Vaido Baumilos perlai apie Romą Kalantą (dar išmesti per Kalėdas su riebiu keiksmažodžiu – kaip šmaikštu, išties, tikra „humoro“ viršūnė) verti šiek tiek platesnio komentaro, juolab, kad atlikėjas ir anksčiau buvo sužibėjęs savo mintimis, pavyzdžiui, kad į KGB patekdavo tiktai patys geriausieji.
Gyvename, kas be ko, žodžio ir saviraiškos laisvės laikais, tačiau egzistuoja ribos, kurių nevalia peržengti.
Kai dainininką pradėjo skalauti pasipiktinimo bangos, šis, patempęs lūpą, rėžė, kokie gi čia jūs visi nesusipratėliai, humoro nesuvokiate; prie frazės virš nuotraukos prikišęs pačią stipriausią lupą, kokią tik pavyko rasti Kauno parduotuvėse, bandžiau įžvelgti bent lašelį subtilumo, šmaikštumo, gilesnės minties – kažką, kas nuoširdžiai prajuokintų ar bent jau akimirkai išspaustų šypseną, tačiau po geros valandos triūso visgi suvokiau, kad reikalas beviltiškas: humorą rasti ten ne ką lengviau nei atskilusį adatos galiuką galaktikos platybėse.
Skonio reikalas, sakysite, bet pati frazė, bent jau šio kuklaus posto autoriaus nuomone – absoliučiai neskoninga ir nešmaikšti; net ir atmetus riebų žodelį su priebalsėmis p ir s, humoras anaiptol nespinduliuoja.
V. Baumilos aiškinimai, jog, girdi, kalba vyko ne apie R. Kalantą, priešingai, jis raginęs nebenaudoti šios pavardės kaip metaforos, kaip bajerio kalbant threadsuose apie susideginimą (kai tu „sudegi“, nesėkmingai atsišaudinėdamas troliams), siūlydamas tam pasieškoti kitų pavardžių, sukelia kreivoką šypsnį.
Ir be jokios lingvistinės ekspertizės aišku, kad frazė, švelniai tariant, yra dviprasmiška, o teisingiau, sukuria įspūdį, kad R. Kalantos žygdarbis, gyvybės paaukojimas vardan Lietuvos laisvės viso labo tėra „užp…ęs bajeriukas“.
Vartykite sakinį kaip norite, kratykite jį aukštyn, žemyn, matuokite skersai, išilgai – jis sudėliotas būtent taip, kad pirmiausiai ir kyla mintis, jog R. Kalantos tragiškas, pasišvenčiantis veiksmas tėra nuvalkiotas, nusibodęs, menkavertis, „užp…ęs“ bajeriukas.
Užuot bent kiek pakoregavęs savo akis rėžiantį postelį (pvz., jūs, ten, threadsuose, savo bajeriukuose apie „sudegimus“ nenaudokite R. Kalantos vardo ar pan.), V. Baumila ėmė menkinti jo žodžiais pasipiktinusią aktorę, signatarę Nijolę Oželytė – ak, kokia bėda, kai žmogus tokiame amžiuje prileidžiamas prie interneto.
Iki šiol mėgstama pamenkinti N. Oželytę, prikišti jai praeitį, prisipažinimus, jog vaikystėje mylėjo Leniną ir tiktai Sąjūdžio laikais sužinojo apie Lietuvos okupaciją (kiek atsimenu, panašiai apie ją dėstė ir V. Baumila), tačiau geriausiai žmogaus vidų atskleidžia jo veiksmai lemtingais momentais, kuomet aktorė per 1991 metų Sausio įvykius nė akimirkai nesusvyravo, neišsigando, nepasitraukė iš Aukščiausiosios Tarybos. Menkintojams vertėtų prisiminti ir šiuos N. Oželytės biografijos faktus.
V. Baumila atsiprašė dėl savo frazės apie R. Kalantą, tačiau čia pat vėl ėmė atsikirtinėti, kaip čia buvo blogai suprastas ir nepagrįstai sukritikuotas – po viso to neatrodo, kad atsiprašymo žodžiai buvo nuoširdūs.
„Juodojo humoro“ pavyzdžiai, kuriuos vieną po kito ėmė traukti dainininkas (vieno JAV komiko juokeliai apie Rugsėjo 11-ąją ir t. t.) tėra senas „bajeris“, siekiant save pateisinti.
Kilus bet kokiam skandalui, jų dalyviai tučtuojau ima baksnoti į kitus atvejus, tačiau malonėkite nenukreipti strėlių nuo savęs. Kalba vyksta būtent apie jūsų poelgius, ir vertinti reikėtų būtent juos.
Iškūlus langą ar įmynus į ne itin malonius kvapus skleidžiančią medžiagą, visada galima šaukti, kad ne vienintelis tą padarei, tačiau tai iš esmės nieko nekeičia.
Juokauti galima kone apie viską, tačiau, kaip minėjau posto pradžioje, vertėtų susivokti, kada jau peržengi leistinas ribas.
Ir dar – šiek tiek apie dainininko požiūrį į KGB.
Kaip žinia, šioje pragariškoje organizacijoje nuo 1982 metų vyresniuoju tardytoju dirbo jo tėvas Vidmantas Baumila, nepasitraukęs iš jos netgi stojus Atgimimui, palikęs tiktai 1990-ųjų balandį.
