D. Urbanavičienė. Vėlinių ir Helovino dermės galimybės: ne Šiurpnaktis, o Anapilio šventė!  

Iš svetimų kraštų atkeliavusio Helovino šiurpinantis pavidalas vis labiau įsitvirtina Lietuvoje, užgoždamas nuo neatmenamų laikų mūsų krašte švenčiamas Vėlines.

Ar įmanoma Helovina suderinti su Vėlinėmis, kokių kelių ieškoti bandant surasti išmintingus sprendimus? Pasvarstykime…

Lietuvoje pastaruoju metu vis labiau įsitvirtina Helovino linksmybės, kuriose įsivyrauja neigiamas mirties įvaizdis, palydimas įvairių mirtį nešančių siaubūnų – vampyrų, zombių, demonų, vilkolakių, kaukolių, skeletų, šmėklų, monstrų, blogųjų klounų, piktų velnių ir raganų, baisiųjų kiškių, meškų ir kitų gyvūnų, Vendetos, Fredžio Kriugerio, „šauksmo“, „pagiežos“ ir kitų kaukių.

Renginių vietos apipavidalinamos vorais, pakaruokliais ar kitais bauginančiais vaizdiniais, įgarsinama šiurpą ir išgąstį keliančiais garsais, neretai pasitelkiamos agresyvių veiksmų imitacijos – galvos kirtimas, žmogienos malimas mėsmale, grasinama perpjauti benzopjūklu ir pan.

Švietimo ir kultūros įstaigos į Helovino renginius įtraukia net pačius mažiausius vaikus, neretai jie ir patys vaidina įvairius siaubūnus ar kraujais apsipylusias aukas, o verslininkai savo renginiuose skelbia nuolaidas lankytojams su mažais vaikais (pavyzdžiui: „vaikai iki 2 metų įleidžiami nemokamai“).

Tokiu šiurpinančiu Helovino pavidalu Lietuva jau ko gero pirmauja tarp kitų pasaulio šalių.

Kitur per šią šventę daug didesnė kaukių įvairovė, tarp kurių yra nemažai visiškai negrėsmingų veikėjų iš filmų, literatūros, pasakų ar kt.

Helovinas pasižymi nuo seno įsitvirtinusiomis tradicijomis JAV, Airijoje ir kitose Britų salyno šalyse, kur dažnai tai yra bendruomeninė šventė su būdingais kaimynų lankymais ir saldumynų medžiokle (sakant „Vaišės arba pokštas!“), pasitaiko net kai kurių motyvų iš ankstesnių derliaus švenčių.

Airijoje ir kitur dar prisimenama Helovino kilmė iš senovės keltų Samhain šventės, kuri reiškė vasaros pabaigą pereinant į žiemą, susietą su anapusiniu pasauliu.

Tikėdami, kad tą naktį mirusiųjų vėlės aplanko namus, žmonės prie durų palikdavo vėlėms maisto ir dovanų, persirengdavo iš gyvūnų odų ar kaukolių padarytais kostiumais norėdami užmegzti ryšį su anapusiniu pasauliu, druidai pranašaudavo ateitį, kūrendavo didelius laužus, aukodavo javus ir gyvūnus, o kad apsisaugotų nuo galinčių apsilankyti piktųjų dvasių, žmonės prie durų dėdavo ropių žibintus su išdrožinėtais baisiais veidais.

Atėjus krikščionybei į Britų salas, ši šventė pavadinta Visų Šventųjų išvakarėmis (angl. All Hallows Eve, ilgainiui prigijo sutrumpinimas Halloween), tačiau ir toliau Airijoje, Škotijoje buvo švenčiama išlaikant senuosius papročius, kurie ilgainiui persipynė su krikščioniškomis tradicijomis (pavyzdžiui, atsirado šventųjų, angelų ir velnių kaukės, o einant nuo durų prie durų imta prašyti „sielos pyragų“ žadant pasimelsti už mirusių giminaičių sielas).

Helovino persirengimo tradicija ėmė sparčiai keistis XIX a. antroje pusėje, kai į JAV atvykusių airių ir škotų emigrantų jaunimas pradėjo kurti kaukes su siaubūnų įvaizdžiais norėdami labiau išgąsdinti aplinkinius, neapsiribodami vien grėsmingais žibintais iš moliūgų (šie sėkmingai pakeitė ropes).

Baisiąsias kaukes ilgainiui itin išpopuliarino komerciniai renginiai, kurių rengėjai idėjų ieškojo ne tiek senose tradicijose, kiek siaubo filmų produkcijoje.

Būtent šis siaubą skleidžiantis Helovino pavidalas, nutoldamas tiek nuo airiškų, tiek nuo amerikietiškų tradicijų, ėmė sparčiai plisti Lietuvoje – pagrindiniuose miestų parkuose, daugybėje dvarų ir kitų kultūros paveldo vietų, net valstybinėse švietimo ir kultūros įstaigose, jau nekalbant apie žiniasklaidos priemones ir augančią masinę prekybą šiurpia Helovino atributika.

