Sausio 13-osios rytmetį daugelio namų langai nušvis uždegtų žvakių šviesos blyksniais, primenantys 1991 metų viduržiemio įvykius, kada mūsų beginkliai žmonės su savo patriotizmu degančiomis širdimis, giesmėmis ir dainomis stojo į žūtbūtinę kovą su sovietinio okupanto automatais ir tankais apsiginklavusia kariuomene. Didelį susitelkimą ir vienybės dvasią parodę Lietuvos žmonės nugalėjo sovietizmo kauke prisidengusį ginkluotą rusiškąjį imperializmą. Nugalėjo raudonomis žvaigždėmis bei kraujuota vėliava pažymėtas tamsiąsias jėgas, norėjusias dar kartą užgožti Kovo 11-osios paskleistą laisvės šviesą, pasaulyje nuskambėjusį Lietuvos vardą.

Nuo 1991 metų sausio įvykių mus skiria jau 33-jų metų gyvenimo žingsniai. Kai ką  jau užklojo  bėgančio laiko šydas. Tačiau tų įvykių atmintis liko. Liko kaip mūsų dvasinės pergalės ženklas, žymintis dideliu žmonių pasiaukojimu, idėjine vienybe, 14 žuvusių Laisvės gynėjų krauju  įtvirtintą Lietuvos prisikėlimą. Pasaulis pamatė mūsų tautos gyvybingąją jėgą, pakilusius jos dvasinius sparnus skristi į Laisvę.

Džiaugiuosi, kad to žvarbaus sausio įvykių sūkuriuose teko dalyvauti ir man prisidedant savo maža dalele prie šio Laisvės skrydžio.  Šį skrydį pradėjau jau būdamas vidurinės mokyklos devintoje klasėje, kada atsisakiau mokytis, kaip mus pavergusios  valstybės – rusų kalbos. Lietuvos laisvės siekio keliu teko eiti iki pat jos atgimimo.

Atgimstant Lietuvai, aktyviai įsitraukiau į Sąjūdžio veiklą, dalyvavau pirmame ir kituose  jo  suvažiavimuose. Tada dirbau „Kauno gelžbetonio“ gamykloje darbo užmokesčio skyriaus vadovu. Taip pat čia  buvau savo įkurtų  Blaivybės ir Lietuvių  kalbos draugijų, turėjusių didelį pasisekimą, pirmininkas. Turėjau ir puikų patriotiškai  nusiteikusių talkininkų būrį.

Ištikus Lietuvą pavojui, 1991 metų sausį  organizavau dirbančiųjų  būrelius budėti Vilniuje prie tuometinės Aukščiausiosios tarybos, Radijo ir televizijos komiteto (Konarskio g.), Televizijos bokšto, Spaudos rūmų ir kt. Į Vilnių vykdavome po darbo valandų budėti naktimis nuo tuometinio „Kauno“ kino teatro tam tikslui parengtu autobusu. Rytmečiais šiek tiek pavargę nuo nemigos, bet  pakilia nuotaika atlikę savo pareigą, grįždavome tiesiai į darbą.

Sausio 10 dieną į Vilnių vykau budėti kartu su „Kauno audinių“ dirbančiųjų būriu, kurį subūrė ten dirbanti Zita Kanapeckaitė, vėliau tapusi Pranciškonų ordino tretininke. Budėjome prie Spaudos rūmų. Netrukus atvažiavo keletas sunkvežimių su sėdinčiais juose ginkluotais kareiviais. Pasirodė ir šarvuotis. Susikibę rankomis apsupome pastatą, dainavome patriotines lietuviškas dainas. Įėjimą užstojo kelios žmonių eilės.

