Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė kalbina Seinų „Žiburio“ mokykloje šiuo metu lietuvių kalbą vaikus mokančią Moniką Vaicekauskienę.
– Kokie trys lietuvių kalbos žodžiai tau patys gražiausi?
– Šiluma. Švelnumas, dzūkas.
– Studijavai lietuvių kalbą, kodėl?
– Meilę Lietuvai ir jos kalbai man įskiepijo senelis. Jau nuo pirmų mokslo dienų labai pamėgau lietuvių kalbos pamokas. Lankydavau jas su malonumu.
Todėl ir vėliau kilo mintis tęsti mokslus šia kryptimi. Studijuoti lietuvių filologiją mane taip pat ragino ir artimieji.
– Nors buvai atitrūkusi nuo lietuvių kalbos, dabar turėjai progą padirbėti mokykloje. Ar vaikams, augantiems dvikalbėje aplinkoje, sunkiau mokytis lietuvių kalbą?
– Ne visada. Vaiko kalbos raidai labai svarbu aplinka, kurioje jis auga. Vaikams nesunku įsisavinti iš karto dvi kalbas, tačiau jo kalbinė raiška priklauso nuo supančių žmonių žodyno turtingumo, gramatinių konstrukcijų sudėtingumo.
Besimokant dviejų kalbų iš karto svarbu laikytis sąlygos – „vienas suaugęs – viena kalba“. Šios taisyklės laikėsi mano tėvai – su abejais kalbėdavau jų gimtomis kalbomis, todėl mokytis lietuvių ar lenkų kalbos nebuvo jokio skirtumo.
– Kokius matai pagrindinius iššūkius?
– Dvikalbiai žmonės labai dažnai painioja dviejų kalbų žodžius vienu metu. Neretai turi sunkumų su gramatikos taisyklių įsisavinimu ar maišymu, pavyzdžiui: veiksmažodžių su dalelyte ne rašymu lietuvių ir lenkų kalbose, i ir y raidžių neskyrimu.
Būna problemų su svetimžodžių pakeitimu atitikmenimis. Todėl manau, kad pagrindinis iššūkis yra puoselėti lietuvių kalbą, taisyklingą rašybą, žodžių tarimą tam, kad ir ateityje ji išliktų tokia pat išskirtinė kaip ir dabar.
– Trys dalykai, kurie tau atrodo svarbiausi kalbant apie lietuvių kalbą ir jos išskirtinumą apskritai.
– Kiekviena šalis turi kažką išskirtinio, įdomaus. Vienas tų dalykų yra kalba. Lietuvių kalba yra laikytina archajiškiausia indoeuropiečių grupėje. Ji yra patekusi į sunkiausiai išmokstamų kalbų sąrašą.
Žavi savo tarmėmis ir patarmėmis. Mano širdžiai artimiausia dzūkų patarmė ir žemaičių tarmė. Pamenu studijų laikais besikalbančias žemaites. Kaip svajojau ir aš taip kalbėti!
Deja, ne visada ir ne visus tarmės žavėjo. Tad manau, kalbėti tarmiškai ne gėda, o išskirtinumas!
– Dėkui!
Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė
(Bus daugiau)
III dalis čia;
II dalis čia;
I dalis čia.
Džiugu, kad mokytoja p. Monika mini jai patinkančias dzūkų patarmę ir žemaičių tarmę. Lietuvių tautai labai svarbu išlaikyti tarmes, nes taip žymimas pastovus, o ne klajoklinis, jų gyvenimo būdas tam tikrame tėviškės geografiniame regione. Tarmių išlaikymo svarba valstybės egzistencijai yra išdėstyta knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” e-formato, kuris priklijuotas knygos antro viršelio vidaus pusėje, skyriuje “Evoliucijos dėsnių paisymas” (38 p.). Ją su pristatymu į namus bet kurioje pasaulio vietoje galima įsigyti internetu “Istorija pareinant į Lietuvą I Patogupirkti.lt”.
Man keista, kai rytų aukštaitiškos Dieveniškių apylinkės priskriamos Dzūkijos regionui, kaip ir Sariai, Naujasis Strūnaitis, Cirkliškis, kuriuose buvo kalbama tokia pačia rytų aukštaičių vilniškių tarme, kaip ir Švenčionyse ar Ignalinoje. Suprantu, kad Žemaitijos etnografinis regionas nevisai sutampa su žemaičių ir aukšaičių tarmių riba, nors kita vertus, vakarų aukštaitiškoje Veliuonoje sakoma žemaitiškai-Nemuns, Pranuks, Juzuks, seniūns o ne Niemunas, Pranukas, Juozukas,seniūnas kaip Suvalkijoje, taip pat Veliuonoje sakoma lytus lyj , o ne lietus lyja, pas mūsų,kaip ir pietų žemaičiuose o ne pas mus.
Norėčiau pasakyti, gerb. skt., kad be gentinių tarmių bei patarmių, yra pas mus šnektos dar ir pašnektės, todėl griežtas ribas tarp, sakysim, dzūkų, aukštaičių ir žemaičių nustatyti yra sunku. Reikalas tas, kad “grynai” kalbantys aukštaičiai, žemaičiai arba dzūkai energetiškai tolsta vienas nuo kito ir, jei nebūtų pasimaišymo tarpusavyje (sakysim iki trečdalio), tai jos dėl vidinės kraujomaišos išsigimtų, kas yra nepageidautina tautos sveikatai. Žodžiu reikia, kad, vengiant apsigimimo, kaimyninių genčių žmones (ypač ant ribos) poruotųsi tarpusavyje, ko pasėkoje atsirastų kalbinės patarmės, šnektos bei pašnektės. Administracine tvarka, taigi, pačios bazinės (o jų turi būti geriau trys, negu penkios) gentys turi sutarti, kur eina jų žemių politinio valdymo ribos.
