Šią savaitę Seimui apsisprendus nenaikinti automobilių techninės apžiūros monopolijos ir palikus galioti apžiūrą vykdančių įmonių skaičiaus ir paplitimo šalyje reikalavimus, Seimo Ekonomikos komitetas nenuleidžia rankų: kreipėsi į Konkurencijos tarybą, prašydamas išaiškinimo, ar tokia tvarka atitinka šiuolaikinę konkurencijos teisę.
„Seimui apsisprendus nė nebandyti liberalizuoti techninės apžiūros rinkos, prašome savo žodį tarti Konkurencijos tarybą. Norime sužinoti, ar esamas reguliavimas yra sąžiningas“, – sako Ekonomikos komiteto narys liberalas Andrius Bagdonas.
Komiteto siūlymu, jeigu Konkurencijos taryba pripažintų valstybės reguliuojamą techninės apžiūros monopoliją, kaip pažeidžiančią sąžiningą konkurenciją, tuomet turės imtis veiksmų konkurencijos ribojimams pašalinti.
Konkurencijos taryba dar 2019 m. pasiuntė signalą, kad esama tvarka neatitinka konkurencijos principų ir paragino Vyriausybę atsisakyti „privalomąją techninę apžiūrą vykdančių įmonių skaičiaus ribojimo“ bei įmonių išsidėstymo šalies teritorijoje kriterijaus.
Pagal daugiau kaip 20 metų galiojančią Transporto veiklos pagrindų įstatymo nuostatą, techninę apžiūrą atliekančių įmonių skaičių ir išsidėstymą teritoriniu principu nustato Susisiekimo ministerija.
Pagrindinės visokių šešėlių kaltininkės laurai atitenka visgi valdžių politikai, taikomai pradedančiam bei smulkiajam verslui, individualiam darbui. Kai valdžia supras, jog nuo pirmų dienų apkrauti jį reikalavimais ir mokesčiais, tartum patyrusį, ir jau ne vienerius metus sėkmingai dirbantį stambų verslą – nusikaltimas. Tai bandančio stotis ant savo kojų, nebūti niekam našta, žlugdymas. Tokių reikalavimų neatlaikanti smulkmė atsiduria prieš pasirinkimą – arba atsisakyti savo norų tapti verslininku, arba nerti į šešėlį. – Juk, kad verslą pradėtum, reikėjo bristi į skolas, kad įsigytum viską, ko jam prireiks! (Gal net labai nemažą skolą!). O tada reikia kuo greičiau apsirūpinti klientais ir užsakymais, kad kuo greičiau surinktum pinigų, kiek jų skolai grąžinti reikia, ir kad kažkiek pragyvenimui liktų, o ne apie mokesčių mokėjimą svajoti!
Vakarų valstybių mokesčių surinkėjams tai suprantama, o mūsiškiams – vis dar ne? Kaip ir tai, kad dalis individualiai dirbančių dėl įvairių priežasčių niekada neuždirbs tiek, kad būtų padoru iš tokio uždarbio mokestį imti! Tačiau valstybė vertina tai, kad žmogus vis vien atkakliai dirba, o ne valkatauja ir elgetauja! – Pas tokius krapštukus ateina juos prižiūrintis inspektorius, patikrina ir pats parengia eilinę jų pajamų ataskaitą, o neretai, kai ataskaitinis laikotarpis jam buvo itin nesėkmingas, mokesčius už jį (į LK, pensijai) sumoka pati valstybė! Yra valstybių, kurios tokių pradedančių uždarbiautojų net neįtraukia į registrą – liepia ateiti į inspekciją tada, kai jau įsivažiuos tiek, kad galėtų mokėti mokesčius. Ir ateina! Nes jiems tai proga pasididžiuoti savimi, kad sumaniai tvarkosi.
Mūsų valdžioms iki tokio požiūrio į „ūkio smulkmę” dar labai toli?