Kaunietis Karolis Norvaiša, pradėjęs mokslinį kelią Lietuvoje, šiandien gali pasigirti nemaža tarptautine patirtimi – neseniai jis šalies Prezidento apdovanotas už geriausią metų disertaciją.

Dar studijų KTU metu Karolis pasinaudojo galimybe atlikti praktikas Airijoje ir Vokietijoje, vėliau – gavęs bakalauro diplomą – įstojo į doktorantūros studijas Trejybės koledže Dubline.

Apie čia jo atliktus darbus rašė ir užsienio spauda. Šiuo metu K. Norvaiša ne tik dirba Laisvajame Briuselio universitete (ULB), dėsto studentams, bet ir neseniai stažavosi Oksfordo universitete.

Ši stažuotė, anot jo, atvėrė duris į turtingą akademinį ir kultūrinį Oksfordo gyvenimą.

„Čia atvykus ir sužinojus, kad priklausysiu Balliol koledžui, pasijutau lyg atvykęs į Hogvartsą, kur po iškilmingo paskirstymo ceremonijos buvau paskirtas į Grifų Gūžtą“, – pasakoja Karolis.

Įkvepianti patirtis tolimesniems tyrimams

Galimybę stažuotis Oksfordo universitete K. Norvaišai suteikė Wiener Anspach fondo (FWA) parama.

Ši organizacija skiria mokslininkams ir akademikams iš ULB, Kembridžo ir Oksfordo finansinę pagalbą kelionėms ir apgyvendinimui.

„Du mėnesius Oksforde užsiėmiau organinės chemijos sinteze, kuriant naujus foto-aktyvius transporterius.

Tai buvo ne tik išskirtinė galimybė išmokti naudotis skirtingų bangų šviesos šaltiniais, skirtais molekulių aktyvavimui, bet ir grįžus į Belgiją pritaikyti šias žinias kuriant naujos kartos transmembranines molekules“, – tikina pašnekovas.

Šią patirtį, anot jo, ypač praturtino galimybė pabendrauti su išskirtiniais mokslininkais iš įvairių pasaulio kampelių.

Oksfordo universiteto akademinė bendruomenė garsėja savo aukščiausio lygio mokslininkų įvairove sukuriant idealią vietą tarpdisciplininių projektų kūrimui.

„Stažuotė Oksforde ne tik praplėtė mano akademinius ryšius, bet ir sustiprino Oksfordo ir ULB bendradarbiavimą.

Viena iš išskirtiniausių patirčių Oksforde buvo sekti Nobelio premijos lauimėtojos Dorotės Hodžkin pėdomis šiame universitete. Ji pateko į istoriją, atradusi vitamino B12 struktūrą naudojant rentgeno spindulius.

Dar būdamas studentas Trejybės Koledže Dubline išgirdau apie Doroti Hodžkin ir vitaminą B12, kuris yra labai panašus į porfirinus (mano doktorantūros sutudijų sritis).

Be to, doktorantūros metu atlikau rentgeno kristalografiją – tai buvo Doroti Hodžkin specializacija, tad galite įsivaizduoji, koks apėmė jausmas vaikščioti tais pačiais koridoriais, kuriais vaikščiojo ir D. Hodžkin“, – sako K. Norvaiša.

Naujos mokslinės žinios gali padėti kuriant vaistus ir gydant ligas

Šiandien K. Norvaiša dirba podoktorantūrinį darbą Laisvajame Briuselio universitete (Universite Libre de Bruxelles, ULB) – mokslinių tyrimų grupėje EMNS, kuri specializuojasi sintetinių transmembraninių transporterių srityje.

„Esame išsiaiškinę, kad naudojant sąlyginai mažas sintetines molekules galima pernešti fosfatus i lipozomų (ląstelės imitacija, kuri turi tik membraną) vidų. Šis procesas yra ypatingai svarbus, siekiant palaikyti ląstelės fosfatų balansą.

Biologiškai svarbios molekulės, tokios kaip DNR ir RNR, pernešančios genetinę informaciją, ar ATP ir ADP, kurios yra tarsi ląstelių baterijos, kaupiančios ir išskiriančios energiją mūsų kūnams, be fosfatų tiesiog būtų neįmanomos.“, – teigia Karolis.

Pagrindinis mokslininko darbo tikslas – pagilinti supratimą apie fosfatų transportavimo mechanizmus ir atrasti naujus šių transporterių pritaikomumus.

