Juodasis 1941 m. birželis sulaužė tūkstančių Lietuvos šeimų likimus. Ne išimtis buvo ir Lietuvos kariuomenės kario, Lietuvos pasienio policijos pasieniečio Liudviko Lapienio šeima.
1941 m. birželio 14 d. naktį enkavedistų operatyvinė grupė įsiveržė į jų namus ir išvežė L. Lapienį, jo žmoną Albiną ir dvi mažametes dukras į tremtinių telkimo punktą.
Nuo šeimos atskirtas L. Lapienis buvo išgabentas į lagerį Krasnojarsko krašte, o žmona ir dukros – į tremtį Altajaus krašte.
Klaikiomis sąlygomis kalintas L. Lapienis žuvo lageryje 1942 m. Neapsikentusi nežmoniško gyvenimo, jo žmona su dukromis 1947 m. pabėgo iš tremties, nelegaliai grįžo į Lietuvą ir beveik 10 metų slapstėsi.
Vartant nei išvaizda, nei apimtimi ar kitomis savybėmis neišsiskiriančią Lapienių šeimos tremties bylą, ji atskleidė ne tik tragišką šios šeimos likimą pirmaisiais sovietų okupacijos metais, bet ir pažėrė netikėtumų.
Byloje išliko pluoštas išskirtinių tarpukaryje darytų nuotraukų, kuriose įamžintos tarpukario Lietuvos kariuomenės karių ir pasieniečių šiokiadienių ir švenčių akimirkos.
Šios nuotraukos bei dokumentai, saugomi sovietų saugumo L. Lapieniui ir jo šeimai vestose bylose, pristatomi Lietuvos ypatingojo archyvo parengtoje virtualioje parodoje.
Su paroda galima susipažinti Lietuvos archyvų virtualių parodų svetainėje čia.
Parodos kuratorius Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis
Parengta pagal Lietuvos ypatingojo archyvo pranešimą