Tokią demonizuotą Helovino prasmę įtvirtino net Valstybinė lietuvių kalbos komisija, pasiūlydama keisti šventės pavadinimą į lietuviškus atitikmenis „Šiurpnaktis“, „Šmėklinės“ ar „Vaiduoklių šventė“.

Šis siūlymas visiškai nutolina Helovino šventę nuo pirminių jos ištakų ir prasmės, sąsajų su vasaros pabaiga, mirusiųjų pagerbimo ir apsaugos nuo piktųjų dvasių, bendruomeninių papročių.

Toks Helovino pavidalas, iškreipiantis mirties ir anapusinio pasaulio suvokimą, Lietuvoje itin nedera su senaisiais lietuviškais Vėlinių papročiais, skatinančiais pagarbą mirusiųjų pasauliui, artimą ryšį su anapus iškeliavusiais protėviais, šio ir anapusinio pasaulio santykio apmąstymą. Vėlinės (Ilgės) mums yra ypatinga šventė, o lyginant su kitomis šalimis – unikali, nes panašią šventę tokiu metų laiku turi tik kaimynai latviai, gudai ir lenkai.

Pavyzdžiui, JAV mirusiųjų pagerbimo šventė yra gegužės viduryje, todėl ir nėra jokios priešpriešos Helovinui. 

Lietuvoje Helovino mėgėjai dažnai tvirtina, kad šios šventės šiurpinančios linksmybės visiškai netrukdo Vėlinėms, kadangi pastarosioms skirtos lapkričio 1–2 dienos, o Helovinas švenčiamas išvakarėse spalio 31 dieną. Visgi neveltui etnologai primena, kad Vėlinių laikas seniau apėmė ilgesnį laikotarpį pradedant spalio mėnesiu (nemažai žmonių ir dabar lanko kapus nuo spalio).

Be to, Helovino renginiai pastaraisiais metais jau nebeapsiriboja vien spalio 31 diena – daug kur prasideda nuo spalio vidurio ir tęsiasi iki pat lapkričio antros savaitės, neišskiriant nė lapkričio 1–2 d.

Teiginiai apie mūsų senosios šventės užgožimą yra pagrįsti turint omenyje ir psichologinius aspektus: kaip galima vieną dieną „žaisti“ panyrant į anapusinio pasaulio siaubą, šaipantis iš mirties, o kitą dieną eiti į kapus ir išreikšti meilę, pagarbą mirusiems?

Juk neveltui nuo seno gyvuoja dėsnis, kad per šventes iš pradžių atliekamos tam tikros apeigos, o tik vėliau vyksta linksmybės, bet ne atvirkščiai (pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti, kad po triukšmingo Naujųjų metų šventimo būtų rengiamos rimties apeigos kapuose). 

Neseniai Lietuvoje įsiplieskusi diskusija dėl Vėlinių ir Helovino pažėrė įvairių priekaištų, kad Vėlinės tampa nebeįdomios jaunimui, todėl reikėtų pasiūlyti patrauklesnius šventimo būdus, nebijoti senuosius papročius pakeisti naujesniais, kadangi globalizacijos įveikti nebeįmanoma ir pan.

Etninės kultūros globos taryba pasiūlė Vėlinių laikotarpiu rengti žygius į pilkapius, partizanų žūties vietas, pagerbti kapuose žymius žmones prisimenant jų darbus, tačiau ne visi tai laiko patraukliomis jaunimui veiklomis.

Panašu, kad liko neišgirstas ir siūlymas renginius su persirengėlių karnavalais daugiau organizuoti laikotarpiu nuo Kalėdų iki Užgavėnių, kaip įprasta nuo seno.

Kita vertus, įsigilinus į Vėlinių ir Helovino ištakas (Samhainą), jų senąsias tradicijas, galima rasti nemažai prasminių sąsajų – abiems šventėms buvo būdingos vaišės, aukos mirusiems, ugnies simbolika, derliaus motyvai, siekis užmegzti ryšį tarp šio ir anapusinio pasaulio.

Akivaizdu, kad Lietuva išsaugojo senąjį mirusiųjų pagerbimo šventės pavidalą, o Helovino tradicijos jį prarado.

Visgi ne visos šalys pasiduoda komercinei Helovino invazijai: pavydžiui, jam gana abejingi liko prancūzai, o Lenkijoje šiai atneštinei šventei stipriai priešinasi netgi valdžios atstovai. Tačiau tenka pripažinti, kad Lietuvoje Helovinas pernelyg išplito ir jau per vėlu tikėtis tiek prancūziško, tiek lenkiško kelio.

