J. Vaiškūnas. Atkirtis Lietuvos pilietybės triuškintojų pramanams

Artėjant gegužės 12-osios referendumui, vis uoliau sukama daugybinės pilietybės reklamai skirtų valstybės 500 000 eurų įsisavinimo ruletė.

Vienas iš šios ruletės krupjė – Seimo narys liberalas Andrius Bagdonas. Dalyvaudamas  LRT referendumo agitacijos laidose jis nesugebėjo rišliai atsakyti į daugybinės pilietybės priešininkų klausimus, todėl griebėsi paskutinio šiaudo – neva sutriuškinti visus kitaminčius vienu smūgiu iškart ir DELFI, ir LRT, ir 15min.lt. Nedrįso užsipulti garsiųjų  – Songailos, Radžvilo ar Sinicos, todėl savo strėles nukreipė į mane – kuklų visuomenininką, tautininką Joną Vaiškūną.

Man garbė. Ir ačiū, kad referendumo proga su šypsena, o ne sukandęs dantis laikotės referendumo įstatymų reikalavimų ir suteikiate man „daugiau nei įprasta“ eterio, nes mat „rinkimų organizavimo tvarka reikalauja girdėti visas nuomones“… Ačiū, kad vis dar laikote žmogumi.

Toks neišpasakytas dosnumas priverčia suklusti: „Kad jau žmogus kaip joks kitas pasižymėjo agituodamas prieš Lietuvos pilietybės išsaugojimą ją gimimu įgijusiems, suteikime ekspertui dar daugiau eterio, negi gaila, tik jau paskutinį kartą“…

Šiek tiek sunerimau dėl to „paskutinio karto“… Kol dar ne vėlu, skubu atsakyti į Jūsų, Andriau Bagdonai, „triuškinančius“ samprotavimus.

1. Klausimas: Kodėl J. Vaiškūnas klaidina visuomenę teigdamas, kad tik liberalai kelia pilietybės išsaugojimo tikslą? Kodėl nutyli kitus referendumo politinius autorius – tai yra visų parlamentinių frakcijų atstovus?

Nuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo laikų tautinius mitus mėgsta triuškinti ir griauti naujieji liberalai, dangstydamiesi įvairių kitų partijų iškabomis. „Mitu“ paskelbta žmogaus lytis, „mitu“ siūloma laikyti šeima, „mitui“ prilyginama valstybinė lietuvių kalba, tik „mitas“ tesąs ir „lengvųjų“ narkotikų kenksmingumas. Dar vienas „mitas“ esąs ir pagrindinis Valstybės statramstis – Lietuvos Respublikos pilietybė.

2. Pramanas: Referendumu keičiama Konstitucija ir konstitucinis įstatymas leistų išsaugoti Lietuvos piliečius ir susigrąžinti prarastuosius.

Įteisinę daugybinę pilietybę paskatintumėme Lietuvos piliečius rinktis kitų valstybių pilietybes, pastūmėtume svetur gyvenančius Lietuvos piliečius stiprinti „emocinius“ ir kitus ryšius su svečiomis šalimis, kurių piliečiais jie galėtų tapti jau nenuogąstaudami dėl savo gimtosios šalies pilietybės. Tai tikrai nepagausintų sugrįžtančių į Tėvynę skaičiaus.

3. Klaidinimas: „2022 m. birželį Seime sudaryta parlamentinė grupė referendumui pasirengti /…/ kolegialiai surado tokią referendumo įgyvendinimo formą, kokią rado. Niekas nesiruošia gvieštis tautos suvereniteto – tai sausas teisėkūros procesas“…

Jei pritartumėme šiam Seimo narių sugalvotam „teisėkūros procesui“, referendumo biuletenyje pažymėdami TAIP, tai iš svarbiausiojo Konstitucijos 1-ojo skirsnio „LIETUVOS VALSTYBĖ“, apibrėžiančio Lietuvos valstybingumo pagrindus, būtų išbraukta 12-ojo straipsnio formuluotė, kad „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“, o vietoje to būtų įrašytas teiginys, kad „pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką“ nustato Konstitucinis įstatymas – kuris Seime dar nėra net pateiktas ir kurį tik žada priimti kadenciją baigiantys Seimo nariai.

