Mados žurnalų sąsajos su literatūra, moterų išsilavinimas JAV ir Lotynų Amerikoje, buitis ir mitologija aštuonioliktojo amžiaus Meksikos (tuomet Naujosios Ispanijos) paveiksluose, Arachnės pasakojimas Gabrielio Garsijos Markeso (Gabriel Garcia Marques) kūryboje – tai tik dalis temų, kurias gegužės 7–14 d. Vytauto Didžiojo universitete (VDU) nagrinės ispanakalbių literatūrų mokslų daktarė, Lotynų Amerikos literatūros ir kultūros dėstytoja, vertėja, Velzlio koledžo Bostone (JAV) docentė Evelina Gužauskytė.
Pagal Vytauto Kavolio vardo tarpdisciplininės profesūros apsilankymų programą į Lietuvą atvykstanti mokslininkė kvies į atviras visuomenei paskaitas VDU, dalyvaus Kauno literatūros savaitėje, kur ves pokalbį su Argentinos rašytoja Mariana Enrikes (Enriquez).
Žinios apie paskaitas VDU: čia.
1992 metais į JAV emigravusi E. Gužauskytė su Lietuva santykių nenutraukė. Čia sugrįžta ne tik vasaromis, bet ir dalyvauja įvairiuose renginiuose, yra įsitraukusi į Lietuvos mokslo procesus.
2018 m. mokslininkė dirbo tarptautinėje humanitarinių mokslų žinovų grupėje, kuriai buvo pavesta atlikti išsamią humanitarinių mokslų tyrimų Lietuvoje apžvalgą, rengiant nacionalinę mokslinių tyrimų reformą, dalyvavo pirmajame Pasaulio lietuvių rašytojų kongrese, buvo kalbinama dvigubos pilietybės tema.
„Daug kas klausia manęs, kaip po trisdešimties metų JAV vis dar puikiai kalbu lietuviškai gerai. Nuo lietuvių kalbos niekada nesijaučiau atsiskyrusi, ji visuomet gyva manyje.
Ji yra svarbi man, mano šeimai, mano vaikams. Džiaugiuosi, kad ir mano dukros, gimusios JAV, puikiai supranta lietuviškai, taip pat ir kalba, nesvarbu, kad su akcentu. Per kalbą mes pajuntame vietą, jos kultūrą, istoriją ir gyvybės pulsą“, – sako E. Gužauskytė.
Su mokslininke kalbėjomės lietuviškai apie XVIII a. Meksikos kultūrą, moters įvaizdį Amerikų užkariavimą bei kolonizaciją liudijančiuose tekstuose, feminizmą, tarpdiscipliniškumą ir knygą vaikams.
– Jūsų, kaip mokslininkės, temų įvairovė atrodo be galo plati: nuo literatūros iki dailės, nuo žemėlapių istorijos iki aprangos. Kaip pati apibūdintumėte savo tyrimų lauką?
– Kalbant bendrai – tai tekstai ir vaizdinė kultūra, sukurti vadinamojo kolonijinio laikotarpio metu, kuris paprastai apibrėžiamas kaip apimantis 1492–1810 metus.
Tai yra laikotarpis, prasidėjęs nuo Kristupo Kolumbo atvykimo į Karibų salas, ir trukęs iki šalių, kurias priskiriame Lotynų Amerikai, nepriklausomybės kovų pradžios, pažymėtos šūksniu kovoti už laisvę, nuskambėjusiu iš meksikiečių kunigo Migelio Hidalgo (Miguel Hidalgo) lūpų 1810 m. rugsėjo 16 dieną, nuo to laiko ir vadinamu „Nepriklausomybės šūksniu.“
Ankstesnėje savo knygoje tyrinėjau tainų (vienos iš dominuojančių vietinių kultūrų Karibų salose) bei ispanų kalbų sąskambius, atsispindinčius ispaniškuose ir hibridiniuose vietovardžiuose, kuriuos Kristupas Kolumbas užrašė savo laivo dienoraštyje.
