metų padaugėjo rusų kariuomenės, nes artėjo aukščiausios valdžios rinkimai.
Žiema buvo šalta ir gili. Apylinkėse siautėjo rusai. Tuo metu žuvo Ožio būrio kovotojas Juozas Matulevičius iš Asavos kaimo.
Žiemos metu miško broliai dienodavo bunkeriuose, o vakarais eidavo į sodybas pas žmones pavalgyti, pasikalbėti, sužinoti naujienų, o kartais ir dainą negarsiai užtraukti.
1946-ųjų pavasarį partizanų ryšininkas atnešė žinią, kad su jais nori susitikti Lietuvos lenkų grupė. Susitikus paaiškėjo, jog jie nori, kad partizanai pervestų juos per sieną į Lenkiją.
Jų buvo septynios šeimos su gyvuliais ir vežimais, prikrautais visokiausių ūkiškų rakandų. Penkiese iš būrio sutiko lenkams padėti.
Tai buvo Balandis (A. Marcinonis), Tigras, Meška (K. Kubilius), Vitas Prabulis (Žaibas) ir Julius Mielkus (Lubinas). Jie lenkus perspėjo, kad pasitrauksią, jeigu eidami per sieną susidursią su rusų pasieniečiais.
Sienai kirsti pasirinktos Būdviečio apylinkės ties Gurų miškeliu. Iki valstybinės sienos važiavo sėkmingai. Kalnuotoje vietovėje arkliai sunkiai traukė vežimus, nes kelias buvęs klampus.
Julius Mielkus prisimena: „Prie sienos užėmėme pozicijas ir palaukėme, kol lenkai su savo prikrautais vežimais pervažiuos sieną. Lenkų šeimos valstybinę sieną pervažiavo sėkmingai, tačiau vienas vežimas įklimpo ir turėjom daug vargo, kol jį ištraukėme.
Reikėjo visiems skubėti, nes rusų pasieniečiai jau pradėjo leisti signalines raketas. Laimei, lenkai išvažiavo į geresnį kelią ir nutolo. Tiesa, prieš atsisveikindami su lenkais, mes paėmėme iš jų sutartą mokestį (tris karves) už apsaugą ir palydėjimą ir saugiai pasitraukėme nuo sienos.
Vėliau paaiškėjo, kad rusų garnizono kareiviai lenkų vežimus pasivijo (už šešių kilometrų, bet jau Lenkijos pusėje) ir bandė juos susigrąžinti, tačiau lenkų pasieniečiai jiems to padaryti neleido.
Pagelbėję lenkams pereiti sieną, mes irgi likome toje pusėje, tai yra Punsko krašte, nes ten gyvenimas buvo saugesnis.
Būdami tame krašte, sužinojome, kad yra atvykę du užsienio lietuviai ir nori susitikti su partizanais ir prašyti jų, kad pervestų juos per sieną.
Mūsų būrys, lydėjęs lenkų šeimas per sieną, sutiko tuos du svečius palydėti, nes jų išvaizda, mandagus elgesys ir visa kita nekėlė mums jokio įtarimo (kad jie gali būti provokatoriai ar panašiai).
Mums atrodė, kad jų tikslas buvo užmegzti ryšius su Lietuvos partizanų vadovybe, nors apie juos tada dar nieko nežinojom, nežinojom nei jų pavardžių, nei slapyvardžių.
Pervedę per sieną, mes juos pristatėm Ožio būrio vyrams. Tie nuvedė juos pas rinktinės vadą Vampyrą, o iš ten jie pateko į Geležinio Vilko rinktinę… Tik po daugelio metų sužinojome, kad tie svečiai – tai Julius Būtėnas ir Jonas Deksnys.“
(Bus daugiau)
