2023 metų pabaiga skatina apžvelgti praėjusius dvylika mėnesių ir sutelkti dėmesį į ateitį.
Pandeminiu ir popandeminiu laikotarpiais itin suaktyvėjo poreikis lanksčiau suderinti darbą ir asmeninį gyvenimą.
Neretai tai paskatina vis aktyvesnes diskusijas apie trumpesnę darbo savaitę pasaulyje bei Lietuvoje. Įdomu, ar 2024-aisiais visi turėsime keturių darbo dienų savaitę Lietuvoje?
Keturių darbo dienų savaitės modelis: 100:80:100
Keturių darbo dienų savaitės pagrindinis sumanymas remiasi principu 100:80:100.
Šiame modelyje laikomasi nuostatos, kad darbuotojams mokamas tokio pat dydžio darbo užmokestis, kaip ir dirbant penkias darbo dienas per savaitę: jis atitinka modelyje 100 proc. dydį.
Kita vertus, darbo krūvis darbuotojui sąlyginai padidėja, nes savaitės darbo valandų skaičius sumažėja nuo 40 iki 32, ir per keturias darbo dienas darbuotojas turi atlikti numatytas užduotis, kurias anksčiau atlikdavo per penkias.
Kitaip sakant, savaitės darbo laikas sutrumpėja 20 procentų.
Ir galiausiai už tai, kad darbdavys mums sumokėtų tokio pačio dydžio darbo užmokestį, kai dirbame viena diena mažiau, mes užtikriname, kad dirbsime 100 proc. veiksmingumu, t. y. įsipareigojame, kad numatytos užduotys bus atliktos per keturias darbo dienas vietoje įprastų penkių.
Gali būti taikomi ir tarpiniai keturių darbo dienų savaitės modeliai. Pavyzdžiui, darbo dienomis dirbti po 6 val., dirbant penkias dienas per savaitę.
Kita alternatyva – keturių su puse darbo dienų savaitės modelis. Dviejų savaičių laikotarpyje devynios dienos būtų skiriamos darbui (vietoje įprastinių dešimties), o penkios – asmeniniam gyvenimui (vietoje įprastinių keturių laisvadienių).
Šiuo atveju, pavyzdžiui, kas antras penktadienis darbuotojui galėtų būti laisvadienis.
Nepriklausomai nuo to, kuris modelis būtų pasirenkamas, tai reikalauja naujoviško požiūrio į darbuotojus ir į darbų rengimo procesą.
Akivaizdu, kad šiuose modeliuose pagrindinė ašis yra darbo rezultatai, našumas, o ne kiekybiškai pamatuotas ir įvertintas darbo valandų skaičius.
Esminiai privalumai: padidėjęs našumas, pagerėjęs balansas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo
Remiantis kitose šalyse atliktais keturių darbo dienų savaitės tyrimais, galima išskirti bandymą Japonijoje, kurio metu buvo nustatyta, kad darbuotojų našumas padidėjo 40 proc.
Analogiško bandymo metu Naujoje Zelandijoje 2018 m. darbuotojų našumas išaugo 20 proc. Panašaus pobūdžio rezultatai buvo gauti ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Danijoje ir kitur.
Kita vertus, svarbu ne tik tai, kaip greitai ir veiksmingai darbuotojas geba atlikti jam paskirtas užduotis, bet ir kaip jis jaučiasi, kaip geba derinti dvi pagrindines gyvenimo sritis: darbą ir asmeninį gyvenimą.
Pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje 2018 m. keturių darbo dienų savaitės bandymo metu buvo nustatyta, kad darbuotojų darbo ir asmeninio gyvenimo balansas pagerėjo 45 proc.
Šiame kontekste svarbu pabrėžti ir streso lygį, kuris, pasak Jungtinėje Karalystėje vykdyto bandymo rezultatų, sumažėjo daugiau nei trims ketvirtadaliams (78 proc.) darbuotojų.
Be to, trumpesnė darbo savaitė gali būti puiki motyvacinė priemonė talentų pritraukimui.
Motyvuoti, laimingi, veiksmingai dirbantys ir pailsėję darbuotojai progresyviai mąstančiam darbdaviui yra tikra vertybė.
Be viso to, kitų šalių patirtis rodo, kad, taikant keturių darbo dienų savaitės modelį, sumažėja elektros kaštai (pavyzdžiui, Japonijoje – 23 proc.).