Knygą, pavadinimu „Kaip Kristupas Kolumbas įvardijo pasaulį: Derybų diskursas laivo žurnaluose (1492–1504)“, 2017 metais išleido leidykla „Homo Liber“, o iš anglų kalbos vertė Miglė Anušauskaitė.
Dabartiniai mano projektai susiję su paskutiniu kolonijinio laikotarpio šimtmečiu. Mane domina tokie klausimai kaip hibridiškumas (hybridity), identiteto paieškos, nacionalinio įvaizdžio kūrimas – o konkrečiau aštuonioliktojo amžiaus Meksikos savireprezentacija per vestimentarinę kultūrą, jos prasmių suvokimą bei atvaizdavimą vaizdiniuose kūriniuose bei tekstuose, įskaitant literatūrą.
– Kodėl jums svarbi feminizmo tema?
– Kolonijiniu laikotarpiu kraštuose, kuriuos šiandien vadiname Lotynų Amerika, tekstų bei rašytinių šaltinių autoriai beveik be išimties buvo vyrai: daugybę tekstų, atlikusių ir teisines, ir istorines bei literatūrines funkcijas rašė užkariautojai, samdyti kareiviai, vadinamieji raštininkai (escribanos), taip pat kunigai ir vienuoliai, atkeliavę nešti į Amerikų žemes krikščionišką tikėjimą.
Tačiau moters balso, patyrimo, požiūrio šiose įvykių atpasakojimo versijose tiesiog nėra.
Pavyzdžiui, žinome, kad Hernano Korteso (Hernán Cortés) Meksikos užkariavimo istorijoje didžiulį vaidmenį suvaidino jo vertėja, bei jo pirmojo sūnaus motina, Nahua kilmės moteris vardu Malinčė arba Malintzin.
Nors ji dažnai matoma pieštiniuose istoriniuose dokumentuose, rašytiniuose tekstuose ji vos minima. Pats Kortesas šimtus puslapių apimančiame laiške karaliui ją pamini tik keliais žodžiais, o Bernalo Diazo (Bernal Díaz) „Tikrojoje Naujosios Ispanijos Nukariavimo Istorijoje“ (Historia verdadera de la conquista de la Nueva España) jai skiriami net du puslapiai – tai žymiai daugiau nei Korteso tekste, bet stebėtinai mažai, turint omenyje jos vaidmenį dramatiškuose Meksikos – Trijų Miestų Sąjungos (Tenočtitlano, Teskoko ir Tlakopano), taip pat vadinamos Actekų Imperija – užkariavimo įvykiuose.
Nors yra vienas kitas atvejis, kai rašė moterys – tai išimtys, patvirtinančios taisyklę. Savo dabartiniais tyrinėjimais mėginu atkurti bent dalelę moterų patyrimų, jų istorijų ir įnašo į visuomenę, studijuodama moters įvaizdį tekstuose bei vaizdiniuose darbuose.
– Vienoje iš savo paskaitų kalbėsite apie mados žurnalus ir kaip jie susiję su literatūra. Kaip mada, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo toks trivialus dalykas didžiojoje istorijoje, gali mums padėti suvokti tiek visuomeninius procesus, tiek tą pačią literatūrą?
– Meksikoje, ir plačiau kalbant, Lotynų Amerikoje, pirmieji leidiniai sukurti konkrečiai skaitytojoms moterims buvo vadinamieji kalendoriai (calendarios), kuriuose literatūros tekstai buvo pateikiami kartu su naujausios mados brėžiniais bei aprašymais.
Vidutinės bei pasiturinčios klasės moterys ir merginos užsisakydavo tokius periodinius leidinius – kartais jie pasirodydavo tik sykį per metus, o kartais dažniau – kuriuose sužinodavo apie naujas suknelių rankovių formas, patį madingiausią sijono ilgį, bet taip pat perskaitydavo naujausius apsakymus, esė, eilėraščius, ištraukas iš kelionių užrašų.
