V. Sinica. Apie „vatniką“ Kaunecką

Įdomus vaizdelis. Dideliu informacinių karų dalyviu besijaučiantis Giedrius Sakalauskas vakar bjauriu įrašu savo sienoje atidarė komentarų vėmyklą ant rezistento vyskupo Jono Kaunecko.
Neva šis esąs vatnikas, nes dalinasi Žemaitaičio pasisakymu apie žydų nusikaltimus (daugiau jokio šaltinio kaip „argumento“, kad priežastis kita, nepateikiama).

Keli žmonės komentaruose mandagiai ir geranoriškai atkreipė dėmesį į Kaunecko biografiją, jo nuopelnus kovojant su okupacine valdžia ir tikrųjų žmogaus teisių pažeidimais sovietmečiu, dalyvavimą Kronikos leidyboje, susidūrimus su KGB ir patirtas represijas. Nesusiprato nė kiek. Sako praeities nuopelnai nėra indulgencija dabar būti vatniku.

Nuopelnai tikrai nėra indulgencija. Jos ir nereikia. Nes prie ko čia vatniškumas apskritai? Žodis neteko bet kokios prasmės, jį lipina dėl bet ko kas nepatinka. Ar vatniku padaro pasidalinimas dėl Rusijos dviprasmiškai pasisakančio politiko įrašu NE APIE RUSIJĄ? Tikrai nepadaro. Sakyčiau dalinimasis Kubilium ar Juknevičiene, kurie išsijuosę gina imperialistinę, bet demokratinę Rusijos opoziciją, tokiu atveju būtų ne mažiau vatnikiškas.

Gal vatniku padaro dalinimasis pasisakymu, kuriame keliamas žydų tautos asmenų nusikaltimų klausimas? Žemaitaičio šių metų vojažas prieš žydus nė iš tolo nebūtų toks sėkmingas, jeigu pati ši tema nebūtų dramblys kambaryje – Lietuvos visuomenė, ypač vyresni žmonės, puikiai žino, kad tų nusikaltimų buvo, kad žydų tautybės asmenys užėmė labai svarbias pareigas represinėse struktūrose, vykdė Rainių ir kitus nusikaltimus, o vėliau konkrečiai tų asmenų Izraelis nė neišdavė teismui.

Tai nėra žydų tautos atsakomybė, nėra kolektyvinės kaltės, yra tik konkretūs asmenys, kurie darė tuos nusikaltimus. Bet tai, kad faktiškai negalima kalbėti net apie juos kaip asmenis, yra problema, istorinės atminties žaizda, tiesą sakant, kurstanti antisemitizmą Lietuvos visuomenėje, trukdanti jam išnykti.

Žemaitaitis iš to darosi skandalą ir reklamą, nesiekdamas jokių tiesos paieškų ir susikalbėjimo. Tai gėdinga. Bet tikrai vyskupo ir kiekvieno piliečio teisė pritarti, kad tie klausimai gali būti keliami. Ir priešingai, tikrai ne kiekvienas pilietis turi išmanyti šaltinius, politinius kontekstus ir, neduok Dieve, nepasidalinti ne tuo šaltiniu ar politiku. Nes pasidalinęs savaime tapsi „vatniku“.

Žydų klausimas neturi absoliučiai nieko bendra su vatniškumu, kaip sovietmečio nostalgija ar palaikymu dabartiniam Rusijos imperializmui. O būtent tai ir yra vatniškumas – sovietmečio nostalgija ir palaikymas Rusijos imperializmui.

Su konkrečių žydų nusikaltimais tai neturi absoliučiai nieko bendra. O jeigu ką nors ir turi, tai tik visiškai priešingą ryšį: kalbėti apie sovietų represinėse struktūrose padarytus nusikaltimus yra antivatnikiška, nes kad ir kokios tautybės asmenų padaryti, tai visų pirma sovietinės okupacijos nusikaltimai.

Dušanskis (įrašykit kitą vardą, jei norite) nieko nebūtų kankinęs, tardęs ir žudęs, jeigu nebūtų įvykusi okupacija ir už jo nebūtų stovėjusi SSRS galios struktūra. Kelti sovietų ir jų kolaborantų nusikaltimus – tai mažų mažiausiai sklaidyti sovietmečio nostalgiją. Sveikam žmogui tai turėtų mažinti ir norą dėl jų sugrįžimo.

Taigi bėda ne ta, kad kažkas nori Kauneckui indulgencijų už praeities nuopelnus. Bėda, kad protingais ir turbūt net visuomenės avangardu besijaučiantys žmonės nemoka istorijos, negeba pagal prasmę vartoti net ir neformalaus žodyno ir painiojasi tiek, kad pasidalinimus prieš sovietų nusikaltimus (atliktus žydų) vadina vatniškumu. Apie kultūros nebuvimą net nereikia kalbėti, pastaruoju metu tai eina kaip būtina sąlyga.

Ir čia platesnė problema. Mūsų vadinamieji elfai, kovotojai su propaganda, taip dažnai yra iki skausmo paviršutiniški ir lėkšti, be niuansų, be išmanymo. Pamato pavardę iš juodojo sąrašo ir rėkia. Pamato korektiškumo draudžiamą burtažodį (šiuo atveju „žydai“) ir rėkia.

Visiškai netektų stebėtis, jei tie patys žmonės, vadinantys vyskupą Kaunecką vatniku vien dėl to, kad pasidalino Žemaitaičio įrašu, kitur taip pat dalyvauja Kremliaus propagandos orgijose prieš Birželio sukilimą arba patys skelbia Lietuvos visuomenę esant tariamai prorusiška, jeigu ši kitais klausimais nėra pakankamai progresyvi (o ji nėra). Nes klišinis mąstymas to reikalauja, o giliau sudėtingiau vis tiek neišeitų.

Jeigu – JEIGU – kam nors, bent pagalvojusiam, kad vyskupas Kauneckas gali būti vatnikas ir palaikyti Putiną arba ilgėtis sovietmečio, visgi norėtųsi praplėsti akiratį ir suprasti, kas tai per žmogus, kviečiu įsigyti jo atsiminimų knygą. Ten ir daug kitų žmonių atsiminimų apie jį sudėta. Leidžia užčiuopti, kuo visgi skiriasi kito moralinio rango žmonės.