J. Burokas. Lietuvos Didvyrio Juozo Krikštaponio garbę ginsime teismuose

Dešimtmečiais akivaizdžią šmeižto kampaniją prieš atkuriamą Lietuvos valstybę, prieš Parlamento gynėjus, laisvės kovotojus skleidė „Jedinstvo“, socialistinio liaudies fronto „Lietuva be nacizmo“ organizacijos, vadovaujamos Valerijaus Ivanovo, Algirdo Paleckio, Giedriaus Grabausko, kad žuvusieji prie televizijos bokšto, 1991 m. sausio 13 dieną, yra ne OMON, o landsbergininkų aukos, neva „savi šaudė į savus“.

Aktyvi šmeižto kampanija, prisidėjus prie žydų genocido, vyko prieš 1941 sukilėlius, Lietuvos partizanus, politinius kalinius, laisvės kovų dalyvius. Nei iš šio, nei iš to, kažkoks Stanislovas, užsilipęs ant kopėčių, su kūju sudaužė ant Vrublevskio bibliotekos fasadinės sienos pritvirtintą Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo bareljefą.

Buvusio Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pastangomis buvo panaikinta alėja pirmajam Lietuvos savanoriui, iškėlusiam Gedimino bokšte trispalvę vėliavą, Lietuvos 1941 m. birželio 22–28 d. sukilimo vadovui pulkininkui Kaziui Škirpai.

Šis meras, norėdamas sumenkinti Lukiškių aikštėje Vyčio paminklo pastatymo sumanymą, prie pat šimtmečio rato įrengė „pliažą“.

Rūta Vanagaitė kartu su žydšaudžių „medžiotoju“ Efraimu Zurofu pasidarbavo, kad partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui, jo gimtinėje, JAV nebūtų pastatytas  paminklas.

Žydų genocidu apkaltintas, minint gimimo šimtmetį legendinis partizanų vadas Juozas Lukša-Daumantas. Šią šmeižto kampaniją apvainikavo kultūros ir meno premijos įteikimas Mariui Ivaškevičiui, kurio knygoje „Žali“ buvo apšmeižtas, išjuoktas partizanų vyriausias vadas, valstybės vadovas Jonas Žemaitis-Vytautas ir jo bendražygiai.

Iš Seimo darbotvarkės  išbrauktas Įstatymo projektas dėl LKP neteisinės, nusikalstamos, represinės veiklos įvertinimo.

Taip po trijų nepriklausomybės dešimtmečių Lietuvoje keičiasi požiūris į laisvės kovas ir istorinę atmintį, štai kokią pagarbą Seimas reiškia tiems, kurie paaukojo savo sveikatą ir gyvybę kovoje už Tėvynės laisvę.

Geriausias pavyzdys yra kario savanorio, pulkininko, prezidento Antano Smetonos sūnėno, žuvusio kovoje su NKVD kariuomene Juozo Krikštaponio gyvenimo istorijos pavyzdys.

Ukmergėje, Vytauto gatvėje prie Vlado Šlaito viešosios bibliotekos, stovintis paminklinis akmuo su partizano Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio bareljefu tapo radikalių, antivalstybinių organizacijų taikiniu.

Jau dešimtmečiais reikalaujama paminklą iškelti už Ukmergės miesto ribų. Prie radikalių „Lietuva be nacizmo“ ir panašių organizacijų, prie buvusio užsienio reikalų ministro, VLKJS CK komjaunimo sekretoriaus Lino Linkevičiaus, žydų bendrijos pirmininkės Fainos Kukliansky, Seimo nario Emanuelio Zingerio, prisijungė ir TS-LKD vadovas Gabrielius Landsbergis.

2023 m. balandžio 28 d. Ukmergės meras Rolandas Janickas gavo Užsienio reikalų ministro, TS-LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio raštą, kuriame prašoma, kad, nepaisant J. Krikštaponio nuopelnų, jam skirtas paminklinis akmuo būtų iškeltas už Ukmergės ribų.

Neva autoritetingų Lietuvos ir tarptautinių istorikų tyrimai rodo, kad J. Krikštaponis, būdamas Tautinio darbo apsaugos bataliono 2 kuopos vadu, asmeniškai prisidėjo prie nacistinės Vokietijos organizuoto civilių asmenų, daugiausia žydų tautybės žudymo.

Paminklas J. Krikštaponiui pastatytas, kaip didvyriui, žuvusiam 1945-01-12d. kautynėse su gausia NKVD kariuomene.

