Pokario metais švietimą Lietuvoje imtasi pertvarkyti pagal Sovietų Sąjungos švietimo sistemos modelį – svetimą ir nepriimtiną.
Nepaisant to, šalies mokytojai tęsė savo kilnią misiją – ugdyti ir šviesti pokario metų jaunąją kartą.
Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo pristatytoje parodoje „Iš Panevėžio švietimo istorijos“ pateikiama 1944–1990 m. Panevėžio švietimo panorama, didžiausią dėmesį skiriant sunkiausiam ir sudėtingiausiam pirmajam pokario dešimtmečiui.
Vokiečių kariuomenei pasitraukus iš Panevėžio, 1944 m. liepos 21 d. į miestą ir vėl įžengė sovietų kariuomenė.
Tuo metu mokyklų patalpos buvo virtusios karo ligoninėmis, todėl švietimo darbuotojams teko itin sunkiomis sąlygomis pasirengti naujiesiems mokslo metams.
Jie turėjo prasidėti rugsėjo 16 d., tačiau duris mokyklos atvėrė tik spalio 2 d., nes trūko patalpų, mokymo ir rašymo priemonių, baldų, mokiniams – avalynės ir šiltų drabužių.
Panevėžyje veikė 10 pradinių mokyklų, 2 gimnazijos, Mergaičių bei Rusų progimnazijos, kūrėsi naujos mokyklos.
Visų tuo metu dirbusių mokytojų ir mokyklų vadovų bendromis pastangomis buvo pasiekta nemažų laimėjimų:
didėjo mokinių ir mokytojų skaičius, kilo mokytojų kvalifikacija, gerėjo materialinė mokyklų bazė, statėsi naujos mokyklos, buvo plėtojamas suaugusiųjų ir profesinis mokymas, kūrėsi užmokyklinės veiklos įstaigos, sporto mokyklos.
Parodai dokumentai atrinkti iš Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos valstybės naujojo archyvo, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos, Panevėžio Juozo Balčikonio ir Vytauto Žemkalnio gimnazijų, „Žemynos“ progimnazijos fondų.
Parodą apžiūrėti galite čia.