„Šios žinios gali reikšmingai paveikti, pavyzdžiui, biomarkerių ar vaistų tiekimo sistemų kūrimą.

Taip pat praversti gydant tokias ligas kaip hipofosfatemija ar tam tikrų vėžinių ląstelių augimą, kur fosfatų disbalansas yra pagrindinis ligos veiksnys.

Šiuo metu geriname dabartinį sintetinį dizainą ir po truputį linkstame link tyrimų ląstelėse“, – atskleidžia pašnekovas.

Jo kartu su kolegomis vykdomas projektas jau gavo tarptautinį pripažinimą: konferencijoje Islandijoje (ISMSC2023), pristatęs atliktą darbą, K. Norvaiša gavo prestižinį apdovanojimą, kurį įteikė Nobelio premijos laimėtojas chemijoje Freizeris Stodartas (Fraser Stoddart).

„Be to, būdamas Islandijoje gavau kitą gerą naujieną – mano projektui skirtas finansavimas iš FNRS (Fonds National de la Recherche Scientifique) ateinantiems trims metams Belgijoje“, – tikina mokslininkas.

Sukūrė naujos rūšies biologinę medžiagą

K. Norvaišos patirtis užsienio akademinėse įstaigose prasidėjo dar bakalauro studijų metu.

Trejybės koledžą Dubline, Airijoje, jis atrado dar studijuodamas taikomąją chemiją Kauno technologijos universitete (KTU), kai pasinaudojo galimybe atlikti tarptautinę praktiką pagal „Erasmus+“ mainų programą.

„Ši patirtis buvo labai svarbi nukreipiant mane į porfirino chemijos sritį, kur galiausiai ir pradėjau savo doktorantūrą“, – teigia K. Norvaiša.

Jo nuomone, pasinaudoti praktikų užsienyje galimybėmis bakalauro studijų metu – itin naudinga.

Po sėkmingai atliktos praktikos profesorius Mathias O. Senge pasiūlė gabiam studentui iš Lietuvos dalyvauti doktorantūros studijų varžytuvėse, kurias rengia Airijos mokslo tyrimų taryba (IRC).

„Tarybos suteiktas finansavimas užtikrino man galimybę studijuoti doktorantūroje tarptautinį pripažinimą turinčiame Trejybės koledže – šios institucijos pasaulinis reitingas 101 vieta (QS World University Rankings, 2022).

Tai atspindi jo akademinius gebėjimus. Žvelgiant iš mokslinės perspektyvos, turėjau privilegiją dirbti šio koledžo biomedicinos mokslų institute (angl. Trinity Biomedical Science Institute, TBSI), turinčiame itin naujoviškus įrenginius, reikalingus sudėtingiems tyrimams“, – sako mokslininkas.

Vienas iš labiausiai praturtinančių aspektų šių studijų metu, pasak jo – daugiakultūrė aplinka: „Turėjau galimybę dirbti tarptautinėje mokslinių tyrimų grupėje, kuri supažindino mane su įvairiomis kultūromis.

Ši patirtis prisidėjo prie mano asmenybės formavimo, atvirumo ir kultūrinio akiračio plėtimo“.

Airijoje su mokslininkų grupe K. Norvaiša tyrinėjo naujos kartos biologines struktūras, padedančias nustatyti ir naikinti vandens teršalus.

Sukurta naujos rūšies biologinė medžiaga sudaryta iš gamtoje seniai žinomų pigmento molekulių – porfirinų.

Apie mokslininkų pasiekimus žinia pasklido ne tik prestižiniuose mokslo žurnaluose: cheminio atradimo istoriją aprašė „The Times“ ir „Daily Mail“.

Po bakalauro studijų – tiesiai į doktorantūrą

Įdomu tai, kad norint studijuoti doktorantūroje Airijoje po bakalauro studijų nebūtina baigti magistrantūros – šis žingsnis gali tiesiog būti praleistas. Doktorantūros programa Airijoje paprastai trunka ketverius metus.

„Po 12–18 mėnesių studentai rašo mini baigiamąjį darbą kaip vidurio doktorantūros ataskaitą, kuri, remiantis įvertinimu, gali paskatinti tęsti doktorantūros studijas, arba nutraukus studijas įgyti magistro laipsnį“, – tikina K. Norvaiša.

Paklaustas, ar nesigaili, kad praleido magistro etapą ir iškart siekė daktaro laipsnio, pašnekovas atsako, kad tikrai ne.