Kareiviai iššokę iš sunkvežimių kažkodėl į pastatą nesiveržė. Jų vyresnysis su kažkuo vis kalbėjosi telefonu. Pasirodė  prie pastato A. Brazauskas su keliais civiliais. Jis po  pokalbio su kareivių vyresniaisiais, pasakė, kad šie pastato nepuls, ragino, kad mes išsiskirstytume.  Kareiviai sulipę į savo mašinas  išvažiavo.  A. Brazauskas lyg parodė savo galią…

Tačiau kitą dieną  čia buvo pralietas pirmasis kraujas.  Atvykę žymiai gausesni ginkluoti okupantų kareiviai pavartojo šaunamąjį ginklą. Rusų karininkas šovęs į beginklį žmogų, užsiropštęs ant tanko, viena ranka laikydamas automatą, kita – į kelnes šluostėsi nuo sužeisto  žmogaus ištryškusio kraujo susitepusią savo ranką… Sklido Spaudos rūmų gynėjų pasipiktinimo kalbos ir šūkiai –  gyvuliai, žudikai,  okupantai, fašistai, okupantai –  lauk…

Dabar, tokie patys sužvėrėję rusų karininkai, be jokio sąžinės graužimo žudo taikius ukrainiečius, mėtydami mirtį nešančias bombas į Ukrainos beginklių žmonių gyvenvietes, ligonines, mokyklas, vaikų namus ir šventoves…

Jėgos buvo nelygios.  Ginkluotiems atėjūnams Spaudos rūmus pasisekė užimti.

Didėjant politinei įtampai, vis aktyviau siautėjant okupantų kareiviams, vykdamas budėti „dėl visa ko“ atsisveikindavau su savo artimaisiais – juk gali daug kas nutikti. Galėjo „nutikti“ ir sausio 12 –osios naktį, kada su keliais įmonės dirbančiaisiais vykome budėti prie Radijo ir televizijos komiteto pastato, esančio  Konarskio gatvėje. Čia prisirinko nemažas žmonių būrys. Prie šoninio įėjimo  ant stogelio  buvo pastatytas televizorius, kuris transliavo informacinę laidą ir kitas programas. 

Kartas nuo karto iš pastato išėjusios moterys vaišindavo susirinkusius kava, arbata ir bandelėmis. Atšiauriame ore žmones sušildydavo gatvėje liepsnojantys laužai, širdis šildė ir jungė bendras tikslas, lietuviškų dainų ir giesmių  garsai. Greta vaikštinėjo blykčiodami savo „blicais“  foto korespondentai, iš jų – keletas atvykusių užsieniečių.

Staiga vidurnaktį pasigirdo balsai: artinasi tankai ir šarvuočiai. Tikrai netoliese pasigirdo čaižūs motorų garsai. Korespondentai ta kryptimi nutaikė savo foto aparatų ir filmavimo  kamerų objektyvus.  Žmonių būriai priartėjo prie pastato. Mes su savo būreliu susikibę rankomis atsistojome ant laiptų prie pat centrinių pastato durų, naiviai pasiryžę  nepraleisti sovietinių agresorių.

Apie galimą pavojų ar mirtį negalvojome, jautėme tik pareigą. Girdėjome lyg Tėvynės vidinį raginimą – nepraleisti priešo. Toliau keliomis eilėmis rikiavosi kiti žmonės, turėdami tą patį pasiryžimą. Pastato gatvės dalį keliomis eilėmis apipynė susikibusių rankomis gynėjų gyvoji siena. Tačiau po minutės lyg pradėjo tolti tie girdėti motorų garsai. Išgirdome lyg nusivylusių korespondentų balsus: pravažiavo…

Tą naktį suriaumoję kariniai šarvuočiai tikrai pravažiavo.  Lyg pajutome savo pergalę. Tačiau, kaip paaiškėjo, tai buvo agresorių repeticija, prieš kitos dienos vykusią  jų surengtą kruviną puotą. Ypač žmonės nukentėjo stovėję prie tų centrinių durų…  Į jų kojas per kitas išlaužtas duris ir langus įsibrovę sovietiniai desantininkai  mėtė dūminius sprogstamuosius užtaisus, krito ant galvų išdaužtų langų stiklai, aidėjo šūviai. Tų kulkų žymės ir dabar aiškiai matomos ant pastato sienos tinko.

