Švariai nupraustas malūnas. Augustaičių malūnas. Prie Papilės. Sako, viskas buvę po balta miltų luoba paslėpta: sienos, lubos, langai, įrenginiai… Viskas „apžėlę“ miltais.
Ir kažkokio kieto užsispyrimo būdu… žmogus, tapęs šio malūno šeimininku, viską švariai nuprausė. Ne tik švariai nuprausė, bet ir su meile nušluostė, tarsi nuglamonėdamas kiekvieną seną malūno dalį, kiekvieną liuką, senų grindų kiekvieną lentą…
Galima nujausti, kad malūnas beveik žmogaus balsu galėjo prakalbėti, kai tokio rūpestingumo, tokios meilės sulaukė. Tikėtasi daug: pritaikyti viską agroturizmui, visą malūno sodybą, net su žeme. Įdėta daug pastangų. Bet ir tai buvo, galima sakyti, jau seniai… Kai malūnas nustojo malti. O nustojo dirbęs jis… jau XXI amžiaus pradžioje. Pagarba čia dirbusiems malūnininkams! Viską saugojo, niekam neleido ištižti. Malūnas veikė „kaip dziegorius“ – vis malė ir malė…
Švediški įrenginiai, atsigabenti iš Švedijos apie 1930-uosius, tuo metu buvę patys naujausi, patys moderniausi tame krašte. Ir parsigabenę juos du veiklūs ir gudrūs Papilės krašto malūnininkai: Vilkas ir Kušmanas. Vieno vardas Ševelis, kito – Leiba. Smetonos laikai. Įdomybė: žydas pavarde Vilkas. Vėliau tik jis ir valdė malūną. Ir dar sakoma, rašoma, kad žydai šia pavarde buvę iš savo tautiečių elito, gerai žinomo šalelėje Lietuvos. Nors jų dokumentuose gal kiek nors kitaip rašoma buvo.
Žydai puikiai mąstantys žmonės. O jų veiklumas, tylus atkaklumas prilygsta kūrybai. Taigi buvo apie 1932-uosius, kai Augustaičių kaime Papilės krašte vietoj sudegusio medinio vandens malūno iškilo kapitališkas raudonų (bene latviškų) plytų mūras. Su giliu rūsiu, veik trijų aukštų. Vienas galas gyvenamas, o kitas galas – moderniausias Ventos vandens sukamas malūnas. Dar ir su atsarginiu dyzelino varikliu. Kai Venta užšąla, vanduo nebeturi jėgos…
Ponas Ševelis viską puikiai apskaičiavęs buvo: toks modernus ir daug galintis malūnas be darbo nebus. Ir nebuvo! Malti grūdus švediškame malūne buvo ūkininkų ir gaspadinių džiaugsmas: be įprastų pašarinių rupaus malimo miltų, šis malūnas valciavojo pačius balčiausius kvietinius miltus Velykų pyragams ir kitokiems kitų tautų tautiniams kepiniams, darė visų rūšių kruopas. Manų kruopos čia būdavusios padaromos tokios puikios, kad niekur kitur tokių nepadarydavo.
Iš kur pinigų tokiam brangiam malūnui? Gal tai tik dalis tiesos, o gal ir visa – vargu ar kas beištirs: ponas Ševelis senąjį medinį malūną buvęs brangiai apdraudęs keliose Europos šalyse. O paskui… Paskui buvęs lyg ir nieko prieš, kad malūnas… sudegtų. Taip ir atsitikę. Ir ponas Ševelis, tegu ne be vargo, bet laimėjęs gana gražių draudimo išmokų iš kiekvienos šalies, kur tik malūną apdraudęs buvo. Gal tai tik dalis tiesos. O gal ir visa… Bet didingas mūrinis malūnas ir šiandien tebestovi! Garbingas pramoninis įrenginys! Aplinkui daug sodybų, daug ūkių, daug vežimų, arkliais traukiamų. Į malūną gaspadoriai važiuodavo kaip į svarbią vyrišką užduotį, kaip į apeigą ir kartu pramogą. Malūną išmanė, mylėjo ir puikus malūnininkas, kurio atminimas tebėra gyvas akmeniškių atmintyje. Tai Valdemaras Grosas. Jo dėka malūnas prižiūrėtas taip gerai, kad… ir dabar galėtų malti.
Žibėjo garsas apie Augustaičių malūną ir jo šeimininkus. Ševelis Vilkas, įgyvendinęs gyvenimo svajonę – turėti patį moderniausią malūną – neilgai juo džiaugėsi. Apie 1938 m. jis mirė. Malūną paliko sūnui. Sūnus būtų ilgai ir gražiai tęsęs tėvo veiklą. Bet… atgarmėjo juodasis baisusis griausmas – Antrasis pasaulinis karas. Malūno paveldėtoją netruko išsivaryti su šautuvais… Iš kur jau nebegrįžtama. Sako, kad sušaudė Šiaudinės miške.
Bet malūnas visada veikė. Visada malė. Po karo, praėjus tam tikram laikui, Augustaičių malūnas atiteko Papilės paukštininkystės ūkiui. Ir puikiai malė iki pat šios Nepriklausomybės. Malė jis ir šios Nepriklausomybės laikais. Bet juk tų permainų pas mus – permainos po permainų…
Malūnas tapo individualia nuosavybe. Savininkas šviesaus atminimo Algirdas Martišius ypatingai džiaugėsi šia savo nuosavybe. Tai jis su didžiausiu entuziazmu darė viską, kad Augustaičių malūnas išliktų puikus dar ilgoms, tolimoms ateities kartoms. Ir žemė aplink jį. Nuvertė darbų kalnus… Įdėjo daug lėšų. Kad tik vėl Papilės kraštą garsintų šis sveikas malūnas ir sodyba.
Balandžio mėnesį rengdavo senovines ganiavos pradžios šventes – Jorę, Jurgines. Daug apie tai rašoma internete. Tik nepavyko aptikti žinios, kad šis geranoriškas žmogus jau… Dangaus Karalystėje. Palikimas paliktas artimiesiems. Jie stengiasi palikimo neapleisti.
Malūnas ir visa aplinka prižiūrimi. Yra žirgų… Su gidu leidžiama lankytis ekskursijoms. O ar atgaivins kas pirminę agroturizmo idėją?
Čia įdomus ir puikiai išlaikytas senovės objektas Papilės krašte. Pagarba krašto žmonėms, vadovams, išsaugojusiems puikią vertybę. Kad kaip nors čia vėl daugiau gyvo gyvenimo būtų. Gal net ir su malūno gaudesiu, su čia pat gyvenančia malūnininko šeima… Juk tai įmanoma!
Ačiū p. Virginijai, p. Irenai, priėmusioms ekskursijai į savo mašinytę. Ačiū gidui p. Ramūnui už supažindinimą su Akmenės rajono įdomybėmis, su malūnu ir jo istorija. O tai – ir krašto istorija.
Augustaičių vandens malūnas. Akmenės r., Papilės seniūnija. J. Zvonkuvienės nuotraukos. 2023-07-09.
Projektas Svarbiausi tautinės tapatybės dėmenys – kalba ir etninė kultūra, 3 tūkst.
Oi kiek jame sumalta ir suvalciavota grūdų. Kiekviena užkabori ir kiekvieną funkciją žinojau ka ir kaip daryti 🤪