Tęsiantis diskusijoms, ar dirbtinis protas gali varžytis su žmogaus kūrybiškumu, mokslininkai ieško atsakymų naujųjų technologijų epicentre.
Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto istorikė prof. Virginija Jurėnienė ir doktorantė Ugnė Pavlovaitė pagal „Erasmus+“ darbuotojų mobilumo programą apsilankė pirmojoje pasaulyje nevirtualioje dirbtinio proto galerijoje „Dead End Gallery“, įsikūrusioje Nyderlanduose.
Jos pasidalino savo įspūdžiais po susitikimo su vienu iš galerijos įkūrėjų Konstantinu Brinkmanu (Constant Brinkman).
2023-ųjų pradžioje Amsterdame atidaryta pirmoji pasaulyje dirbtinio proto mašinų ir algoritmų sukurto meno galerija.
Centriniame De Walleno rajone įsikūrusioje galerijoje rodomi išradingi dirbtinio proto algoritmų kūriniai – nuo skaitmeninių paveikslų iki interaktyvių kūrinių.
Dirbtinis menas, kurį sukūrė dirbtinio proto menininkai
Pasak sumanymo autorių, menininkai kuria patys save.
„Atsakydami į atvirus klausimus dirbtinio proto menininkai, kūrinių veikėjai kuria savo istorijas, asmenines patirtis bei jausmus, formuodami savitą požiūrį į meną ir pomėgius.
Pamažu jie ugdo gilų sąmoningumą, o netolimoje ateityje, tikiuosi, ir jausmingumą“, – pažymi C. Brinkmanas.
Tobulėjantis dirbtinio proto menininkų savęs suvokimas natūraliai atsispindi jų meninėje raiškoje.
„Stulbina, kad „Dead End Gallery” įkūrėjams pavyko dirbtinio proto modulį paversti pusiau autonomišku meno kūrėju, pateikiant kuo abstraktesnius klausimus kalbos modeliui, kuriuo išgaunamos net ir įvairios kūrėjų gyvenimo istorijos, atsiribojant nuo formuojamų algoritmų tikslumo arba, kitaip tariant, išsaugojant dirbtinio proto, kaip meno kūrinio autoriaus, autentiškumą ir atveriant erdvę eksperimentavimui“, – sako U. Pavlovaitė ir priduria, kad kai kurie kūriniai yra tarsi iš fantastinio pasaulio ir netgi kelia šiurpą.
„Nors kiekvienas sukurtas kūrinys yra techniškai išskirtinis, jie nėra nepriekaištingi“, – pažymi prof. V. Jurėnienė.
K. Brinkmanas aiškina, kad generatyvinį dirbtinį protą pasitelkiantys menininkai įgyja vis daugiau patirties, todėl jų darbai sparčiai tobulėja.
Jis sako, kad toks menas ne tik užburia, bet ir skatina diskutuoti apie kūrybiškumo ateitį.
„Pasaulyje, kurį nuolat iš naujo apibrėžia technologijos, „Dead End Gallery“ tampa naujovių ir meninės raiškos švyturiu.
Čia laikui nepavaldus meno žavesys susilieja su beribėmis dirbtinio proto galimybėmis, o kiekvienas darbas liudija žmogaus išradingumo ir mašinos tikslumo simbiozinį šokį“, – teigia jis.
Dirbtinio proto naudojimas kelia naujų iššūkių
Vienas svarbiausių galerijos darbų – „Kuratorė“ (angl. The Curator).
Jo autorė, dirbtinio proto menininkė Irisa Nova pati nustatė paveikslo kainą, kuri svyruoja nuo 3000 iki 10 000 eurų, o galimų pirkėjų dėmesio jam išties netrūksta.
K. Brinkmanas teigia, kad net ir garsūs menininkai ar rinkėjai neaplenkia galerijos, siekdami papildyti savo rinkinius futuristiniais darbais.
Tačiau egzistuoja ir kita dirbtinio proto kuriamo meno pusė. Kaip teigia vienas iš kūrėjų, jis dažnai sulaukia įvairių klausimų apie kūrinių meninę vertę, nes už jų „nėra sielos“.
Tai pabrėžia ir prof. V. Jurėnienė: „Paveikslai, kuriuos matome, primena atvirukus, aukštos kokybės knygų iliustracijas, bet ne tapytus meno kūrinius.
Atrodo, kad jiems trūksta vidinės jėgos ar energijos, kuri pritrauktų, priverstų mąstyti, tvirtinti arba neigti. Vis dėlto manau, kad tai tik dirbtinio proto kuriamo meno pradžia.“
Mokslininkė teigia, kad dirbtinio proto modelių įtraukimas skatina iš naujo apibrėžti meno suvokimą.