Mes tą naktį budėjome kitoje vietoje.

Gėrėjomės budinčių žmonių veiduose spindinčiu dideliu ryžtu apginti savo atsikuriančios valstybės simbolius – reikšmingus pastatus, parlamentą. Prie parlamento  apšviesti degančių laužų šviesa statėme barikadas. Iš nebaigtos  namo statybos aikštelės nešėme armatūros strypus ir metalinius tinklus parlamento barikadų sutvirtinimui. Jų sienos buvo nukabinėtos įvairiais šūkiais, sovietinių vadų karikatūromis, ant stiebų buvo sumauti raudoni kariniai bilietai, sovietiniai medaliai.

Giedojome giesmes ir lietuviškas dainas.  Gedimino prospekte, prie parlamento prieigos atsirado betoninių blokų užtvara. Ant vieno didelėmis  raidėmis buvo užrašyta „Lietuvos širdis“.  Tos Širdies pulsą visi jutome. Gretimuose pastatuose gyvenę žmonės vaišindavo budinčiuosius  karštais gėrimais – kava ir arbata, naktimis drauge kurstėme laužus, vienas kitą rėmėme savo širdžių šiluma.   

Po  žvėriško Televizijos bokšto šturmo nakties –  Audrius Butkevičius, esančius žmones prie parlamento ragino išsiskirstyti, primindamas gynėjų pralietą kraują prie Televizijos bokšto. Į tai vieningai atsakėme: nesiskirstysime. Ir nesiskirstėm.  Gynėme Lietuvą savo dvasia, lietuviška daina, giesme ir malda.

Prie parlamento sukrautos gynybinės sienos įrengto altorėlio su šventųjų paveikslais ir Dievo Motinos Švč. Mergelės Marijos statulėle, klausėmės kunigų Algimanto Keinos ir  Roberto Grigo maldos, ją kartodami ne tik lūpomis, bet ir širdimi, visi pakiliai giedojome  Maironio parašytas giesmes „Marija Marija“, „Lietuva brangi…“,  susikaupę klausėmės skaitovų sakomų Bernardo Brazdžionio  ir kitų patriotinės krypties poetų eilių.

Konarskio gatvėje  Radijo ir televizijos komiteto užgrobtą pastatą supo šarvuočiai ir kariniai sunkvežimiai. Prie jų su automatais rankose dienomis ir naktimis stoviniavo kareiviai.

Kitoje gatvės pusėje atsirado du nedidučiai nameliai: viename buvo eksponuojami Lietuvos gynėjų surinkti paveikslai ir daiktai, o kitame buvo įsitaisę badautojai, protestavę prieš sovietinį smurtą. Greta ant šaligatvio  buvo pastatytas sušaudytas Laisvės varpas. Dalyvaujant daugybei žmonių, jį pašventino  tuometinis Vilniaus Katedros administratorius monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Buvo įrengtas ir altorėlis.

Nepaisant grasinančių kareivių žvilgsnių, prie altoriaus vykdavo gegužinės pamaldos. Ne kartą su atvykusiu savo būriu teko dalyvauti  eisenoje (procesijoje) apie užgrobtą Radijo ir televizijos pastatą.   Eisenos metu būdavo nešamos vėliavos, nešama  Švč. M. Marijos statula, giedamos giesmės, prašoma Dievo pagalbos, Marijos globos.  

Prisiminėme 1988 –aisiais, kurie buvo paskelbti Marijos metais, tikinčiųjų nuomone,  įvykusį stebuklą – atsiradusį Lietuvos atgimimo  Sąjūdį.  Šį stebuklą – Lietuvos laisvės atgavimą, dabar žymi Vilniaus Katedros aikštės grindinyje  įrengta plytelė. Bendravome  čia viename vagonėlyje su įsitaisiusiais badautojais, o kitame – su Laisvės kovos relikvijų saugotojais. 

