A. Akstinavičius. Šalin rankas nuo „Sodros“!

Jau ne vieną dešimtmetį privatus verslas gašliai dairosi į „Sodrą“, siekdamas pabizniauti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sąskaita. Reikia pripažinti, kad ne kartą, paveikus politinius sprendimus, jų siekius paverslauti „Sodros“ biudžeto lėšomis lydėjo sėkmė. 2003 m. liepos 4 d. Vilijai Blinkevičiūtei einant SADM – socialinės apsaugos ir darbo ministrės pareigas A.M. Brazausko vyriausybėje buvo priimtas „Pensijų kaupimo įstatymas“. Taip buvo atverta Pandoros skrynia. Kentėjo ir „Sodra“, ir žmonės, o privačių pensinių fondų veikėjai tiesiog siautėjo. Apgaulės būdu, žadant rojų – sotų ir šviesų rytojų senatvėje, buvo
įviliota virš milijono Lietuvos gyventojų.

Kuo toliau, tuo baisiau. Dabartinė SADM ministrė Monika Navickienė (I. Šimonytės vyriausybė) įtvirtino dar ir prievartinį mechanizmą – automatinį įtraukimą į II – os pakopos pensijų kaupimą pensijų fonduose. Remiantis „Sodros“ informacija, pavydžiui, 2023 m. pirmą pusmetį į pensijų kaupimą automatiškai buvo įtraukta virš 67 tūkstančių žmonių, virš 41 tūkstančio jų atsisakė dalyvauti. Taigi, pensijų fonduose užsiliko virš 25 tūkstančių asmenų.

Manau, kad nemaža dalis jų tiesiog nežinojo apie vykstančius procesus, nes 2023 m. I – ą pusmetį savanoriškai į II – ą pensijų pakopą įsijungė tik virš 500 asmenų. Skaičiai ir santykis išties iškalbingi, patvirtinantys taikomą prievartos mechanizmą.

1:135, toks yra savanoriško ir automatinio įtraukimo į pensinius fondus santykis. Automatinis įtraukimas be sutikimo, tai jau yra prievartos mechanizmas. Ar tai toleruojama? LR Konstitucija teigia, kad ne, bet ši konservatorių (TS), liberalų sąjūdžio, laisvės partijos valdžia, atrodo, jau mano kitaip.

Savanoriškai ir yra savanoriškai, tai jau paties žmogaus asmeninis reikalas ir atsakomybė. Koks dar gali būti automatinis įtraukimas, prievarta sugrūdant žmones į pensinius fondus, be jų pačių sutikimo? Tai kur žmogaus teisės ir laisvės?
Kodėl dabar visi triukšmingieji teisių ir laisvių gynėjai tyli? Kas galėtų paneigti, kad tyli todėl, jog turi naudos?

O kuo gi skiriasi telefoniniai, internetiniai sukčiai nuo privačių pensinių fondų? Juk ir vienų, ir kitų pagrindinis tikslas yra išvilioti žmonių pinigus. Skirtumai du. Telefoniniai, internetiniai sukčiai dar neįteisinti, o pensiniai fondai, kaip mėgdavo sakyti A.M.Brazauskas –„vsio zakonno“, nes 2003-07-04, kaip jau minėjau, buvo priimtas „Pensijų kaupimo įstatymas“. Be to, pensiniai fondai akivaizdžiai turi valdžios „stogą“.

Jei „Sodra“ tiek metų nebūtų išbiudžetinama, nukreipiant piniginius srautus į privačius pensinius fondus, šiandien tikrai galėtume kalbėti apie garbingesnes pensijos. „Sodra“ užtikrina išmokas senatvėje. Jei ta pinigų suma, kuri dabar keliauja į privačius pensinius fondus patektų į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, tai pensijai per metus žmogus papildomai sukauptų apie 400 eurų ir daugiau, priklausomai nuo darbo užmokesčio.

Taigi, ką garantuoja „Sodra“? Geriausiai į tai atsakys Seimo patvirtinto 2024 m. „Sodros” biudžeto skaičiai: pensijoms numatyta 5,503 mlrd. eurų, ligos draudimo išmokoms – 503,5 mln. eurų, motinystės draudimo išmokoms – 475 mln. eurų, nedarbo socialiniam draudimui – 404,1 mln. eurų, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui – 43,3
mln. eurų.