Taip dalimis skaitydavo net dar neišspausdintus romanus. Iš to kilo ispaniška frazė „romanas dalimis“ (novela por entregas), ir taip – dalimis – išspausdintas ne vienas pagarsėjęs romanas.
Meksiko mietas tuo atžvilgiu ne išskirtinis: panašūs periodiniai leidiniai, kuriuose mėgstamą skrybėlės siluetą buvo galima išsirinkti susipažinus su įdomiausia vietos ir verstine literatūra džiugino ir švietė skaitytojas Paryžiuje, Londone, Filadelfijoje ir Limoje.
– Tyrinėjate sąsajas tarp senovės Meksikos ir baltų mitologijų. Kaip ir kodėl tokios nutolusios kultūros galėjo kurti panašų mitinį pasaulį?
– Ši mano darbo dalis daugiau teorinė. Drabužiai, apranga, papuošalai, jų praktinės funkcijos bei simbolinės prasmės buvo, ir tebėra, svarbios visoms be išimties civilizacijoms, nepaisant skirtingų jų formų.
Drabužio sukūrimas – tai procesas, kuris tiek baltų mitologijoje, kurį taip įžvalgiai aprašė Algirdas Julius Greimas, tiek ir priešispaniškosiose Meksikos kultūrose – tai yra, majų bei vėliau sekusių nahua kultūrose (pastarieji dar vadinami actekais) atspindėjo žmogiškumo, tapimo žmogumi, taip pat gimimo sąvokas.
Taigi, domiuosi daugiau simbolinėmis apdaro funkcijomis, o ypač – simbolinėmis apdaro kūrimo funkcijomis kaip tapimo – tapsmo – išraiškomis.
Pasakojimai atspindi juos sukūrusių kultūrų baimes, troškimus, pasaulio suvokimą – taigi, jie atspindi jas sukūrusiųjų žmogiškumą. Kartais labai skirtingų kultūrų pasakojimuose apie praeitį, pasaulio sukūrimą, moteriškojo bei vyriškojo prado atsiradimą pastebimi sutapimai, lyg pasikartojimai.
Tai nereiškia, kad tos kultūros yra kažkaip viena su kita susijusios, kad jos praeityje turėjo kontaktą. Nieko panašaus. Bet galbūt panašiuose pasaulio, kito ir savęs suvokimo tekstūroje atsispindi tai, kad iš esmės, šios kultūros, nesvarbu kokiuose pasaulio kampeliuose atsiradusios, turi tarpusavyje kažką bendro – tai yra tam tikras bendražmogiškąsias savybes.
– Kaip buvimas tarpdisciplinine mokslininke vertinamas mokslo pasaulyje? Juk stereotipiškai, ko gero, mokslininkas yra žmogus, atliekantis tyrimus gilyn, o ne platyn?
– Manau, kad ir tarpdisciplinėje erdvėje dirbantys mokslininkai turi „uostą“ vienoje, galbūt dviejose disciplinose, tačiau problemos, kurias jie tyrinėja savaime prašosi, net reikalauja, kad į jas būtų pažvelgiama iš daugiau nei vienos disciplinos prizmės.
Šiuo atveju, skaitant tik lotynišku šriftu parašytus pasakojimus apie didžiulę dalį visuomenės – moteris, vietinės kilmės gyventojus dar vadinamus „indėnais“, taip pat iš Afrikos į Amerikų žemynus bei salas perkeltus milijonus vergais paverstų žmonių – žinotumėme labai mažai.
Tačiau šios visuomenės grupės paliko didžiulį, labai turtingą palikimą, kuris atsispindi vaizdinėje, o taip pat materialiojoje kultūroje – maiste, aprangoje – taip pat papročiuose, muzikoje, ir dar daugybėje sričių.