Po mirties Lietuvos valstybė jam suteikė kario savanorio statusą ir pulkininko laipsnį.

Taigi, paminklo J. Krikštaponiui iškėlimas, kaip to reikalavo UR ministras reiškė Lietuvos, kaip teisinės valstybės, neigimą ir tai padariusiems iniciatoriams turėjo užtraukti baudžiamąją atsakomybę.

Nesulaukęs iš mero greito atsakymo, G. Landsbergis pasiuntė to darbo paspartinimui savo viceministrą Mantą Adomėną, kuris jau nebeprašė, o viršydamas savo kompetenciją, straipsnyje, Ukmergės miesto savivaldybės vadovus pavadino („valdžiuke“), griežtai reikalavo iš jam nepavaldžių miesto vadovų, iškelti paminklą.

Pasirodo, tokie Užsienio reikalų ministerijos vadovybės reikalavimai yra neatsitiktiniai, o vykdomi užsienio valstybių diplomatų spaudimu.

2023 m. rugpjūčio 23 d. JAV ambasadorius Lietuvoje kreipėsi į Ukmergės merą aiškindamas, kad J. Krikštaponis žudė ne tik Baltarusijos, bet ir Lietuvos žydus.

Tokių teiginių jokiuose dokumentuose nėra.

Izraelio ambasadorius Lietuvai Josefas Levis (Yossef Lewy), rugsėjo 23 d. Paneriuose, minint žydų genocido 80 sukaktį, kalbėjo dar neatsakingiau: neva Ukmergėje stovi paminklas, skirtas pagerbti masinį žudiką, provokiško bataliono savanorį, „savo rankomis skerdusį kūdikius ir močiutes netoli Minsko“.

Kodėl mūsų Užsienio reikalų ministerija nereagavo į tokį akivaizdų šmeižtą prieš Lietuvos pilietį ir visą valstybę, kodėl nepareikalavo iš diplomatų pagrįsti įrodymais tokius teiginius?

Kita vertus, kas užsienio valstybių atstovus „maitina“ tokia dezinformacija – gal mūsų laisvės kovotojus šmeižianti žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky užtikrintai pažadėjusi, kad paminklas Ukmergėje J. Krikštaponiui bus nugriautas.

Visa tai kelia nuostabą, kas tai per valstybė ir jos politikai, kurie leidžia niekinti laisvės kovų istoriją, užsienio valstybių atsakingiems arba antivalstybiškai nusiteikusiems, sovietinio paveldo neatsisakiusiems asmenims.

Siekdamas nuo nepagrįstų užsakomųjų kaltinimų apginti garbingą Lietuvos karininką Juozą Krikštaponį pateikiu šiuos nepaneigiamus dokumentus ir neatmetamus argumentus:

1. 1945-08-25d. generolo majoro P. Kapralovo (rusų kalba) raštas generolui leitenantui I. Tkačenkai, kad 1945-01-12 d. sunaikintas Juozo Krikštaponio bandos būrys. Tam mūšiui vadovavo J. Krikštaponis, kuriame žuvo 30 bandos narių,faktinai 18, 12- iš apsupties pasitraukė.

Bendražygiai kvietė vadą iš mūšio trauktis, bet jis pasakė: jūs traukitės, aš jus pridengsiu. Tame mūšyje žuvo per 100 sovietinių NKVD divizijos karių- okupantų.

Tame mūšyje žuvo J. Krikštaponis, suimtas, sunkiai sužeistas į krūtinę, jo brolis Jonas, kuris greitai nuo žaizdų mirė arba buvo nužudytas- stribų terminais pribaigtas. Brolių palaikų užkasimo, išniekinimo vietos nežinomos.

Kitus žuvusius partizanus skubiai palaidojo kaimynai, patriotai Lėno kapinėse. Be to, tame rašte generolai vienas kitam rašo (tai nesisiję su mūšiu), kad žuvęs Juozas Krikštaponis g.1912 m. buvusios Lietuvos kariuomenės leitenantas vokiečių okupacijos metais buvo suimtas ir tris mėnesius kalėjo Kauno gestapo kalėjime.

Jo gyvenimas gal būtų ir pasibaigęs vokiečių koncentracijos stovyklose, bet jį išgelbėjo tuo metu Kaune buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis;

2. Rusų kalba pateiktas 2 policijos bataliono, sudaryto 1941 m. spalio 6 d. pagal įsakymą Nr. 42 sąrašas: kuopos vadas- Krikštaponis Juozas, Karolio (faktinai Jono), žuvęs. Nuo pat pirmos bataliono atykimo dienos, 1941m. spalio 6 d. kuopos vadu paskirtas vyr. ltn. Reikalas Nikodemas, Simono g. 1907 m., gyvena JAV.