Tai planuojamos „Sodros“ išmokos, sudarančios apie 7 mlrd. eurų. Įplaukos 2024 m. planuojamos apie 7,639 mlrd. eurų. Taigi apie 577 mln. eurų dar keliaus į „Sodros“ rezervą, kuris 2024 m. turėtų perkopti 3 mlrd. eurų. „Sodros“ garantas yra valstybė. Beje, tai jau ne kartą išbandyta ir patvirtinta praktikoje, kuomet „Sodra“ grimzdavo minusan.

Tai įtvirtinta ir LR Konstitucijos 52 straipsnyje – „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“. O rizikas keldavo neprognozuojami politiniai sprendimai, siekiant padėti komercinės naudos siekiančioms bendrovėms, valdančioms pensijų fondus ar tiesiog prieš rinkimus, valdžiai stengiantis įsiteikti daliai rinkėjų, būdavo taškomasi „Sodros“ pinigais.

O ką privatūs pensiniai fondai, kokia jų prasmė? Ar tik nuolatos maitinti žmones pažadais ir pasakomis apie sotų ir šviesų rytojų – rojų senatvėje, o realiai jų savininkams patiems lobti ir maitintis žmonių sąskaita? Kokia jų atsakomybė? Ogi, jokios! Kas jų garantas? Gal baltcapai, kazino ar stepukoniai?

Dar vienas įdomus ir svarbus palyginimas. Anot socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) pensijų grupės vadovės Ingos Buškutės, visa pensijų fondų suma yra virš 6 mlrd. eurų. Aukščiau mano pateikti skaičiai rodo, kad vien 2024 m. „Sodros“ biudžetas disponuoja apie 10 mlrd. eurų. Tai kartu ir atsakymas, kodėl privatus verslas taip gašliai dairosi į „Sodrą“
ir stengiasi ją menkinti visuomenės akyse.

Tačiau būna ir stebuklų. Greičiausiai dar ilgai žmonės būtų mulkinami privačių pensinių fondų propaganda, bet pagaliau išlindo yla iš maišo ir antra pensijų pakopa atsiskleidė, kaip neatsakingai jie elgiasi su žmonių pinigais. Net nežinau kam dėkoti? Vilniaus miesto merui Valdui Benkunskui, įtraukiant „Baltcap“ į atnaujintas stadiono statybas ar Šarūnui Stepukoniui ir kazino, o gal visiems kartu?

Pagaliau ir Konstitucinis Teismas (KT) tarė savo žodį, patvirtindamas, kad galioja LR Konstitucijos 23 straipsnis, kuris teigia, jog „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Žmonių uždirbti pinigai yra jų nuosavybė ir jokie fondai, bankai ar pan. negali su jais elgtis, kaip panorėję.

Nenustebino, kuomet po KT sprendimo iš visų pakampių pradėjo lįsti privačių pensinių fondų gynėjai ir gelbėtojai. Išlindo ir LLRI – Lietuvos laisvosios rinkos instituto atstovai su pačia Elena Leontjeva priešakyje. Aišku, su savo komentarais dėl Konstitucinio Teismo sprendimo, vėl kartojamomis pasakomis apie antros pensijų pakopos kuriamą rojų senatvėje ir kritika „Sodrai“, nes kaipgi jos neužkabinsi, jei ten 10 mlrd. eurų!

Turint bizniauti mėgstančią SADM ministrę M. Navickienę, su ypatingai lojaliu naujuoju „Sodros“ vadovu ir žinant, kad ministrė sugebėjo išbuožinti net neįgaliuosius, supranti, jog „Sodra“ išties atsiduria politinių sprendimų rizikos zonoje. O aplink dar toks privačių pensinių fondų propagandistų choras su Laisvosios rinkos institutu (LLRI) priešakyje.

Manau, kad vertėtų prisiminti, kas gi yra ta LLRI? Teigiama, kad laisvosios rinkos institutas – privati, pelno nesiekianti, nepolitinė ekonominė organizacija, įsteigta 1990 m. Jis siekia, kad laisvosios rinkos idėjos taptų Lietuvos visuomenės gyvenimo dalimi. LLRI yra ne mokslinių tyrimų institutas, o idėjų kalvė, surengė pirmuosius mokymus viešosios politikos institutams iš Europos, o 2008 m. pradžioje LLRI buvo pripažintas vienu geriausių Centrinės Europos ir Pasaulio viešosios politikos centru.

Dar LLRI atlieka tyrimus reikšmingais ekonomikos ir jos politikos klausimais, kuria reformų koncepcijas, rengia įstatymų projektus ir ekspertizes, teikia siūlymus valdžios institucijoms. Prisistatyme pakankamai nemažai prieštaravimų, tai logiškas klausimas būtų ir dėl pelno nesiekimo.