Labai Jums pritariu, Rimgaudai, tad ir rašau apie Veliuonos šnektą ( beje, tai galbūt vakarų aukštaičių Jurbarko šnektos dalis), kuri skamba tarsi zanavykiškai ( šiaurės suvalkietiškai), bet turi ir pietų žemaičių raseiniškių bruožų ( žodžių galūnių trumpinimas,”lytus”, “pas mūsų” ir pan,). Šiaulių šnekta taip pat pereinamoji tarp žemaičių ir vidurio aukštaičių tarmių. Net Biržų rajone kaimuose arčiau Papilio buvo sakoma “mono tavas mylajo gimtojų žemaly” ( ” mano tėvas mylėjo gimtąją žemelę”,) vos keli kilometrai į vakarus Biržų link- “mono tavus mylajo gimtojų žemialy”, dar arčiau Biržų- “mana tėvus mylėja gimtojų žemialy”. Tiesiog šnektos palaipsniui pereina iš rytų aukštaičių kupiškėnų patarmės į šiaurės panevėžiškių patarmę.
Teko lankyti artimą žmogų vienoje didžiausių Lietuvos ligoninių. Palatoje gulėjo keturi pacientai (kartu su mano artimuoju). Vienas pacientas su dukra kalbėjo rusiškai, o su anūku- pa prostu. Kitas pacientas su šeima bendravo paeiliui rusiškai ir pa prostu . Dar vienas pacientas ( prie lovos matėsi užrašas su galimai rusiškos kilmės pavarde) su anais dviem pacientais bendravo lietuviškai, net ir atsakydamas į kreipinius rusų kalba. Tada ir tie pacientai pereidavo prie bendravimo lietuvių kalba visai sklandžiai ir beveik be akcento. Taip pat tos ligoninės koridoriuose girdėjosi rusiška ar pa prostu kalba su įterpiamais lietuviškais žodžiais “gydytojas”. “siuntimas”,”vaistinė” ir pan.
Dialektologų užrašytas žodis, kurį čia rašote – “pa prostu”, yra užrašytas ne kaip čia slaviškai užrašote, o – ‘paprostu’. Rusų mokslininkai, tyrę šį žodį, nustatė, kad juo buvo vadinama pirmoji LDK kancialerinė kalba. Taigi jo nesiejo su slavų ‘prosto’ reikšme. Tad visai gali būti, kad jis sudarytas iš ‘pop + rastas (raštas)’, kas rodo jo kilmę kaip ne slavų žodžio.
Yra toks lietuviškas žodis “paprastas”.
>skt.
Panaši gentinė santvarka buvo legendinėje nežinia kur ir nežinia kada po vandeniu paskendusioje milžiniškoje saloje vardu Atlantida. Apie ją, Platono Atlantidą, galima pasiskaityti knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” e-formato su USB raktu skyriaus “Aukso sala – kokia ji?” 21 – 23 puslapiuose. Ten gyveno giminiškos gentys, iš polių valdomos karalių ir, kas reikšminga, yra pažymėta, kad “nė vienas jų niekada neturi pakelti ginklo prieš kitą”. Kitaip sakant, dėl teritorijos tarp jų ginčai privalėjo būti sprendžiami politinėmis priemonėmis, o ne ginklais.
Galima būtų manyti, kad žodis ‘paprastu’ reiškia kalbėti ‘įprastine’ kalba, bet tai, kad LDK pirmoji kanceliarinė kalba vadinta ‘poprostu’ bei kad ji yra panaši į senąją slavų bažnytinę kalbą, sakytų, jog pavadinimo ‘poprostu’ kilmė sietina su bažnyčia ir šventuoju raštu. Konkrečiai toks pavadinimas galėjo rastis šnekamojoje kalboje iš žodžių popas ir raštas (tarm. rastas) pagal tai, kad popai šia kalba skelbė tikintiesiems “šventąjį raštą”. Taigi žmonės (tarminiai lietuviai) ją galėjo praminti ‘poprašte’ kalba ir evangelizcijos procese prie jos pereiti – pradžioje bajorai, dvarininkai, o vėliau ir valstiečiai, paprasti žmonės. Vėliau bajorai, dvarinkamai tą ‘poprostu’ kalbą ėmė atitinkamai vadinti rusų ar lenkų kalba, o paprastuose žmonėse prigijo tas pradinis pramintasis ‘popraštės’ pavadinimas. .
Paprastas latviškai – parasts.
Dekoju Mikui ,
ir Prasau ir dar Paprasysiu daugiau apie tai Parasyti…
Čia turime priešdėlių skirtingumą – latv. ‘par-‘ = liet. ‘pra-‘ = slav. ‘pro-‘. Dėl galimumo, kad lietuviai popų skelbiamas evangelijas popų raštais vadinimo -‘popraštė/popraste’ žodžiu bei jo skambėsio panašumo į slavų ‘prosto, po prostu’ lietuviškas ‘popraštė/popraste’ (tarminis, gal sėlių) lietuviškas žodis prarado pirminę reikšmę ir įgavo slaviškojo “po prostu”, lietuvių ‘paprastas’, latv. ‘parasts’ reikšmę.
Bet to ‘po prostu’ pavadinimo kilmė gali sietis ir su senojo ‘prūsų’ vardo skambėsiu, atsižvelgus į tai, kad prūsų kalba apslavėjimo turi taipogi kaip ir lietuvių, taigi kontaktai su jais regione – akivaizdūs.