Kai išmaišyti norimi pažintiniai takai, pasipliuškenta jūroje ir pasvajota gulint ant žolės ir kuriant personažus iš debesų, galima akis nukreipti į ypatingą vietą Lietuvoje – Telšius.
Garsus keliautojas Aurimas Valujavičius lankėsi Valstybinių miškų urėdijos Telšių regioniniame padalinyje.
Nuotykiai jo laukė Ubiškės girininkijos „Žvėrinčiuje“ ir Germanto kraštovaizdžio draustinyje.
Žvėrinčiai Lietuvoje – nuo Vytauto dvaro iki miškų urėdijos šiandien
Visiems žinoma, jog savo žvėrynus, arba žvėrinčius, turėdavo Lietuvos didieji kunigaikščiai ir didikai.
Aptvertuose miškų plotuose būdavo laikomi laukiniai žvėrys, kad susiruošę medžioti didikai būtų užtikrinti laimikiu.
Yra duomenų, jog Trakuose savo žvėryną turėjo Vytautas, o Radviloms priklausęs netoli Vilniaus buvęs žvėrynas dar ir šiandien išlaikė savo pavadinimą.
Istoriniai šaltiniai liudija, kad ir Žygimantas Augustas puoselėjo žvėryną su egzotiniais gyvūnais.
Tiek LDK, tiek kitų Europos šalių valdovai savo žvėrinčiuose laikydavo ne tik laukinius žvėris, kuriuos medžiodavo; juose augino ir egzotinių gyvūnų, tokių kaip liūtai ar kupranugariai, kuriais didžiuodavosi lyg išskirtiniu turtu ir dovanodavo gyvūnų vieni kitiems.
Žvėrinčiai – prieglobstis laukiniams žvėrims
Šiandien Lietuvoje irgi esama žvėrinčių.
Tiesa, laukiniai žvėrys juose gyvena nesibaimindami medžiotojų – jais rūpinasi Valstybinių miškų urėdijos darbuotojai.
Čia nėra ir egzotinių gyvūnų, kuriems Lietuvos klimatas netinkamas.
Todėl žvėrinčiuose gali lankytis gamtos mylėtojai ar šeimos su vaikais ir susipažinti su Lietuvos gamtos grožiu bei įvairove.
Užsukę į Valstybinių miškų urėdijos Telšių regioninio padalinio Ubiškės girininkijos „Žvėrinčių“ lankytojai gali praleisti ištisą dieną dairydamiesi į danielius, muflonus, elnius, stumbrus, lūšis.
Jei labai pasiseka – galima išvysti ir čia gyvenančius didžiuosius apuokus.
Nors „Žvėrinčiuje“ galima susipažinti su laukiniais gyvūnais, tačiau nereiktų jų painioti su zoologijos sodais.
Gyvūnai čia gyvena ne narvuose, bet natūralioje aplinkoje, milžiniški aptvarai išsidėstę net 70 hektarų plote, todėl nebūtinai pavyks pamatyti iš karto visus jų gyventojus.
Juolab, kad karštą vasaros dieną žvėrys irgi ieško pavėsio, slepiasi tankmėje.
Reikėtų būti budriems, nes visgi tai – laukiniai gyvūnai
Valstybinių miškų urėdijos Telšių regioninio padalinio informacinio centro žinovė Gabrielė Monkevičiūtė į „Žvėrinčių“ pataria atvykti ir rudenį ar žiemą, kai nukrinta medžių ir krūmų lapai, todėl milžiniškuose aptvaruose daug didesnė tikimybė pamatyti gyvūnus.
O ir lankytojų tuomet būna gerokai mažiau.
Kad atvažiavusieji nepasiklystų didžiuliuose plotuose, Ubiškės girininkijos „Žvėrinčiuje“ galima pasiimti lankstinukų, kuriuose yra schemos, nurodančios, kokiame aptvare kokie gyvūnai gyvena.
Taip pat pateikiami jų aprašymai.
Žinių centro žinovė G. Monkevičiūtė sako, kad nors gyvūnus galima lankyti, tačiau reiktų nepamiršti, jog tai laukiniai žvėrys su savo instinktais, todėl ir „Žvėrinčiuje“ reiktų elgtis tinkamai: nebandyti patekti į aptvarus, nemaitinti, negąsdinti ir neerzinti gyvūnų.
Tiesa, šio „Žvėrinčiaus“ gyventojai yra kiek drąsesni nei jų giminaičiai miškuose ir todėl juos galima išvysti, mat jie dažniau mato žmones – juos prižiūrinčius ir šeriančius girininkijos darbuotojus, lankytojus.
Iš „Žvėrinčiaus“ – į laisvę
Žvėrinčiai tiek senovėje, tiek dabar ypatingi tuo, kad gyvūnai čia nesutinka savo gamtinių priešų.
Todėl čia apsigyvena ir žmonių išgelbėti, bet laukinėje gamtoje negalintys išgyventi žvėrys, čia globojami ir nykstančių rūšių gyvūnai.
Telšių regioninio padalinio Ubiškės girininkijos „Žvėrinčiuje“ prieš keletą metų irgi buvo vykdomas projektas ir čia veisiamos ir po to į laisvę paleidžiamos ties išnykimo riba atsidūrusios lūšys ir apuokai.
Abi rūšys yra įtrauktos į Raudonąją knygą. Ir jas abi taip pat galima čia išvysti.
Po pasivaikščiojimo „Žvėrinčiuje“ lankytojai gali tęsti kelionę po kitas gražiausias Žemaitijos vietas.
O pasistiprinti patogu čia pat surengus pikniką: lankytojų patogumui čia įrengtos pavėsinės su stalais ir suolais.