Pagaliau okupantas pusę šimtmečio šeimininkavęs mūsų krašte išsinešdino.  Norėjęs pavergti mūsų tautą ginkluotas rusiškas imperializmas, užsidėjęs vadinamos „tautų draugystės ir šviesaus komunizmo rytojaus“ kaukę,  buvo nugalėtas mūsų tautos pasireiškusia  dvasinės vienybės jėga.

Po truputį tirpsta to žvarbaus sausio įvykių liudininkai. Daugelis iš jų jau ilsisi Viešpaties namų buveinėje.  Pamažu blėsta ir žmonių veidai, ir jų pavardės. Atmintyje dar išliko buvusių bendradarbių – Vinco Bačinsko, Albino Krikščiūno,  Juzės Kyguolienės, Aldonos Žukauskaitės, Viktorijos Kavaliauskienės, Leono Šidiškio, Kazio Putnos, Laimutės Krušaitės, krepšinio trenerio Kęstučio tėvelio Benedikto Kemzūros pavardės. Jie ne vieną kartą per Sausio įvykius važiuodavo su mumis budėti prie minėtų valstybinių pastatų ar aktyviai talkindavo kituose mūsų patriotinės krypties renginiuose.

Gyvenimo ratas nuolat sukasi. Tačiau gaila, kad tas sukimasis užgožia ir pagrindines atgimimo laikotarpio  Sąjūdžio idėjas – tautines ir krikščioniškas vertybes, mūsų dvasinės kultūros gelmes.

Pataikaujant kosmopolitinio liberalizmo vėjams ir pinigų stabui, lyg stengiamasi perrašyti ir kai kuriuos mūsų istorijos puslapius, atitolinti mus nuo savo šaknų, nuo pasididžiavimo savo kalba, savo pasiekimais, istorijos herojais.  

Pažeidžiant valstybinės kalbos statusą, didžiųjų miestų gatvėse vis daugiau iškabose  pasirodo nelietuviškų užrašų, Vilniaus rajono kai kuriose vietose  lietuvių šeimoms nesuteikiama galimybė savo vaikus leisti į lietuvišką  darželį, pasikėsinta į mūsų raidyną, kėsinamasi ir į  tradicinę moterų lietuviškų pavardžių rašybą, pačios šeimos sampratą, per radiją ir televiziją vis labiau sklinda esamų lietuviškų žodžių pakaitalai… 

Kai kur jau Lietuvoje ir lietuviškai susikalbėti negalime. Kyla klausimas – su kuo ir kur einame? Praradę savo tautos dvasines vertybes, nebūsime įdomūs ir pasaulinės kultūros erdvėje. Šiandien  ukrainiečius į kovą su rusiškuoju okupantu įkvepia savo žemės, savo kalbos, savo tikėjimo,  tautinės dvasinės kultūros išsaugojimo jėga.

Sausio 13-osios proga Lietuvos Respublikos Seimas skiria žmonėms, nusipelniusiems Laisvei, kasmetinę Laisvės premiją. Džiugu, kad šia premija buvo apdovanoti Lietuvos laisvės gynėjai – septyni Lietuvos partizanai, ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam okupantui dalyviai, kiti – aktyviai dalyvavę neginkluotoje kovoje dėl Lietuvos laisvės  ir nepriklausomybės:  tautos dvasiniai vadai – Sigitas Tamkevičius, Nijolė Sadūnaitė, legendinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ bendradarbės, talkinęs „Kronikos“ platinimo darbe Sergejus Kovaliovas. Taip pat –   Antanas Terleckas, Prezidentas Valdas Adamkus, vedęs tautą į Kovo 11-osios rytmetį profesorius Vytautas Landsbergis, kovojančios Ukrainos Prezidentas Volodymyras Zelenskis, Lietuvos Atgimimo metraštininkas Albinas Kentra.

