Lietuva, savo socialinės gerovė tipu, yra dreifuojanti link liberalaus gerovės modelio valstybė. Jos dažnas neapsisprendimas ir politinės valios nebuvimas nuo pat 1990-ųjų vykdant reformas šiandien pasireiškia visuomenės susiskaldymu ir itin žema visuomenės sanglauda. Pagrindinis koją kišantis veiksnys yra perimtas sovietinio tipo klientelizmas, kuris neleistų bet kokiai demokratinei valstybei vykdyti teisingesnes kurio nors labiau apibrėžto modelio reformas.
Klientelizmo ištakos siejamos su socialiniu nepritekliumi ir nelygybe, kurie yra anksčiau dominavę sunkiais Lietuvai laikotarpiais. Siekiant išgyventi, „prasiversti“ vienaip ar kitaip, lietuviai turėjo gilinti pažinčių ratą, kurti tarpusavio ryšius, kurie remtųsi mainais „kažką už kažką“ gauti. Todėl tai geriau apibūdina frazė „švogerių kraštas“. Tokiame krašte klientelizmo atsisakyti yra nelengva, nes jam klestint daugiau nei 50 metų, jis tampa mentaliteto dalimi.
Todėl čia yra būtinas mąstymą ir veiksmus keičiantis švietimo politikos vaidmuo, kuri tarnauja kaip pagrindas sprendžiant visas esamas problemas, nes, pirma, norint valstybėje kažką pakeisti, ne tiek reikia partijų perrinkimo, o „pradėjimo nuo savęs“, kaip piliečio, kuris renka ir balsuoja už politinius veikėjus ir yra pats atsakingas už savo valstybę.
Lietuvos žmonės nuo nepriklausomybės atkūrimo nebuvo mokomi apie naują jų vaidmenį politikoje, dažnai buvo nekreipiamas dėmesys į svarbias reformas, nebent pats tiesiogiai su jomis susidurdavai. Švietimo spragos, ignoruotos 30 metų, dabar atsiliepia menku pilietiškumu, finansiniu neraštingumu, jaunų žmonių emigracija, visuomenės susiskaldymu, nepasitikėjimu Seimu, Valstybe.
To pasėkoje naujos kartos ignoruoja savo pareigas ir atsakomybę renkant centrinę ir vietinę valdžią. Lietuvai ėmus gerinti socialinę politiką ir administravimą, būtina atkreipti dėmesį į švietimą – kaip į ilguoju laikotarpiu atsiperkančią perspektyvą.
Tuo norima pasakyti, kad švietimo reformavimas ne tik augintų atsakingesnę jaunuomenę, bet ir formuotų teisingesnį požiūrį į visuomenę. Kitaip tariant, skatintų visuomenę būti labiau atsakinga ir bendruomeniška.
Šiaurės šalių pavyzdžiai, Norvegijos ar Suomijos atvejais, parodo, kad švietimas atlieka ypatingą vaidmenį formuojant atsakomybės jausmą dėl savo veiksmų ir padarinių valstybei, nes tai traktuojama kaip ,,kenki valstybei – kenki sau“ principas. Lietuva turėtų ne didinti mokymo dalykų kiekį, bet įtraukti tokias mokymo ir mokymosi programas, kurios leistų formuotis brandžiai, politiškai raštingai visuomenei.
Tokia visuomenė pakeltų laimės indekso rodiklius ir bendrą gerovės lygį. Išstumtų iš savo tarpo ir klientelizmo apraiškas. Švietimo reformos yra būtinos siekiant keisti senus mąstymo įpročius į naujus, kurie ne skaldytų piliečius, ar atstumtų nuo noro gyventi savo valstybėje, bet ugdytų ir keistų, skatintų domėtis esama politika ir savo, kaip piliečio, vaidmeniu jos mechanizme.
Tai, kaip rodo skandinaviško gerovės valstybės modelio šalys, tik stiprina valstybę jaustis saugia bei atsparia radikalams. Tokiose valstybėse klientelizmas yra „išformuojamas“, o bendroji socialinė gerovė tik išauga.
Autorius yra Mykolo Romerio universiteto studentas