Jis pagal bataliono karių liudijimą nuo 1941 m spalio 06 iki lapkričio mėn. vadovavo kuopai.  

Lietuvo istorijos instituto darbuotojas dr. M. Pocius pažymoje „Apie J. Krikštaponio biografiją ir veiklą“ 12 psl. pažymi, kad 1941 m. spalio – gruodžio mėnesiais ltn. J. Krikštaponis ir ltn. Nikodemas Reikalas galėjo pakaitom eiti 2-ojo PPT bataliono 2 kuopos vado pareigas. Jokio dokumento, kad jie pavadavo vienas kitą nėra- pats Pocius rašo, kad jie galėjo pakaitom eiti kuopos vado pareigas;

3. 1941 m. spalio pradžioje 2-is batalionas gavo vokiečių rezervinės policijos bataliono majoro F. Lechthalerio įsakymą „išvalyti Minsko, Borisovo ir Slucko sritis nuo ten užsilikusių bolševikų kariuomenės likučių ir bolševikų partizanų“.

Būtent nuo 1941 m. spalio 6 d. 2-as policijos batalionas išvyko į Minską kovai su sovietiniais partizanais: būrio vadas ltn. Vladas Tamošiūnas iš Ukmergės rajono, jo likimas nežinomas. būrio vado pav. Augustas Panuškis iš Ukmergės rajono iš bataliono pabėgo.

Krikštaponis Juozas taip pat ukmergiškis (jeigu jis buvo tame batalione) galėjo kartu su savo žemiečiais trauktis iš bataliono, nes nuo 1941m. spalio mėn. 6 d. kuopai jau vadovauja Reikalas Nikodemas. Vienas tardomas bataliono karys teigė, kad iš bataliono dezertyravo 57 asmenys;

4. Pagal J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės – Juodienės liudijimą, kurį užrašė 1991m. liepos mėn žymus Panevėžio kraštotyrininkas Romas Kaunietis, brolis Juozas visą vokiečių okupacijos laikotarpį gyveno tėviškėje, savo namuose.

Tai liudija ir Juozo Krikštaponio kaimynai Antanina Misiukaitė ir Julius Čeponis, kad jis visą laiką gyveno savo namuose arba slapstėsi. Apie tai liudijo ir kiti to krašto gyventojai;

5. Man – Jonui Burokui asmeniškai pasakojo klasės draugas Julius Čeponis (J. Krikštaponis buvo Čeponių kaimynas), kad yra amžinai dėkingas Juozui Krikštaponiui už jo ir jo kaimynų šeimų išgelbėjimą. Vokiečių okupacijos metais į Užugirio kaimą atjojo du vokiečiai reikalauti iš ūkininkų duoklės. Jie užsibuvo iki pavakario.

Grįžtant į savo būstinę juos ir arklius nušovė rusų partizanai. Po šio įvykio į kaimą atvyko daug vokiečių karių, apsupo sodybų pastatus, suvarė gyventojus ir įsakė niekur nesitraukti, sudegino vieną didelį pastatą.

Vienas tėvas iš tų apsuptų šeimų, tuo metu tarp suimtųjų nebuvo. Jis pamatęs apsuptus namus ir daugybę vokiečių karių, skubiai pranešė J. Krikštaponiui apie galimą susidorojimą su suimtaisiais.

J. Krikštaponis kartu su Lėno klebonu greitai atvyko į tą kaimą ir padėjo, kad būtų išgelbėti nekalti žmonės, moterys ir vaikai nuo sušaudymo.

2021m. gruodžio 02 d. Lietuvos istorijos instituto organizuotoje konferencijoje, kuri vyko Ukmergėje Vlado Šlaito bibliotekoje Julius Čeponis liudijo šį faktą, tačiau Lietuvos istorijos instituto (LII) direktorius Alvydas Nikžentaitis ir ypač dr. Nerijus Šepetys užsipuolė senyvą žmogų.

Jie J. Čeponiui neleido kalbėti, visaip trukdė ir replikavo, tačiau J. Čeponis trukdomas ir virpėdamas pasakė savo nuomonę, kad J. Krikštaponis išgelbėjo kaimo gyventojus ir jį – vaiką nuo sušaudymo.