Prieš kurį laiką Lietuvos laisvės  kovos sąjūdis ir TS –LKD  Kauno skyriaus Lietuvos krikščionių demokratų bendrija siūlė LR Seimui apdovanoti Laisvės premija ir daug kam žinomą principingą Lietuvos laisvės bei  jos dvasinės kultūros gynėją kunigą Robertą Grigą.

Tačiau dabartinis Seimas į mūsų prašymą nesiteikė net atsakyti.  Gera, kad šiais metais Laisvės premija bus įteikta mūsų bendražygiui, kovotojui už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, aktyviam „LKB Kronikos“ bendradarbiui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui,  Lietuvos jaunimo švietėjui Petrui Plumpai.

Į šventinį Seimo renginį pakvietimo negavom

Ta proga veikiantis Lietuvos laisvės kovos  sąjūdžio štabas, norėdamas jį pasveikinti minėtos premijos įteikimo metu,  dar gruodžio pradžioje parašė Pareiškimą gauti kvietimą į tą sausio 13-osios iškilmingą posėdį.

Tokius Kvietimus visada atsiųsdavo mūsų sąraše nurodytiems žmonėms buvusio LR Seimo vadovybė. Tačiau iš šio Seimo  Kvietimo negavome.

Nežiūrint LR Seimo ir LLKS  tarybos narės  Angelės Jakavonytės tarpininkavimo, atsakinga Seimo darbuotoja  Angonita Rupšytė po ilgo laukimo pareiškė, kad į šventinius Seimo posėdžius „visuomeninės organizacijos nėra kviečiamos“.

Nurodžius LR Seimo Pirmininkei  Viktorijai Čmilytei Nielsen  A. Rupšytės gana vėlavusį atsakymą, Seimo Pirmininkės  vardu Lukas Kornelijus Vaičiakas parašė laišką, kad „papildomi kvietimai į Laisvės gynėjų dienos minėjimą Seime neišduodami“…   Mūsų pareiškimas buvo parašytas laiku, papildomų kvietimų neprašėme.

Esant kai kurioms negerovėms, kai kas kaltina pačią valstybę. Tačiau turėtume sugebėti skirti valdžios ir valstybės sąvokas. Valdžios dažnai kinta – kokią išsirenkame – tokią ir turime, o per buvusius sukilimus,  knygnešių ir laisvės kovotojų auką, jų pasišventimą – atgimusi mūsų Valstybė, kaip Motina – yra viena.  Ją visi turėtume gerbti ir mylėti, matyti jos liūdesį ir džiaugsmą, turėtume nepaskęsti liberalaus kosmopolitizmo liūne, išlaikant savo širdyse 1991 metų  Sausio  pergalės idėjas.

Lietuva yra ne kažkur besiblaškančiame pasaulyje, o tik čia, vieninteliame šios žemės lopinėlyje, panašiame savo kontūru į žmogaus širdį. Ta širdis ir turi mumyse plakti, atsisakant kai kurių jėgų nuolat brukamos saviplakos, saugant ir gerbiant mūsų kalbą, mūsų garbingą istoriją, jos neiškreiptą dvasinę ir materialinę kultūrą.

Prisimintinos Lietuvos partizanės ir poetės Dianos Glemžaitės eilėraščio „Mes mokėsim numirt“ žodžiai:

Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja. /  Nesuriš mūs gretų nieks vergovės pikta grandine. […] / Kraštą ginsime šį, kaip senovėje protėviai gynė, / Balsą žemės gimtos išnešioję giliausiai širdy. […] / Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį, / Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami  viską melo tamsa. / Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys – / Mes mokėsim numirt giedru veidu ir tvirta dvasia.

Autorius yra Lietuvos laisvės kovų dalyvis, Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kavalierius.