Vasario 27 d. buvo minimos Simono Konarskio 185-osios mirties metinės. Šis 1830–1831 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimo veikėjas buvo sušaudytas 1839 m. vasario 27 d. Vilniuje, Pohuliankos priemiestyje (dabar Muitinės g.).
Prieš šimtą metų, t. y. 1924 m. kovo 2 d., minint S. Konarskio 85-ąsias mirties metines Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenės rūpesčiu jo sušaudymo vietoje buvo atidengtas paminklinis akmuo su ereliu pagal Vilniaus universiteto profesoriaus ir architekto Juliaus Kloso (1881–1933) projektą.
Paminklas išliko iki šių dienų, o erelis po Antrojo pasaulinio karo dingo. 2023 m. lapkričio mėnesį paminklas S. Konarskiui atnaujintas, ir jį vėl puošia erelis.
Šios sukaktys, Lietuvos valstybės istorijos archyve (toliau – LVIA) ir Vyriausiajame senųjų aktų archyve Varšuvoje (Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie) saugomi dokumentai paskatino parengti virtualią parodą „Simonas Konarskis archyvų dokumentuose“.
Parodoje eksponuojami ir Istorinės ir literatūrinės draugijos / Lenkų bibliotekos Paryžiuje (Société Historique et Littéraire Polonaise – Bibliothèque Polonaise de Paris) bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentai.
S. Konarskis gimė 1808 m. kovo 5 d. netoli Simno esančiame Dapkiškių dvare. Su Vilniumi jį sieja ne tik 1830–1831 m. sukilimo įvykiai.
1831 m. birželio 19 d. S. Konarskis dalyvavo Panerių kautynėse prie Vilniaus, vėliau pasitraukė į Prūsiją ir Prancūziją, kur platino demokratinius sumanymus tarp emigrantų.
Į Vilnių jis vėl atvyko 1838 m. gegužės mėnesį – čia įsigijo šriftą ruošiamai steigti spaustuvei atokiame Baltarusijos vienkiemyje.
S. Konarskis, dangstydamasis svetimomis pavardėmis, slapstėsi bendražygių namuose ar nuomojamuose butuose, kol birželio 8 d. netoli Rukainių, Ašmenos trakto Kryžkelio pašto stotyje, buvo atpažintas ir suimtas.
Tąkart jis prisistatė esąs Lukas Čulančikas. Vilniaus bazilijonų vienuolyne suimtasis buvo tardomas ir kankinamas, o mirties egzekucija įvykdyta Pohuliankoje.
Parodoje pristatoma apie 50 1686–1929 m. sudarytų dokumentų, susijusių su S. Konarskio gyvenimu ir veikla.
Dokumentai suskirstyti į 7 grupes: Konarskių giminė, Dapkiškių dvaras ir Simono Konarskio gimimas; jo mokslai Seinų pradinėje mokykloje; karinė tarnyba ir dalyvavimas 1830–1831 m. sukilime; veikla emigracijoje; suėmimas, kalinimas ir tardymas; mirties bausmės įvykdymas ir 85-ųjų jo mirties metinių minėjimas Vilniuje.
Parodoje eksponuojami dokumentai yra parašyti lenkų, rusų ir vokiečių kalbomis. Tikimės, kad jie sudomins 1830–1831 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimo, Simono Konarskio asmenybės tyrinėtojus ir visus besidominčius Lenkijos ir Lietuvos istorija.
Pohulanka- išties nūdienos Vilniaus dalies ,,lietuviškas ” pavadinimas. Antra,- 1830/31 metų Sukilimas tai vien lenkų ir lenkakalbių ginkluotas stiprius pasipriešinimas prieš carinę Rusija siekiant atkurti Lenkijos valstybę.
Skaičiau, kad Pohulianka ( “lėbavimas”) – smuklės, buvusios Senajame Trakų kelyje pavadinimas. Vėliau,pagal smuklės pavadinimą. ir Senasis Trakų kelias pervadintas Didžiąja Pohulianka. Šiaip, netoli Berlyno yra rūmai prancūzišku Sanssouci pavadinimu, Anglijoje, netoli Oksfordo yra Blenheimo rūmai, kurių pavadinimas kilo iš vokiško Blindheimo miestelio pavadinimo.
Pohuliankos pavadinimo atsiradimą labiausia būtų pagrindas sieti su iki dabar Basanavičiaus g. gale išlikusiu turgeliu. Pradžioje jis galėjęs būti kapotų malkų prekiavimo vieta. Kapotos malkos lietuviškai pagaliais vadinamos, sakoma – “atnešk kelis pagalius malkų”. Logiška, kad žmonės nekamąja kalba turgelį galėjo vadinti tiesiog ‘pagalinka/pagalenka’, kaip mėsos parduotuves vadina mėsinėmis. Taip iš lietuviško turgelio pavadinimo – Pagalinka, reiškusio malkų turgelį, apslavėjus, virto žodžiu Pohulianka, vėliau net priemiesčio pavadinimu tapusio.
Atvirkščiai, 1830/31 sukilimu bene labiausiai siekta atkurti atskirą nuo Lenkijos Lietuvos valstybę. Po Vienos kongreso Lenkija jau buvo tapusi kaip karalystė carinėje Rusijoje, o Lietuvos net vardo nebuvo likę. Tokia nelygi padėtis su Lenkija negalėjo nežeminti LDK bajorų.