Šiemet pradėtas Vilkijos miestelio Kauno rajone Kauno gatvės kapitalinis remontas archeologams pažėrė nemažai radinių.
Kadangi ši gatvė patenka į Kultūros vertybių registre registruotos regioninio reikšmingumo kultūros paveldo vietovės – Vilkijos miesto istorinės dalies (išskirtinis kodas 17123) ir valstybės saugomos Vilkijos senojo miesto vietos (u. k. 23759) – teritorijas, tvarkant gatvę reikėjo atlikti išsamiuosius archeologinius tyrimus.
Buvo žinoma, kad senosios Vilkijos bažnyčios šventoriuje būta kapinių.
Tą archeologai (VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“) patvirtino ir žinomus faktus papildė naujomis žiniomis.
Prieš tvarkant gatvę Kauno rajono savivaldybė užsakė išsamiuosius archeologinius tyrimus.
Pagal KPD Mokslinės archeologijos komisijos aprobuotą projektą išsamieji archeologiniai tyrimai buvo atlikti 441 m2 plote. Ištirta 12 perkasų.
Tyrimų metu išaiškėjo, kad archeologiniu požiūriu vertingi artefaktai ir suardytų palaikų fragmentai randami jau paviršiniame 0,4 – 0,65 m gylyje.
III – VI a., XVII – XVIII a. palaidojimai bei XVII-XVIII a. senojo miesto vietos kultūrinis sluoksnis yra 0,65 – 2,2 m. gylyje nuo dabartinio paviršiaus.
Tyrimų metu nustatyta, kad kapinės tęsiasi į šiaurę, rytus ir vakarus nuo tirto ploto, kapinių riba fiksuota tik pietinėje dalyje.
Paaiškėjo, kad kapinės plyti didesniame plote nei buvo tikėtasi, todėl buvo padaryti išplėtimai viso nukasto kelio ruožo dalimi, atsirado papildomų archeologinių tyrimų poreikis.
Pasak archeologų, kapai pagal jų inventorių datuojami XVI-XVIII a. (galbūt ir XIX a. pradžia).
Nors daugiausia surasta kapų be jokių įkapių, tačiau netrūksta ir aptiktų monetų, peilių, sagtelių, smeigtukų, rečiau – apvarų ir karoliukų vėrinių.
Kapai nukreipti šiaurės–vakarų ir vakarų kryptimis (į tą pusę nukreiptos mirusiųjų galvos).
Žmonės laidoti lentiniuose karstuose, kurių medienos pėdsakai išlikę labai blogai, daugeliu atveju fiksuoti tik vinys ir lentų medienos pėdsakas, virtęs tamsesnių žemių ruoželiu.
Lentos sukaltos kaltinėmis vinimis.
Archeologai taip pat nustatė, kad vienoje iš perkasų aptikti kapai nesusiję su laidojimu šventoriaus teritorijoje, jų orientacija yra rytų kryptimi.
Aptiktos įkapės datuojamos III-VI a. Galimai šioje miestelio dalyje yra geležies amžiaus kapinynas.
Iš istorijos
Vilkijos senojo miesto vieta formavosi XVI-XVIII a. laikotarpiu.
Vilkijos miesto istorinė dalis formavosi XIV – XX a. 7 dešimtmetyje.
Vilkija pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1364 m., kai Livonijos kronikininkas Hermanas Vartbergė, aprašydamas kalavijuočių ir kryžiuočių žygį į Paštuvos žemę (ji buvo pavadinta Vilkenbethe, t. y. „vilkų gūžta“), paminėjo Vilkijos pilį.
Daug kartų puldinėjama kryžiuočių, Vilkijos gyvenvietė sunyko, tačiau po Žalgirio mūšio atsikūrė, bet jau kitoje vietoje, prie dvaro.
Nauja vieta buvo patogesnė gyvenvietės vystymuisi, nes Nemunu vyko gana intensyvi prekyba su Gdansku ir Karaliaučiumi, greta ėjo svarbus sausumos kelias iš Kauno į Jurbarką ir Klaipėdą.
1450 m. čia veikė pirmoji Lietuvos muitinė prie Nemuno.
1513 m. Vilkija pirmą kartą įvardinta miesteliu.
1542 m. Vilkijoje, greičiausiai pašlaitėje, buvo pastatyta bažnyčia.
1554–1556 m. Vilkijos dvaras ir valsčius išmatuoti valakais.
1596 m. inventoriuje aprašyta turgaus aikštė ir šešios gatvės.
Turgaus aikštės šiaurinėje pusėje į rytus stovėjo bažnyčia su kapinėmis, o už jos klebonija su špitole.