Dėl tokio užsipuolimo J. Čeponis labai pergyveno. Aš kalbėjau su juo, jis skundėsi kaip tokio aukšto rango mokslininkai galėjo su juo, tikru to įvykio liudytoju, taip elgtis. Tokiu konferencijos organizatorių neetišku elgesiu, labai stebėjosi konferencijos dalyviai.

Po kelių savaičių sužinojome, kad Julius Čeponis, mano klasės draugas, vienas iš liudytojų, gynęs Juozo Krikštaponio garbę, iškeliavo į amžinybę;

6. Apie Juozo Krikštaponio didelę neapykantą vokiškiesiems okupantams liudija dar vienas faktas. Visiems to krašto gyventojams žinomas įvykis, įvykęs Ukmergės restorane. Jame valgė ir vaišinosi vokiečiai. Atskirai nuo jų pietavo Krikštaponis.

Tuo metu į restoraną įėjo 2 valstiečiai su sermėgomis. Einant jiems pro vokiečius, vienas iš jų šūktelėjo – litauische Schweine– lietuviškos kiaulės. Juozas Krikštaponis, būdamas kilnios lietuviškos, patriotinės dvasios, aukšto lygio sportininkas, rutulio stūmikas ir disko metikas – net Lietuvos čempionas, stipruolis- pagriebė už pakarpos abu vokiečius, įžeidusius valstiečius, išbloškė abu pro duris ir  nurideno, kaip bulvių maišus, laiptais žemyn.

Dėl to vokiečių jis buvo suimtas, tris mėnesius kalėjo gestapo, Kauno kalėjime. Jį tuo metu nuo pražūties, vos gyvą, išgelbėjo į Kauną atvykęs Lietuvos kariuomenės vadas, generolas Stasys Raštikis;

7. 1948 – 1949 metais už sovietinių piliečių, žydų žudynes Baltarusijoje nuteista 40 bataliono karių, tačiau tardymo metu, tais metais, nė vienas nepaminėjo J. Krikštaponio dalyvavus žydų žudynėse. Tik po 15- 40 metų, t. y.1961- 1982 m., du iš 14 apklaustųjų (ne tardomų) prisiminė J. Krikštaponį dalyvavus šiose egzekucijose.

Pateiksiu tik vieno ne tardyme, o apklausoje dalyvavusio, po 40 metų nuo tų įvykių, Martyno Kačiulio dėstymą. Jis apklausoje kalbėjo, kad 1941 m. spalio mėn. pradžioje visas batalionas buvo atvežtas į Minską. Kitą dieną antroji kuopa buvo nuvežta į Rudensko geležinkelio stotį ir netoli nuo jos žvirduobėse dalyvavo žmonių šaudymuose. Kuopos vadas Krikštaponis liepė eiti šaudyti pasmerktuosius.

Leiskite paklausti kaip Juozas Krikštaponis galėjo dalyvauti šaudymuose, jeigu tuo metu kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas. Nenuostabu, kad po 40 metų nuo tų įvykių apklausoje galėjo ir suklysti. Tokia papildoma apklausa buvo daroma pagal LKP vadovybės ir KGB užsakymą;

8. Manoma, kad to buvo siekiama ir dėl to, kad fiktyviais liudininkų parodymais įteigti, kokia buvo niekinga Lietuvos prezidento Antano Smetonos giminė, sūnėno Juozo Krikštaponio asmenyje. Taip pat žinoma, kad dažnai MGB-KGB tardomieji mėgino kaltes suversti mirusiesiems, kad apsaugotų save nuo griežtų bausmių arba sušaudymo.

9. 2015 m. Generalinė prokuratūra įvertinusi Juozui Krikštaponiui mestus kaltinimus dėl žydų naikinimo pranešė, kad kaltinimai nepakankami ir reikalauja papildomų tyrimų. Pagal Lietuvos Konstituciją teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, o valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose pateikia tik prokurorai, o ne politikai, žurnalistai, totalitarinių nusikaltimų komisijos nariai, kitų valstybių ambasadoriai.

Jei prokurorams neužtenka įrodymų, kad Juozas Krikštaponis nusikalto, tai kodėl jo kova ir didvyriška žūtis už Lietuvos laisvę turi būti paniekinta, paminklas jam Ukmergėje nukeltas arba išbraukta paminklo įraše jo pavardė, paliekant Vyčio apygardos partizanams. Tuo ardomi valstybės konstituciniai pamatai ir klastojama Lietuvos laisvės kovų istorija.

Juozas Krikštaponis 1942 metais vadovavo Ukmergės apskrities antinaciniam tautiniam frontui.