Kūrybiškumo suvokimo ir vertės pokyčiai
Pasak doc. Šarūno Grigaliūno, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto mokslininko, kūrybiškumas, ypač kai kalbama apie generatyvinius modelius ir meną, yra įdomi ir daugialypė sąvoka.
Tapyboje jis laikomas kūrėjo gebėjimu vaizdais perteikti jausmus, požiūrį ir asmeninę patirtį.
Menininko siela perkeliama ant drobės tokiu būdu, kuris paverčia kiekvieną darbą išskirtiniu ir atspindi vidinį pasaulį.
„Šiuo metu žmogus su kompiuteriu dažniausiai sąveikauja tokiomis priemonėmis kaip klaviatūra, rašiklis ar liečiamasis ekranas, bet ateityje gali atsirasti daugiau tiesioginių bendravimo formų.
Pavyzdžiui, mintimis pagrįstomis sąsajomis, kai mintys ir vizijos perduodamos į mašiną tiesiogiai, nenaudojant fizinių priemonių“, – sako doc. Š. Grigaliūnas.
Mokslininkas mano, kad tokie generatyviniai modeliai kaip GPT-4, kurie gali kurti turinį remdamiesi įvestais duomenimis, atkuria žmogaus jausmus, mintis ir patirtį, užkoduotą mokomuosiuose duomenyse, iš kurių mokytasi, ir rodo refleksijos gebėjimą, primenantį „žmogaus sielą“.
Šie modeliai gali generuoti vaizdus, muziką, tekstą ar kitas meno formas. Jie mokosi iš turinio, kurį jau sukūrė, ir gali parengti naują kūrinį, atspindintį jų mokymo duomenų stilių, modelius ir tematiką.
„Pabandykite įsivaizduoti, kad jau egzistuoja galimybė išsaugoti gyvenimišką patirtį, pažvelgti tūkstančius metų į ateitį, kai, naudojant generatyvinius modelius, skaitmeninami žmogaus jausmai“, – provokuoja žinovas ir priduria, kad šių elementų kilmė suformuoja tokį kūrybiškumą, kuris geba iš itin asmeniško ir žmogiško (sielos perteikimas per tradicinę tapybą) virsti naujovišku ir technologišku (dirbtinio proto ir ateities minčių perdavimo sąsajų panaudojimas).
„Galimybių spektras atskleidžia, kad kūrybiškumas nėra statiškas, jis tobulėja su turimais įrankiais ir suvokimu – nuo teptukų iki algoritmų“, – sako mokslininkas.
Doc. Š. Grigaliūnas teigia, kad į kūrybiškumą reikia žvelgti kaip į nuolatinį dialogą tarp žmogiškosios patirties ir technologinės pažangos.
„Tai procesas, kuris ne tik atspindi tai, ką reiškia būti žmogumi, bet ir tai, kaip mes plečiame ir reiškiame savo žmogiškumą, panaudodami naujausius įrankius.
Kurdami naujus komunikacijos su mašinomis būdus, plečiame kūrybinės raiškos galimybes, atveriame naujus plotus menui, kuriuose galima sujungti žmogiškuosius jausmus, patirtį ir neaprėpiamas dirbtinio proto galimybes“, – sako jis.
Pasak vieno iš „Dead End Gallery“ įkūrėjų K. Brinkmano, baimė būti pakeistiems dirbtinio proto kelia diskusijas, į kurias jis žvelgia teigiamai: „Dirbtinis protas negali pats pakeisti žmonių, tačiau jei juo nesinaudosime – būsime pakeisti.
Visuomenės švietimas turėtų tapti pagrindine priemone kovojant su šiomis baimėmis.“
Galerijos įkūrėjai vykdo įvairias mokomasias veiklas bendradarbiaudami su skirtingose industrijose veikiančiomis institucijomis ir ypatingą dėmesį skiria menininkams ir siekiui plėsti jų gebėjimus.
Vilniaus universiteto doktorantė U. Pavlovaitė priduria, kad „Dead End Gallery“ žymi naują šiuolaikinio meno erą, o žengdamas į galeriją jautiesi veriantis duris į ateitį.
Galerijos „Dead End Gallery” kuruojamame rinkinyje rasite skaitmenines ribas peržengiantį pasakojimą kuriančių dirbtinio proto pradininkų, tokių kaip Irisos Novos (Irisa Nova), Maksimiliano Hoekstro (Maximilian Hoekstra), Lilės Čenos (Lily Chen) ir Amanės Džouns (Amani Jones), šedevrus.
Tai, kad DP pasauliui menas nebus reikalingas – gali būti kažkoks meno surogatas.
Kas antras sakinys – ultra ultra blevyzga. Angliškuose internetuose jau senai įprastas reikalas (kai kalba užeina apie AI), bet pirmą kartą matau su tiek lietuviškų pavardžių.