Studijuojant ne vien tekstus, bylojančius apie užkariautojo žvilgsnį, bet ir kitas kultūros išraiškos formas galime geriau suprasti daugialypės, hibridiškos, kintančios visuomenės gyvenimą bei vaizduotę.
– Kaip savyje suderinti tokias skirtingas disciplinas? Ką pasakyti tiems studentams, kurie, tarkime, bijo eiti į tarpdiscipliniškumą?
– Studentų nerimas yra puikiai suprantamas: jiems, visų pirma, svarbu įgyti stiprų pagrindą, baigti studijas, įgyti specialybę, pagal kurią jie tikisi baigę universitetą gauti darbą. Tai pragmatiškas ir teisingas kelias.
Tačiau vienas iš svarbiausių išsilavinimo pagal laisvųjų menų modelį tikslų – suteikti studentams žinių bei gebėjimų tokiose srityse, kurios suteiks jiems pranašumą bet kurioje specialybėje.
Tai – kritinis mąstymas, sugebėjimas atskirti melagingas žinias nuo tikros, gebėjimas argumentuoti savo nuomonę, rasti reikalingas žinias jūroje šaltinių, dalyvauti diskusijoje, mokėti dirbti komandoje.
Panašūs įgūdžiai gali ir turėtų būti kuriami studijų metais, nesvarbu, kokios specialybės studentas ar studentė siekia.
Jei universiteto pateikiama struktūra studentus įgalina įgyti ne tik konkrečią specialybę, bet ir domėtis daugiau nei viena disciplina, tai be abejo, suteiks tam studentui ar studentei pranašumą tiek darbo rinkoje, tiek ateities studijose ar projektuose, suteiks galimybę pažvelgti į problemą iš daugiau nei vieno požiūrio taško, rasti kūrybiškų sprendimų.
Juk studentai į universitetą ateina ne tam, kad iškaltų daugybos lentelę, o tam, kad išmoktų atrasti sąsajas.
Tiesą sakant, šiandien tarpdiscipliniškumas tampa vis labiau reikalingas: technologija ir dizainas, ekonomika ir klimato studijos, moterų/lyties studijos ir teisė, medicina ir vaizdiniai menai – tai tik keletas pavyzdžių, kaip skirtingo disciplinos ar sritys gali drauge pasiūlyti labai reikalingų bei įdomių sąlyčio taškų.
Vis dėlto, manau, kad yra svarbu turėti stiprų pasiruošimą bent jau vienoje konkrečioje srityje prieš bandant užkariauti dar dvi ar tris.
– Pakalbėkime apie jūsų kitą sritį, kurią pati vadinate „kūrybiniu rašymu“. Apsilankymo metu vaikų literatūros šventėje „Gyvos raidės“ taip pat pristatysite savo knygą vaikams „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai“. Kodėl nusprendėte parašyti knygą vaikams?
– Knyga „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai“ parašyta vėlyvais vakarais. Per Kovido metus dukroms, tuomet einančioms į pradines klases, ėmiau pasakoti istorijas: iš jų per tuos metus susidėjo knyga.
Baigusi tekstą, pradėjau ieškoti dailininkės, ėmiau bendradarbiauti su nuostabia dailininke iš Zarasų, Gintare Laurikėniene, tuomet prasidėjo redagavimo, maketavimo darbai.
Labai džiaugiuosi galėdama knygą pristatyti Kauno literatūros savaitėje. Norėdama kažkiek atskirti savo mokslinį darbą ir savo jėgų išbandymą literatūros vaikams srityje, pastarąją knygą pasirašiau literatūriniu Jūros Smiltės vardu.
– Jūra Smiltė skamba labai nostalgiškai. Kuo mėgaujatės Lietuvoje sugrįžusi čia vasaros atostogoms?
– Labiausiai jūra ir smėliu Baltijos pajūryje. Bet ką ir kalbėti, taip pat šaltibarščiais.