Jei tam pritartume, Seimo nariai iš karto ir visiems laikams iš mūsų – Lietuvos piliečių – perimtų teisę spręsti jau be referendumo kas, kada, kiek ir kokių daugybinių pilietybių nori ir gali turėti… Pagal Konstitucinio teismo išaiškinimą bet koks Konstitucinis įstatymas yra žemesnio lygmens teisės aktas nei Konstitucija, o juo labiau jos 1-ojo skirsnio nuostatos.

4. Klaidinimas:  Pažymėdami „taip“ mes sutinkame, kad gimimu Lietuvos pilietybę gavę žmonės, įgiję draugiškos Lietuvai šalies pilietybę, galėtų išsaugoti ir Lietuvos pilietybę.

Šio referendumo biuletenyje pažymėdami TAIP mes sutiktume ne su tuo, kad Lietuvos piliečiai, pasirinkę kitų šalių pilietybes, pasilaikytų dar ir Lietuvos pilietybę, o tik sutiktume Seimui perleisti savo konstitucinę teisę spręsti, kaip ten toliau bus su ta pilietybe. Jis tą galėtų daryti nebeatsiklausdamas Tautos, nebepaisydamas ir pačios Konstitucijos. Jei kas netikite – perskaitykite, kas parašyta referendumo biuletenyje.

5. Klaidinimas: Šį kartą ypač stengėmės, kad piliečiai neapsigautų kaip praėjusį kartą [2019 m. referendume ,– J.V] ir kuo geriau suprastų, kokį sprendimą priima. Be to, 2019 m. referendume piliečių valia buvo priešinga, negu teigia J. Vaiškūnas: daugiau kaip pusė balsavusių tarė „taip“ dvigubai pilietybei.

Jei Seimo nariai būtų sąžiningai norėję, kad piliečiai ne tik aiškiai suprastų, už ką jie iš tikrųjų balsuoja referendume, reikėjo siūlomoje 12-ojo Konstitucijos straipsnio pataisoje tik dar vieno papildomo sakinio (siūlomas sakinys pajuodintas):

„Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Konstituciniame įstatyme nustatytais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką.“

Apie tai, kad 2019 m. referendumas esą patyrė sėkmę, nes daugiau negu pusė balsavusiųjų jame tarė „taip“ daugybinei pilietybei… Tai kam jau kam, o Seimo nariui Bagdonui tikrai yra žinoma, kad 1-ojo Lietuvos Respublikos Konstitucijos skirsnio straipsnių, tarp jų ir Lietuvos pilietybės pagrindus nustatančio 12-ojo straipsnio, pakeitimui reikia ne „daugiau nei pusės balsavusiųjų“, o daugiau nei „pusės visų balsavimo teisę turinčių“ Lietuvos piliečių pritarimo. Jeigu, pasak Bagdono, piliečių valia buvo priešinga negu teigia J. Vaiškūnas, tai kam kartojamas referendumas?

6. Klaidinimas. Pilietybes „daugina“ beveik visos Europos Sąjungos šalys, išskyrus 5 – tarp kurių yra ir Lietuva. Manau, kad nesuteikdamos galimybės išsaugoti gimimu įgytos pilietybės, save apgaudinėja būtent šios penkios valstybės – mes taip pat.

Teiginys, kad „pilietybių nedaugina“ tik penkios Europos Sąjungos šalys yra tuščias, propagandinis sakinys. Pirma, net jeigu tai būtų tiesa, kad 22 ES šalys numato dvigubas pilietybes, tai ir Lietuva turėtų būti priskaičiuojama prie jų. Galiojantis LR Pilietybės įstatymas numato net 11 atvejų, kai LR pilietis gali turėti ir kitos šalies pilietybę. Antra, Seimo nariai nėra pateikę ne tik konkrečios analizės, kaip dvigubos pilietybės atvejai yra reguliuojami ES šalyse, bet nėra ir pateikę nė vieno ES šalies pavyzdžio, kai „pilietybių dauginimas“ būtų neribotas arba kad jis apsiribotų tik piliečiais „pagal gimimą“, kaip dabar žadama. Lietuvos praktika rodo, kad vieną kartą atidarius konstitucinę užtvarą, politikų apetitas tik auga. Tą rodo ir besitęsianti valstybinės kalbos maitojimo orgija, kuri prasidėjo nuo Konstitucijos laužymo dėl tariamų „trijų raidelių“.