Neatrasta ežeringoji Žemaitija – ten, kur kadaise velniai gyveno
Neatsitiktinai pačios gražiausios Lietuvos vietovės yra apipintos mitais ir legendomis: jose žmonės pabėga nuo kasdienybės, gamtos apsuptyje pailsi kūnas ir siela.
O pailsėjęs žmogus – ir kūrybingesnis, ir sveikesnis.
Telšių regioniniame parke lankytojų nestinga visais metų laikais.
Vien ko verti pėsčiųjų bei dviračių takai, basakojų takas ar slidžių trasos Germanto ežero apylinkėse.
O kur dar visus metus veikiantys paplūdimiai bei paslaptingos velnių skulptūros!
Valstybinių miškų urėdijos Telšių regioninio padalinio vyriausiasis miškininkas Arvydas Jokužys kviečia pradėti pažintį su Žemaitijos gamta būtent Germanto kraštovaizdžio draustinyje, kur saugoma įstabi gamta – miškas, ežerai, pelkės.
Lankytojų džiaugsmui – įamžintos legendos
A. Jokužys pasakoja, kad pradėjus įrengti pasivaikščiojimo takus, nepaisydami jau vykstančių darbų, žmonės vis tiek jais vaikščiojo.
„Tuomet mūsų rangovas „Telšių meistras“ sako mums – jūs velnią padarysit, ar ne?“, – prisimena pašnekovas.
Tas pasakymas atgaivino daugybę vietos žmonių prisiminimų: juk velnio čia jau būta!
Ir žmonės atnešė maždaug septintajame dešimtmetyje darytą nuotrauką, kurioje nufotografuota medinė velnio skulptūra.
„Nekilo jokių diskusijų, kad reikia velnią vėl čia pastatyti.
Šiuo metu čia galima išvysti labai panašią skulptūrą, tik metalinę“, – pasakoja A. Jokužys.
Kaip jau galima spręsti iš Germanto kraštovaizdžio draustinio pavadinimo, didžiausias čia tyvuliuojantis ežeras yra Germanto.
Pasak legendos, kadaise karžygys Germantas, netekęs savo mylimosios, tiek verkė, kad priverkė visą ežerą.
Lankytojams šią legendą primena ir skulptūros.
Ežerai ir pakrantės – pasyvaus poilsio gerbėjams
Visai netoli šio ežero, pažintinių takų komplekse, yra dar vienas – Ilgio ežeras.
„Atvykus prie Germanto ežero, pažintiniu taku galima nueiti iki Ilgio ežero, ir atvirkščiai“, – aiškina miškininkas.
A. Jokužys kviečia būtinai aplankyti dar vieną šalia esantį ežerą – Durbiną.
„Tai labai pelkėtas, niūrus, tamsus, juodas ežeras – tik velniam veistis“, – juokiasi miškininkas ir primena nepamiršti užsukti į visus metus veikiančius paplūdimius.
Miškininkas sako, kad Germanto ir Ilgės ežerų kompleksas yra skirtas labiau pasyviam poilsiui – pasivaikščioti, pasibūti, pažvejoti ežere, pasisupti.
„Abu ežerus juosiantys pažintiniai takai susijungia – bendras atstumas apie šešis kilometrus išeina.
Tačiau norintys aktyviau pasportuoti, irgi turi ką veikti.
Su dviračiu galima važiuoti dviračių takais, įrengta maždaug 12 kilometrų trasa, galima rinktis ir dar ilgesnį maršrutą, kurio dalis bus asfaltuota, o kitą teks įveikti žvyrkeliu“, – vardija pašnekovas.
Mėgaujantis gamta – ją gerbti
„Buvimas gamtoje visada nuramina, gali „atsijungti“ nuo kasdienybės ir rūpesčių“, – sako A. Jokužys.
Tačiau gerus pojūčius teikia tik švari, nesudarkyta aplinka.
Pašnekovas primena, kad būnant gamtoje nepakanka tik nešiukšlinti:
„Miškas, paežerė yra laukinių gyvūnų ir paukščių namai.
Mūsų augintiniai, su kuriais kai kurie žmonės atvyksta į gamtą, yra plėšrūnai.
Paleistas miške bet kuris šuo trukdo kitiems miško gyventojams – ir stirniukui, ir zuikučiui, ir paukščiukui.
Todėl atsivedus į gamtą šuniuką, geriausia jo nepaleisti, laikyti ant pavadėlio.
O jeigu jau norim paleisti, būtina antsnukį uždėti, nes tie visi mažiukai miškų ir pievų gyvūnėliai yra beginkliai.“
Pašnekovas primena, kad atėjus į gamtą su augintiniais, reiktų pasirūpinti, kad ir augintiniai gamtoje nieko nepaliktų: „Apskritai, atėjus į mišką, į gamtą, reikėtų vadovautis vieninteliu būdu – nepalikti nieko.
Ką atsinešei – tą išsinešk.
Palikim taip, kaip radom, arba netgi geriau – jeigu jau radome šiukšlių, tai surinkime jas.“
A. Jokužys apgailestauja, kad kai kurie žmonės į gamtą vežasi savo grilius.
Pasak jo, gamta ir atvira ugnis – nesuderinami: „Laužą kurti galima tik tam skirtose vietose – laužavietėse.
Kartais žmonės nė nesusimąsto, kad numesta nuorūka ar lietui lyjant išversti grilio pelenai gali tapti didelio gaisro priežastimi.“
Kviečiame peržiūrėti Delfi.lt laidą bei kartu su Aurimu Valujavičiumi patyrinėti išskirtines Žemaitijos vietas: čia.
Parengta pagal Valstybinių miškų urėdijos pranešimą