Belieka ieškoti būdų, kaip pakreipti Lietuvoje besiformuojančias Helovino tradicijas tinkamesne linkme, atsižvelgiant į mūsų krašto vertybes.

Taip pat būtina atsižvelgti į mūsų šalyje įtvirtintas teisines nuostatas, su kuriomis gerokai prasilenka šiurpinantis Helovino pavidalas.

Lietuvoje veikia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, kuris draudžia ir riboja žalingą nepilnamečių psichinei sveikatai, fiziniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi informaciją, pasižyminčią smurtiniu pobūdžiu, skatinančią agresyvumą ir nepagarbą gyvybei, sukeliančią baimę ar siaubą, modeliuojančią nusikalstamą veiką, inscenizuojančią paranormalius reiškinius ir pan.

Taigi Helovino renginių rengėjai turėtų labai atidžiai permąstyti savo sumanymus, aiškiai pranešti lankytojus apie renginių tinkamumą atskiroms amžiaus grupėms (žymint juos N-7, N-14 ar S žymenimis), taip pat prekyba šiurpiomis Helovino kaukėmis turėtų būti gerokai apribota.

Kita vertus suprantama, kodėl vaikai ir jaunimas taip pamėgo karnavalinį persirenginėjimą per Heloviną – jiems akivaizdžiai trūksta progų kartu pasilinksminti parodant savo išradingumą ir kūrybiškumą, o taip pat norisi ištrūkti iš rudeninės kasdienybės, kurioje lyginant su vasara vis labiau įsigali liūdesys ir nuobodulys.

Todėl panašu, kad įveikti jų potraukį karnavalinėms Helovino linksmybėms vargu ar pavyks.

Tačiau galima pasiūlyti kitokį šio karnavalo pobūdį. Atmetus baimę ir siaubą keliančius įvaizdžius per Helovino šventę (tuo pačiu ir lietuviškus jo pavadinimus „Šiurpnaktis“, „Šmėklinės“ ar „Vaiduoklių šventė“), siūlyčiau prisiminti įvairius kitus anapusinio pasaulio veikėjus ir simbolius.

Tai galėtų būti ne tik spalvingi pasakų, animacinių, fantastinių ar istorinių filmų veikėjai (daug jų jau seniai tapo įprastais Helovino šventėje JAV ir kitose šalyse), bet ir lietuviškai tradicijai būdingi kaukai, aitvarai, laumės ar pasakų būtybės (pavyzdžiui, Eglė – Žalčių karalienė, medžiais paversti jos vaikai), galbūt net atsirastų norinčių suvaidinti savo prosenelius ar buvusius Lietuvos valdovus.

Į vaidinimus galima būtų įtraukti mitologinius motyvus, net paslaptingą vėlių kelionę į Dausas (pakeliui pereinant Saulės, Mėnesio, Žvaigždžių vartus ir pan.).

Tokią šventę galima būtų pavadinti „Anapilio švente“ pabrėžiant pagarbą anapusiniam pasauliui. Toks jos pobūdis nesikirstų su Vėlinėms būdingu mirties suvokimu, daugiau padėtų nei trukdytų puoselėti pagarbą ir meilę savo artimųjų bei kitų protėvių vėlėms lankantis kapuose per Vėlines.  

O kaip dėl moliūgų? Vėlgi sunku tikėtis, kad šios šventės sąsaja su moliūgais galėtų išnykti. Ši daržovė atkeliavo į  Lietuvą panašiais keliais kaip kažkada bulvės, kurios ilgainiui labai prigijo, iš jų imta gaminti savitus lietuviškus patiekalus

. Amerikoje airių „atrasti“ moliūgai per Heloviną sėkmingai pakeitė ropes ir buvo pritaikyti baisiųjų Džeko žibintų darymui, nors seniau moliūgai dėl savo panašumo į saulę vietos indėnams galėjo turėti ir visiškai kitokią, net apeiginę reikšmę. Taip ir Lietuvoje jau atsiranda naujas moliūgų pritaikymas Helovino šventei: štai Švėkšnoje tampa tradicija spalio viduryje surengti moliūgų-žibintų šventę „Mes už šviesą“.

Iš tolo šviečiančios moliūgų dekoracijos labiau tinkamos ne gąsdinimui, o  derlingo rudens įvaizdžiui, kūrybiškai drožinėjant moliūgus galima sukurti jaukius „namelius“, pabandyti pritaikyti senuosius lietuviškos ornamentikos motyvus.

Pateikdama šiuos siūlymus vadovaujuosi vien savo pamąstymais, jie dar nebuvo aptarti platesniame etninės kultūros puoselėtojų rate. Galbūt šis rašinys paskatins ir kitus pamąstyti, kaip surasti būdus, kad Lietuvoje atneštinė Helovino šventė nepakenktų seniesiems mūsų Vėlinių papročiams.

Autorė yra Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė, etnomuzikologė, humanitarinių mokslų daktarė, docentė