7. Išsisukinėjimas: Priešininkas nesąžiningai kalba už kitus. Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai nuolat kartoja priešingai: jiems reikalinga Lietuvos pilietybė, nes jiems rūpi Lietuva /…/ atsainus požiūris nepriklauso nuo jų deklaruotos gyvenamosios vietos… [Ginčijamas mano teiginys: „Jie gyvens kitoje šalyje, sieks naudos kitoje šalyje, jiems Lietuva rūpės kaip antraeilis dalykas.“]

Prie iš kalbos išplėšto ginčijamo sakinio bepridursiu tik tiek – skaidoma ir smulkinama daugybinė pilietybė negali prilygti vienatinei, kuri remiasi įsipareigojimais vienai šaliai, vienai istorijai, vienai Tėvynei, vienai valstybei. Gal koks guminis golemas ar dirbtinis intelektas ir dvigubindamasis, trigubindamasis, n-gubindamasis gali ir sustiprėti. Tik ne pilietiškumas.

8. Gudravimas: Dviejų pilietybių sugretinimas su daugpatyste yra retorinė priemonė. Moterį lyginti su Lietuva – nuvalkiota literatūrinė klišė. [Čia ginčijamas mano sakinys „Iš tikrųjų norisi turėti daugiau žmonų, bet įstatymai draudžia. (…) Aišku, jeigu aš nesituoksiu su meiluže, niekas iš manęs žmonos neatims.“]. Galime valstybę lyginti ne tik su sutuoktiniu, bet ir su branginamu ir saugomu turtu. Įstatymai nedraudžia turėti dviejų namų.

Kaip ir dera liberalui, tradicinių mitų „triuškintojui“, pilietybės lyginimas su santuoka ir tradicine šeima jam atrodo „nuvalkiota literatūrinė klišė“, o pilietybę lyginti su nekilnojamuoju turtu – tinkamas pavyzdys. Jeigu Seimo narys „namų“ sąvoką vis dėlto supranta plačiau nei „pastato“, ir jei jis norėtų tiesiog pasilikti atsarginius namus Lietuvoje, tai kur bus jo tikrieji namai? Jei jis bus apsigyvenęs kituose namuose, tai ir rūpinsis pirmiausia jais, o ne tais, kuriuos paliko atsargai.

9. Klaidinimas: Lietuvos įstatymai neleidžia užsienyje įsikuriantiems lietuviams jaustis gerai: jeigu nori ten gyventi patogiai, tai nebent be Lietuvos paso. Teigiamas referendumo rezultatas ištaisytų šią neteisybę.

Net amą užgniaužia: Lietuvos įstatymai trukdo kitos šalies pilietybes pasirenkantiems lietuviams jaustis gerai… gyventi patogiai? Ir dėl to reikia keisti Lietuvos įstatymus ir netgi Konstituciją, kad dar labiau paskatintume Lietuvos piliečius išvažiuoti – ir kurti patogų gerą gyvenimą ne Lietuvoje? O čia teatvažiuoja kiti? Iš kokios partijos programos tai nurašyta? Jei tam trukdo Lietuvos pilietybė, lai tetrukdo…

10. Sutikimas: Ko gero, tai svariausias referendumo oponento [ mano – J.V.] argumentas.

Įsivaizduokime, jeigu NATO ir ES priklausanti valstybė išsižadėtų demokratijos, žmogaus teisių apsaugos, veltųsi į tarptautinius konfliktus? Tuomet iš tikrųjų galimai tektų keisti konstitucinį įstatymą, kurie taisomi ypač sunkiai.

Taip politikas atsakė į mano pastabą: „Dabar pateikti sąrašą draugiškų šalių konstituciniame įstatyme, kai kitą dieną viena iš tų šalių sulaužys, pavyzdžiui, draugišką sutartį. Tada greitai rinksis Seimas ir, užuot skelbę karą, jie keis Konstituciją, kad šitas šalis pirmiausia reikia paskelbti nedraugiškomis, o tuos piliečius, ten esančius, gal greitai evakuoti?“

Pritaręs dėl šio argumento svarumo, čia pat mus visus paguodė, kad toks scenarijus įmanomas tiktai bepročio sapne… Tačiau istorijoje gausu pavyzdžių, kaip bepročių sapnai keičia mūsų likimą:  Suvalkuose, Jaltoje, Miunchene, Kryme…