Vienas iš bankų Italijoje pasiūlė darbuotojams šį modelį siekdamas spręsti išaugusius elektros energijos kaštus.
Galiausiai, dirbdami keturias dienas per savaitę, turėtume tris laisvadienius, kurių metu galėtume didesnį dėmesį ir laiko kiekį skirti šeimai, vaikams, pomėgiams, pramogoms, kelionėms ir kt.
Iš to galima daryti prielaidą, kad teigiamas poveikis būtų įžvelgiamas ir makroekonominiame lygmenyje: daugiau išleistume pinigų įvairioms pramogoms, o tai, tikėtina, įvairių mokesčių pavidalu grįžtų į valstybės biudžetą.
Esminiai trūkumai: tinka ne visiems sektoriams, profesijoms
Vis dėlto, tenka pripažinti, jog ne visuose sektoriuose ir ne visoms profesijoms galima pritaikyti minėtą keturių darbo dienų savaitės modelį.
Pavyzdžiui, 2015 m. Švedijoje įgyvendinto bandymo rezultatai nėra vienareikšmiški: buvo atliekamas bandymas tarp 80 slaugytojų ir gydytojų.
Be to, minėtas streso lygis tikrai ne visiems sumažėtų, taikant tokios trumpesnės darbo savaitės modelį.
Esame visi skirtingi, todėl dirbti veiksmingiau, turint sąlyginai mažiau laiko, daliai iš mūsų gali reikšti tai, kad reikės dirbti viršvalandžius, norint realizuoti išsikeltus savaitės tikslus.
Ne paslaptis, jog ir dabar yra vadinamųjų darboholikų. Antai, 2016 m. Jungtinėje Karalystėje apskaičiuota, kad apie 13 proc. darbuotojų per savaitę dirba ilgiau nei 48 val.
Siekiant sėkmingai įgyvendinti keturių darbo dienų savaitės bandymą, tikslinga atlikti didelius namų darbus tiek techniniame lygmenyje, tiek vartotojų aptarnavimo srityje, tiek kolektyvo mastu.
Galiausiai, siekiant taikyti šį modelį, būtina išeiti iš standartinio mąstymo ribų. Matyti ne grėsmes, o galimybes ir panaudoti tai kaip privalumą, galimai net kaip konkurencinį pranašumą.
Kada visi turėsime keturių darbo dienų savaitę Lietuvoje?
Keturių darbo dienų savaitė nėra naujiena Lietuvoje. Dalis įmonių šį modelį jau sėkmingai taiko.
Pabrėžtina ir tai, kad Lietuvoje nuo 2023 m. tėvai, auginantys vaikus iki trejų metų, gali pasinaudoti galimybe dirbti pagal keturių darbo dienų savaitės modelį (valstybės ir savivaldybių įstaigose).
Drįstu teigti, kad ateityje turėsime keturių darbo dienų savaitę, bet nuo mūsų pačių priklauso, kaip greitai tai įvyks.
Akivaizdu, kad darbo rinkoje, ypač praūžus Covid-19 pandemijai, atsirado lankstumo poreikis. Remiantis kitų šalių bandymų rezultatais, matome išgryninamus modelio privalumus ir trūkumus.
Akivaizdu, kad tai nėra esminis raktas į geresnį gyvenimą, bet tai gali būti viena iš prielaidų, prisidedančių prie jo kūrimo.
Be abejo, tokiems pokyčiams yra reikalingi drąsūs sprendimai, kurie gali būti įgyvendinti nuosekliai ir kruopščiai padarius atitinkamus namų darbus.
Akivaizdus to pavyzdys yra JAV automobilių pramonės magnatas Henris (Henry) Fordas, kuris 1926 m. gamykloje savo darbuotojams įvedė penkių darbo dienų savaitę (vietoje tuo metu buvusių šešių), bet darbo užmokestis išliko nepakitęs, lyginant su įprasta ilgesne darbo savaite.
O 1938 m. tai buvo įgyvendinta, reglamentuota ir JAV kontekste, įvedant penkių darbo dienų savaitę daugeliui darbuotojų šalyje.
Manau, kad ir Lietuvoje pirmus drąsius ir ryžtingus sprendimus atliks naujoviškai mąstantys lyderiai.
Autorė yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto (EVF) mokslo darbuotoja