Vilkija buvo svarbus Žemaitijos ūkinis ir administracinis centras, nors ne kartą stipriai nukentėjo nuo gaisrų (vieni įsimintiniausių įvyko 1596, 1721, 1730, 1788 m.).
XVIII a. pr. mieste pagausėjo žydų.
Nors XVIII a. I pus. miestelio branduolys išliko pirminėje vietoje, bet pamažu jis ėmė slinktis šiaurės kryptimi šlaitu aukštyn.
Jau nuo XVIII a. Nemuno vaga ėmė graužti miestelio centrinės dalies pakrantės šlaitą, kas paskatino bažnyčios perkėlimą.
Esamai bažnyčiai sudegus, jai perstatyti skirtas sklypas aukščiau.
Šlaite bažnyčia buvo pastatyta 1751 m.
Vilkijos mieste dirbo audėjai, žvejai, batsiuviai, puodžiai, veikė malūnas, turgus.
1840 m. atnaujinus pašto traktą tarp Kauno ir Jurbarko, Vilkijoje įrengta pašto stotis, 1871 m. paminėta vaistinė, 1876 m. – mūrinė sinagoga.
1892 m. kilus gaisrui sudegė 33 žydų namai ir bažnyčia.
Namai buvo atstatyti senose vietose.
Ant kalno 1903 m. pradėta statyti nauja bažnyčia, kuri tapo miesto dominante bei lėmė kitokią miestelio plano formos raidą.
Atsiradus bažnyčiai, šalia jos susidarė nauja turgaus aikštė, senoji aikštė apatinėje terasoje pamažu apstatyta.
Tokiu būdu Vilkijos centras buvo padalintas į dvi dalis – apatinę su senosiomis krautuvėmis ir svarbiu sausumos keliu bei Nemunu, ir viršutinę – su nauja turgaus aikšte.
Be turgaus, Vilkijoje 1904 m. rinkosi 4 prekymečiai, miestas buvo vienas svarbiausių sielininkystės centrų.
1905 m. Vilkaviškio apskrities dvarininko Jono Domanskio prašymu buvo įrengtas „Samolet“ tipo keltas per Nemuną.
1919 m. mieste įsteigta progimnazija.
1921 m. Vilkijoje žydai sudarė apie 80 proc. miestelio gyventojų.
Daugelis gyventojų vertėsi žvejyba.
1925 m. mieste rinkosi turgus ir 5 prekymečiai, suaktyvėjo viešasis gyvenimas.
1926 m. atlikta Vilkijos dvaro parceliacija.
1929 m. baigtas Vilkijos kaimo skirstymas vienkiemiais.
Po 1930 m. Vilkijoje veikė medžių apdirbimo įmonė, kailių dirbtuvė, keliasdešimt krautuvių, girininkija, vaistinė, biblioteka, paštas, mokyklos, prieplauka, vandens matavimo stotis.
Iki 1935 m. akmenimis išgrįstos visos pagrindinės gatvės.
1941 m. rugpjūčio vid. Vilkija tapo svarbiausiu ir didžiausiu Kauno apskrities žydų telkimo centru.
1941 m. rugpjūčio 28 d. įvyko masinis Vilkijos geto žydų žudymas.
Sinagoga paversta sandėliu, beveik neliko prekybos, sunyko ūkinė veikla.
1944 m. rugpjūčio 1 d. Vilkiją užėmė sovietų kariuomenė.
Pereinant frontui, mieste sugriauta apie pusę pastatų (daugiausia apatinėje dalyje).
Po 1945 m. Vilkijoje veikė malūnas su lentpjūve, vilnų karšykla-vėlykla, kailių dirbtuvė, kultūros namai.
Pagal 1947 m. patvirtintą miestelio planą buvo išplėsta apstatoma teritorija viršutinėje Nemuno terasoje, pastatyta nemažai vienbučių namų, kai kurios gatvės nežymiai sureguliuotos.
1948 m. Vilkija tapo apskrities centru.
XX a. 6–7 dešimtmečiais miesto panorama pasikeitė
Mūrinė sinagoga buvo sugriauta, iki šių dienų liko mūrinių sienų liekanos, pastatyti architektūrinėmis formomis svetimi pastatai:
tipinė mokykla, rajono vykdomojo komiteto pastatas, universalinė parduotuvė, paštas, buitinio aptarnavimo kombinatas.
1969 m. Vilkijai suformuluotas tolesnės statybos ir tvarkymo reglamentas.
Parengta pagal KPD pranešimą