Visų partinių grupių, šiuo metu palaikančių daugybinę pilietybę, liberalusis globalistinis naratyvas yra toks:

Užsienyje plušantiems Lietuvos piliečiams „vienguba“ Lietuvos pilietybė labai trukdo laisvai ir nevaržomai rinktis kitos šalies pilietybę. Pagal galiojantį Konstitucijos 12 str. ir Pilietybės įstatymą kitos šalies pilietybę pasirinkęs lietuvis praranda Lietuvos pilietybę. Todėl privalu „viengubus“ Lietuvos piliečius įtikinti perrašyti Lietuvos Konstitucijos 12 straipsnį, kad nebeliktų Lietuvos pilietybės išskirtinumo pricipo. Ir dar taip, kad ne jie, piliečiai, o tik Seimo nariai turėtų teisę spręsti kas, kiek ir kokių pilietybių galės turėti.

POTEKSTĖ: Tik taip pasieksime, kad Lietuvos piliečiams, kurie nori savo gyvenimą susieti ne su Lietuva, o su kita mūsų globalaus pasaulio valstybe ar valstybėmis (jeigu jie gyvena šiuo metu draugiškoje Lietuvai valstybėje), bus pagaliau atrištos rankos drąsiai, be abejonių rinktis užsienio šalių pilietybes, gyventi tose šalyse patogiai, nepatiriant jokio „emocinio ryšio“ su Lietuva pablogėjimo, nemalonių išgyvenimų, tam kartui pasirinkus kitą Tėvynę.

Užsimojęs iš pilietybės griuvėsių sulipdyti globalią Lietuvą, ponas A. Bagdonas sąmoningai nutylėjo ir nepaminėjo dar vieno jam labai neparankaus visose radijo ir TV laidose kartoto  Lietuvio paso „mito“… Net ir kitų šalių pilietybes įgiję lietuvių kilmės išeiviai, turėdami Lietuvio pasą, kartu gautų ir visas mūsų valstybės piliečio teises, išskyrus politinių sprendimų teisę: gautų laisvo atvykimo, nuolatinio gyvenimo, švietimo ir mokslo, kitas socialines teises, o jų vaikai ir vaikaičiai – Lietuvos pilietybės atkūrimo teisę.

Pilietybė įprasmina pačią valstybę ir yra kertinis valstybingumo akmuo, kuriant ir išsaugant šiuolaikinę konstitucinę sąrangą. Neatsitiktinai LR Seimo 1996 m. priimtame Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme, kuriame buvo nurodyti Lietuvai gresiantys rizikos veiksniai ir pavojai, vienu iš tokiu veiksnių ir pavojų buvo laikomos „kitų valstybių pastangos primesti Lietuvai dvigubos pilietybės principus“ (II dalis, 9 skyrius, 1 skirsnis).

Nepasimeskime mitų triuškintojais apsiskelbusiųjų klystkelyje ir į akis mums pučiamoje pažadų migloje. Neleiskime, kad nepriklausomybę atkūrusios mūsų Tėvynės konstitucinius pamatus prilyginę mitams ir atgyvenusiems pramanams benamiai globalistai pervažiuotų su buldozeriu per Lietuvos Valstybę. Taip pažangos vardan per Vilniaus Šv. Onos bažnyčią ketino su „Stalinecu“ (toks sovietinis buldozeris) pervažiuoti ir į šviesų rytojų greitkelį mums panūdęs nutiesti Josifas Visarjonavičius Stalinas.

Autorius yra Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ narys, Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatas

P.S. Masinės daugybinės pilietybės prastūminėtojai nė nesusimąsto dėl daugybės neigiamų pasekmių. Jei jų puolimas prieš konstitucinius pagrindus pavyktų, atsirastų daug ne tik dvigubų piliečių, bet ir asmenų su daugybine tapatybe. Priėmęs kitos šalies pilietybę asmuo galėtų keisti ir savo pavardės rašybą, o gal net ir visą pavardę. Kiltų daug keblumų teisėsaugai, ar asmuo, kuris kažką negero padarė vienoje šalyje, yra tas pats asmuo, kuris yra padorus pilietis kitoje. Seniai žinoma apie tyrimų sunkumus, kai asmuo turi daug pasų.