Rugpjūčio 8 d. Lazdijų rajono savivaldybėje lankėsi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, LGGRTC vadovo vyresnysis patarėjas, profesorius Algis Vyšniūnas ir LGGRTC Istorinės atminties įamžinimo skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas.
Svečius iš Vilniaus priėmė Lazdijų rajono savivaldybės merė Ausma Miškinienė ir savivaldybės darbuotojai.
2025-aisiais metais bus minima Kalniškės mūšio 80-ies metų sukaktis.
Todėl šiai istorinei datai ir jos deramam pažymėjimui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Lazdijų rajono savivaldybė ruošiasi jau dabar.
„Ši svarbi mūsų šalies istorijai vieta per artimiausius porą metų bus atnaujinta ir deramai sutvarkyta.
Šiandien Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras laiko vienu iš svarbiausių darbų deramai atlikti Kalniškės mūšio vietos įamžinimo darbus“, – susitikimo metu kalbėjo LGGRTC vadovas dr. A.Bubnys.
Susitikimo metu buvo pristatytas projektas, kaip sukurti vientisą Kalniškės mūšio kraštovaizadį ir padaryti jį patrauklų lankytojams.
Architektas iš Šiaulių Vytenis Rudokas Lazdijų rajono savivaldybės vadovams pristatė savo parengtus pasiūlymus, kaip atrodytų rekonstruota Lietuvos partizanų Kalniškės mūšio vieta.
„Tai ypatinga istorinė vieta Lietuvoje.
Ateityje ji turėtų prilygti Kryžkalnio memorialui“, – pabrėžė V.Rudokas.
„Mūsų bendras noras ir tikslas – Kalniškės mūšio vietoje sukurti vientisą žinių erdvę, kuri būtų patraukli ir svarbi istorinės atminties vieta, naujoviškas centras Lazdijų rajono mokiniams, jaunimui ir atvykstantiems svečiams iš užsienio“, – pabrėžė Lazdijų rajono savivaldybės merė A. Miškinienė.
Kalniškės miške įvyko vienas pirmųjų ir didžiausių mūšių tarp Lietuvos partizanų ir sovietinės armijos.
1945 metų gegužės 16 dieną puskarininkio Jono Neifalto-Lakūno vadovaujami partizanai atkakliai priešinosi kelis kartus gausesniam NKVD kariuomenės pulkui.
Per mūšį žuvo 44 partizanai.
Tai vieta, reikšminga ne tik Lazdijų rajonui, bet ir visai Lietuvai, Europai – vieningai nuspręsta šiame susitikime.
Žadama, kad šių metų rugsėjo 6 d. Kalniškės mūšio memorialinio ansamblio rekonstrukcijos darbų planas ir pasiūlymai bus pristatyti Lazdijų krašto visuomenei ir rajono savivaldybės tarybos nariams.
Pranešimą spaudai parengė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Iš tikrųjų sunku suvokti, kodėl iki šiol buvo nutylimas toks garsus partizanų kovoje su okupantų kariuomene įvykęs Kalniškės mūšis. Tai niekuo nepateisinamas valdžiomis buvusiųjų apsileidimas.
Atrodo, kad iki šiol nėra jokio atmintino pažymėjimo taip pat Dzūkijoje 1945 metais įvykusio NKVD kariuomenės ir partizanų susirėmimo paplentėje prie Alytų ir Seirijus jungiančio plento, kuomet partizanai, ties Mankūnų ir Seiliūnų kaimų riba esančiomis Tamaševičiaus ir Kizelio sodybomis, atidengė ugnį į plentu sunkvežimiais vykusią NKVD kariuomenę. Įvykusio mūšio metu buvo padegta ir sudeginta Tamaševičiaus sodyba, dalis partizanų žuvo mūšyje.
Kaip ir sunku suvokti, kad neprisimenami hitlerininkų sušaudyti alytiškai karo pačioje pradžioje ir vėliau.
Dėl tų karo pradžioje žuvusių, tai teisingiau būtų sakyti, kad jie ne sušaudyti, o veikiau nušauti buvo. Mat, tai jauni vyrai buvę, tad matyt buvo sovietų kariuomenėje paimti. Iš jos, kaip ir Vilniuje kariais buvę lietuviai, perėjo į Birželio sukilėlių pusę.Tačiau kadangi buvo rusiška uniforma aprengti, taigi galėjo būti hitlerininkų palaikyti rusų kareiviais ir nušauti.
Laikas būtų Genocido centrui ir šio įvykio atveju sudėti jų atminimo taškus.