Ukmergės krašto gyventojas M. Dirsė liudijo, kad artėjant antrajai sovietinei okupacijai J. Krikštaponis buvo kviečiamas trauktis kartu į Vakarus, bet atsisakė ir liko amžiams tėviškėje kaip garbingas Lietuvos karininkas.

Pastaruoju metu besitęsiantys kaltinimai J. Krikštaponiui dalyvavus žydų žudynėse ir reikalavimas iškelti jam skirtą paminklą yra nepagrįsti.

Apie tai argumentuotai buvo išdėstytą ir naujam Ukmergės merui Dariui Varnui. Iškelti jo paminklą iš Ukmergės į jo žūties vietą arba į mons. A. Svarinsko parką yra nepriimtina. Susitikime buvo prieita išvados, kad paminklas turi likti Ukmergėje, visų ukmergiškių garbingo dėmesio centre.

Konkretūs faktai ir liudijimai rodo, kad karys savanoris, plk. Juozas Krikštaponis buvo garbingas Lietuvos karininkas, Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos sūnėnas griežtai nusistatęs prieš fašistinę ir sovietinę okupaciją. Jis garbingai atliko kaip Lietuvos karininkas pareigą ir paaukojo gyvybę už Lietuvos laisvę.

Kai kalbama apie karį savanorį, pulkininką Juozą Krikštaponį nuolat daroma ta pati klaida. Suklaidinta visuomenė mato tik juoda ir balta. Turime suprasti, kad ši asmenybė turėjo ir iki šiol turi didžiulę reikšmę Lietuvos istorijai, todėl privalome kruopščiai, profesionaliai aiškintis istorinę tiesą, be jausmų ir neskaldydami visuomenės.

Turime suprasti, kad galioja nekaltumo prezumpcija. Niekas negali būti laikomas kaltu, kol tai neįrodyta teisingo ir nešališko teismo. Sovietmečiu buvo organizuojami susidorojimai su žmonėmis be teismo, juos pasmerkiant už nebūtus dalykus ir nužudant, o paskui juodinant jų atminimą. Mes negalime elgtis kaip sovietai.

Iki šiol, dėl J. Krikštaponiui primestų kaltinimų, nebuvo jokio teismo. Mes kreipėmės į teismą būtent tam, kad teismas pasakytų, kaip buvo iš tikrųjų, nes pagal Konstituciją tik teismas vykdo teisingumą. Vieną kartą turi būti surengtas teisingas teismas ir pateikti galutiniai atsakymai, laikantis teisinių procedūrų ir žmogaus teisių standartų, o ne apeinant konstitucinius reikalavimus.

Norime pastebėti ir tai, kad kol kas susidaro įspūdis, kad administracinis teismas labai nenoriai sprendžia bylą, vengia šitos bylos dėl rezonansinio jos pobūdžio.

Tai tik mūsų subjektyvus įspūdis. Tačiau 2023 m. lapkričio 8 dieną Lietuvos Vyriausiasis Administracinis teismas klausimą išnagrinėjo ir pasakė, kad pirmos instancijos teismas buvo neteisus, nepagrįstai atsisakė priimti mūsų pareiškimą, todėl dabar vėl esame grąžinti į pirmąją instanciją ir toliau dirbame su teismu, atliekame parengiamuosius darbus, kad procesas tęstusi toliau.

Mes kartu su savo komanda išnaudosime kiekvieną teisinę galimybę, pagal poreikį kreipsimės ir į tarptautinius žmogaus teisių teismus.

Paminklas Krikštaponiui nėra tik jam – tai paminklas istorijai, kovai su okupacija, didvyriškomis mirtims, tai paminklas kovai su nežmoniškais režimais, su kuriais kovota petys į petį. Prie paminklo prisidėjo  visuomenė, artimieji žmonės savo lėšomis, todėl raginame užtikrinti, kad jam nebūtų daroma jokia žala, kol visi klausimai neišspręsti teisme. 

Šiuo metu gyvename sunkiais, provokacijų ir dezinformacijos laikais, kai priešiškos jėgos siekia kiršinti visuomenę. Nepasiduokime neapykantai, susiskaldymui ir provokacijoms, leiskime teismams tarti galutinį žodį, ieškant objektyvios tiesos, atstatant istorinį teisingumą, neleiskime politinėmis manipuliacijomis mūsų apakinti.

Savo elgesiu nenuvilkime savo protėvių, neįskaudinkime jų atminimo ir nepaniekinkime aukų, kurios sudėtos ant Tėvynės laisvės aukuro.

Autorius yra Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas, laisvės kovų dalyvis