Jokiu būdu niekieno negalima smerkti už šeimos narių veiklą, tačiau mane pribloškė atlikėjo, faktiškai jau nepriklausomybės kartos atstovo, aiškinimai, jog KGB priklausė tiktai patys geriausieji. Pamačiau tuos samprotavimus visai neseniai, nors jie, berods, buvo išsakyti dar prieš keletą metų.
Norisi paklausti, o kokioje iš tikrųjų srityje jie buvo geriausi? Kur jie „sublizgėjo“? Ką gero nuveikė? Kokia jų kompetencija, kam ji buvo panaudojama?
Taigi, kur „sublizgėjo“ čekistai? Kuo žiauriausiai kankindami partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, išdurdami jam akį, daužydami rūsiuose jį ir kitus laisvės kovotojus valandų valandas iki sąmonės netekimo?
Pusę amžiaus trypdami bet kokį lietuvybės puoselėjimo daigelį, brutaliai gniauždami laisvą mintį, aršiai saugodami, kad niekas neklibintų siaubingos sovietinės santvarkos?
Persekiodami, represuodami, dvasiškai suluošindami dešimtis tūkstančių žmonių, krėsdami jų namus, šantažuodami, kurpdami tonas bylų, grūsdami aukas į psichiatrines ligonines?
„Argumentas“ apie praplautas smegenis, yra absoliučiai niekinis – net jeigu režimo propaganda tave ir buvo apkvaitinusi, kiekvienas bent kiek su sąžine nesusipykęs žmogus, vos pamatęs, kaip dirba teroro mašina „iš vidaus“, kaip jos mėsmalė traiško žmones, turėjo bėgti iš ten neatsigręždamas.
Buvo galima rinktis kitas profesijas, atsisakant dirbti represinėse struktūrose, kurios kėlė siaubą to meto visuomenei – nepaisant „smegenų plovimo“, gyventojai žinojo apie baisius KGB metodus, sekimus, kratas, gniuždymą.
Todėl dainininko bandymas nutapyti čekistų veidus šviesesnėmis spalvomis (ak, buvo paveikti propagandos), švelniai tariant, yra nekorektiškas.
Nekorektiška sūnui ir „įjungti durnelį“ tam tikrais klausimais: na, tėvas KGB tardė, apklausinėjo žmones, toks jau tas tardytojo darbas – girdi, kas gi čia tokio?
Mačiau viešai prieinamoje archyvinėje medžiagoje dokumentus, kaip 1987 metų rugsėjo 8 dieną KGB kapitonas V. Baumila su dabartiniu Generalinės prokuratūros prokuroru (!) , tuomečiu KGB leitenantu Antanu Stepučinsku dalyvavo kratoje pas Onutę Šarakauskaitę ir kitas dvi vienuoles Kybartuose, ieškant antisovietinės („šmeižikiškos“) literatūros – įspūdis koktus, iš tiesų.
Krata su uoliais čekistiniais „ereliais“ truko beveik 4 valandas, kaip „įkaltis” stverti net B. Brazdžiono eilėraščiai.
Todėl visi šie sūnaus išvedžiojimai palieka slogų įspūdį – juk niekam ne paslaptis, kaip veikė KGB, kokia žiauri, nusikalstama, niekšiška tai buvo organizacija, ir jau pats priklausymas jai, tarnavimas šiai budelių irštvai tikrai negali sulaukti jokių pateisinimų, juolab, kad V. Baumilos tėvas kartu su daugybe kitų čekistų iš jos nepasitraukė net ir įsibėgėjus Atgimimo laikotarpiui, kuomet apie KGB nusikaltimus jau buvo plačiai skelbiama ir pasiteisinti „praplautomis smegenimis“ niekaip nebebuvo galima.
Žinia, vaikai neatsako už savo tėvus, bet tai nelaiduoja, kad neis tėvų takais. Priešingai, nusikaltėlių vaikai turi moralinę pareigą savo darbais liudyti priešingo kelio pasirinkimą. Viktorijos Čmilytės veiksmai susidorojant su „buržuaziniu lietuviškuoju nacionalistu ir fašistu prof. Adu Jakubausku akivaizdžiai rodo, kad ji lieka ištikima senelio, Raudonosios Armijos tankisto Ivano Čmilio, ir tėvo, KGB rezervo karininko Viktoro Čmilio, politiniams idealams.
Sutinku kad vaikai neatsako už savo tėvus, tačiau tai nėra indulgencija tyčiotis iš visai Lietuvai brangių žmonių atminimo. Manau, kad reikėtų baigti su ta vergiška tolerancija ir statyti į vietą, esu įsitikinęs , kad Kalantos artimieji šito taip paprastai nepaliks ir paduos šį tovariščių į teisma ir pareikalaus moralinės žalos atlyginimo…Juk istorikas Baranauskas nieko tokio neparašė apie maumas jei neklystu, bet gavo 9000 Eur baudą, realiai už nieką, tai čia kita istorija…Lygiai taip pat turėtų prasidėti ir darbas su tokiais veikėjais kaip Faina Kuklianksy ar Arkadijus Vinokuras, gal hau laikas jiems atimti pilietybę ir tegu važiuoja ten kur jiems bus gerai ir gana mus mokyti, kaip mes turim gyventi, kas mūsų didvyriai, kam statyti paminklus ir pan.