Visgi, anot jo, tai tikrai nėra lengvas kelias – jis reikalauja užsispyrimo ir ryžto siekti mokslinių atradimų, tad kai kuriems gali pasirodyti per daug sudėtingas.

„Iki kol gavau patvirtinimą dėl doktorantūros stipendijos, kurią man paskyrė IRC, iš tiesų labai daug dvejojau, ar verta siekti doktorantūros laipsnio be magistro.

Europoje tai nėra įprasta, tad buvo keblu gauti patarimų iš aplinkinių doktorantų.

Man pasisekė, kad turėjau nemažai patirties laboratorijose jau bakalauro studijų metu.

Tačiau teko nemažai padirbėti papildomai, kad teorijos lygmenyje pasivyčiau savo kolegas“, – prisimena mokslininkas.

Magistrantūros programa suteikia galimybę pajusti trečiosios pakopos studijų pasaulį ir padeda studentams susivokti, ar doktorantūra jiems tinkamas kelias.

Kita vertus, apeinant magistro studijas galima sutaupyti ir laiko, ir pinigų.

„Įgytas daktaro laipsnis dažnai pakeičia magistro laipsnio poreikį. Kaip kad retas kuris klausia apie vidurinės mokyklos pažymius, kai turi bakalauro laipsnį, taip pat ir su doktorantūros laipsniu: vargu, ar kam bus svarbu apie trūkstamą magistrą po doktorantūros“, – sako K. Norvaiša.

Tačiau apeinant magistro laipsnį, jo nuomone, kyla ir iššūkių, pavyzdžiui, prisitaikant prie naujo darbo, įrangos, žinių, labai greitai kuriant profesinius santykius.

Be to, studentai, turintys patirties magistrantūros studijų metu, jau bus susipažinę su mokslinių darbų eiga, o jų doktorantūra dažnai apima magistrantūros darbų pratęsimą.

Neatmeta galimybės grįžti į Lietuvą

K. Norvaiša tikina, kad vienas iš galimų jo karjeros posūkių ateityje – grįžimas į Lietuvą, kur galėtų suburti savo mokslinę grupę ir prisijungti prie universiteto akademinių veiklų, skatinti akademinę bendruomenę dėstyti anglų kalba, skirti dėmesį universitetų praktikos reformai ir geresnio švietimo prieinamumui studentams.

„Šiuo metu gautas trijų metų finansavimas iš FNRS skatina mane tęsti transmembraninio transporto tyrimus.

Bet pasibaigus šiam laikotarpiui, esu pasirengęs ieškoti kitų galimybių, tarp kurių – svarstymas apie nepriklausomą mokslininko karjerą Lietuvoje ar užsienyje“, – teigia pašnekovas.

Jis atkreipia dėmesį, kad pabaigus doktorantūros studijas gyvenimas dažnai primena bėgimo takelį, kuriame nuolat stengiamasi užsitikrinti finansavimą, publikuoti straipsnius ir pasiekti mokslinių tyrimų tikslus.

Spaudimas nuolat siekti rezultatų gali sukelti nenumaldomą ciklą, todėl gali būti sudėtinga ieškoti alternatyvių karjeros būdų ar net padaryti pertrauką.

„Dėl to asmenims, kurie ilgą laiką dirba kaip doktorantūros ar podoktorantūros tyrėjai, gali būti nepaprastai sunku pereiti į nepriklausomas mokslines pareigas.

Be to, metrikos, kurios dažnai lemia sėkmę akademinėje bendruomenėje, yra susijusios su straipsnių skelbimu ir išorinio finansavimo užtikrinimu.

Tai sukuria grįžtamąjį ciklą, kai žinomi mokslininkai gauna didžiausią finansavimo dalį, tad naujiems mokslininkams yra labai sudėtinga konkuruoti“, – pasakoja mokslininkas.

K. Norvaišos teigimu, akademinėje bendruomenėje yra spaudimas visą gyvenimą paskirti moksliniams tyrimams, tad nenuostabu, jog atsiranda didelis darbo ir asmeninio gyvenimo disbalansas: „Tai gali lemti potencialo praradimą akademiniame pasaulyje, nes talentingi asmenys tiesiog pradeda ieškoti alternatyvių karjeros galimybių.

Labai retas doktorantas, net ir Oksforde, šiais laikais pasirenka akademinį kelią“.