Bet tiek to. Manau, žymiai baisiau ir pavojingiau valstybei ir žmonėms buvo ir yra tai, kad virš 30 metų visos Lietuvos valdžios reformas vykdė vadovaudamosios LLRI dogmomis, siūlymais, nurodymais. O nuolatos LLRI siūlomų šalies problemų sprendimo būdų esmė – valstybės išvalstybinimas. Spręskite patys, ką reiškia LLRI spaudimas be paliovos mažinti mokesčius, atsisakyti valstybės reguliavimo, privatizuoti transporto sektorių (geležinkelius, oro uostus ir pan.), švietimo sistemoje vengti valstybės kišimosi, nereguliuoti gydymo paslaugų kainų, ekonominę politiką grįsti tik kapitalistinėmis idėjomis, skurstantiems neskirti valstybinės paramos ir t. t.

Kuomet virš 30 metų stebi nuolatinį LLRI spaudimą visoms valdžioms vykdyti laisvosios rinkos instituto nurodymus aukščiau paminėtais ir eile kitų klausimų, pradedi galvoti ar LLRI nėra antikonstitucinė organizacija? 52 LR Konstitucijos straipsnį jau
paminėjau, akivaizdūs prieštaravimai ir Konstitucijos 46 straipsnio 3 punktui, kuris teigia, kad „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“. Tų prieštaravimų yra ir daugiau. Ar valstybės išvalstybinimas nėra antivalstybinė veikla?

Beje, laisvosios rinkos institutas nesikuklina pasigirti, kad jų idėjos įgyvendinamos visų valdžioje būnančių politinių jėgų. Kaip antai, pvz., LLRI propaguojama mokesčių mažinimo programa Lietuvoje buvo įgyvendinta esant tiek socialdemokratinės, tiek  konservatorių, tiek ir liberaliosios pakraipos Seime daugumai.

Dar prisiminkime LLRI švenčiamas laisvės nuo mokesčių dienas, kuomet Vilniuje, Gedimino prospektu net būdavo ridenamas butaforinis akmuo, simbolizuojant mokesčius, kaip blogį ir taps aišku, kodėl Lietuvoje šešėlinėje ekonomikoje plaukioja apie 10 mlrd. eurų ir vengiama mokėti mokesčius. Beje, įdomiausia tai, kad dabartinė vyriausybė, kaip ir Seimo pozicija bei opozicija, ieškodamos papildomų lėšų gynybai, net neužsimena apie gausiausią rezervą gynybos stiprinimui – 10 mlrd. eurų esančių „šešėlyje“.

Bet grįžkime prie tų nelemtų pensinių fondų. Jų gynėjai ir propaguotojai su LLRI propagandistais priešakyje kaltina žmones finansiniu neraštingumu, negebėjimu naudotis savo pinigais. Anot jų, raštingi esą tik saujelė apsukruolių, gebančių naudotis žmonių patiklumu ir aišku laisvosios rinkos institutas. Tuomet šių veikėjų norėtųsi paklausti, ar pasipelnymas kitų sąskaita gali būti vadintinas finansiniu raštingumu? Ar įviliojimas apgaulės būdu į visokius fondus gali būti priskirtinas finansiniam raštingumui? Ar kiekviena finansinė afera būtina gynimo?

Manau, žmonės patys patyrė pensinių fondų veiklos rezultatus ir nebereikia dar kažkokių veidmainiškų įrodinėjimų kitaip. Leiskime patiems žmonėms spręsti, kaip jiems elgtis su savo pinigais. Interpretuoti Konstitucinio Teismo sprendimą laisvosios rinkos institutui nesuteikta jokia teisė, nors jie ir turi ydingą madą sau patiems suteikinėti teises, kokių LLRI pageidauja.

Ir nereikia iškreipinėti faktų dėl Lenkijos, Estijos privačių pensinių fondų. Tiek lenkai, tiek estai žymiai griežčiau ir anksčiau ėmėsi konkrečių veiksmų prieš pensinių fondų saviveiklas. Ir gal Lietuvai pagaliau pakaks gyventi pagal LLRI dogmas, nurodymus ir propagandą. Daugiau kaip tris dešimtmečius su LLRI pamokslavimais riedėjome į bedugnę, netekome milijono gyventojų. Negi dar maža? Juk ir liaudies išmintis moko – neik su velniu obuoliauti!

Spausdinti