Praėjusioje laidoje mes jau pradėjome kalbėti apie menkai žinomą ir neaišku, kokio statuso, Lietuvos valdovą Skirgailą su istorike Inga Baranauskiene. Šiandien mes pratęsime pokalbį.
Nagrinėdami jo gyvenimo kelią, mes priėjome prie to jos gyvenimo laikotarpio, kai jis tampa antruoju žmogumi valstybėje po Jogailos, įveikia savo priešininkus Kęstutį ir Vytautą. Vytautas pabėga, Kęstutis nužudomas.
O štai dabar Jogaila ir Skirgaila – viename dokumente net pasakyta „karaliai“ ar „kunigaikščiai“ (kunige), priklausomai nuo to, kaip mes versim, Jogaila ir Skirgaila valdo Lietuvą.
Jeigu dokumente pasakyta, kad Jogaila ir Skirgaila – abu yra kunigaikščiai (kunige), tokiu atveju nėra pagrindo Jogailą laikyti iki Krėvos unijos buvus Vyresniuoju kunigaikščiu. Apskritai Jogailą ir Skirgailą, sprendžiant iš įvykių, būtų pagrindas laikyti Algirdo sūnumis iš skirtingų žmonų. Akivaizdu, kad Jogaila yra Julijonos sūnus, tad tuomet Skirgaila laikytinas prieš tai buvusios Algirdo žmonos sūnumi. Taigi Skirgaila amžiumi yra vyresnis už Jogailą. Tai viena. Antra, po Algirdo mirties, matyt Kęstučio valia, Vilnius atiteko Skirgailai. Akivaizdu, kad tas Julijonai nepatiko, ji siekė savo sūnelį Jogailą per santuoką su Jadvyga įsodinti į Lenkijos karaliaus sostatą. Taigi Jogaila po Algirdo mirties nebuvo visos Lietuvos, o tik latv. vadinant Krėvos (liet. Rusios) kunigaikštis. Tokiu atveju, akivaizdu, kad Krėvos sutartimi Jogaila teisiškai galėjo prie Lenkijos karalystės prisišlieti tik Krėvos žemę. Tai suprasdamas, Skirgaila kaip Vilnių valdantis (nors ir tik Kęstučio valia) algirdaitis piršliavo Jogailos santuokai su Jadvyga. Tačiau, be abejonės Julijonos ir Lenkijos ponijos siekia buvo per Jadvygos santuoką su Jogaila ir Lietuvos krikštą užvaldyti visą Lietuvą, t.y. ir dar nekrikštytą LIetuvos dalį. Akivaizdu, kad Skirgaila į Julijonos sumanymą galėjo pajusti po viskam, t.y. po Lietuvos krikšto 1387 metais. Tokiu atveju yra pagrindo manyti, kad kova prasidėjo ne tarp Skirgailos ir Vytauto, o kad vyko Jogailos kova su Skirgaila, Jogailai tam naudojant Vytautą. Toliau yra įvykiai, detalės kovos tarp Lenkijos karaliaus Jogailos, siekusio visos Lietuvos prišliejimo prie Lenkijos, ir teisėto Lietuvos valdovo Skirgailos, gynusio Lietuvos išlikimą suverenia šalimi – kunigaikštyste(karalyste). Tai toks iš tikrųjų, trumpai sakant, būtų Lietuvos valdovo Skirgailos teisinis statusas.
Prie to kas pasakyta dar galima pridurti, kad sprendžiant iš faktų galima manyti, kad Skirgailos mama galėjusi būti Kęstučio sesuo, ištekėjusi už Algirdo, o kai ji mirė – Algirdas vedė Julijoną. Taigi veikiau Algirdas buvo ne Kęstučio brolis, o svainis, atėjęs į žentus po Jaunučio pašalinimo iš Vilniaus, vesdamas dar tėviškėje Vilniuje gyvenusią Gedimino dukrą. Taigi Algirdaičių giminystė su Gediminu eitų per jo dukrą, kuriai Vilnius buvo tėviškė. Gali būti, kad Algirdo pirmai žmonai – Kęstučio seseriai, matyt, greitai mirus, tepagimdžius tik Skirgailą, ir Algirdui vedus Julijoną, jis tapo Lietuvos dalies Krėvos (Rusios) vyriausiuoju kunigaikščiu, o Vilnių, kurį paveldėjo Skirgaila (gali būti, kad Algirdas su Kęstučio seserimi daugiau vaikų neturėjo), valdė Kęstutis (iš Trakų) su Algirdu (iš Kernavės) iki užaugo Skirgaila. Tokiu atveju, Algirdui ir Kęstučiui mirus, Jogaila valdė Krėvą (Rusią), o Skirgaila Vilnių (Lietuvą). Tuo gali būti paaiškintas jų pavadinimas šaltinio dokumente – Kunige (karaliais), valdžiusiais Lietuvą, matyt sekant tradicija, kad Lietuvą anksčiau valdė karaliai Algirdas su Kęstučiu. Kadangi Skirgaila buvo vyresnis už Jogailą ir valdė iš Vilniaus, todėl jam ir buvo patikėta atlikti 1379 metų misiją vykstant į užsienį, net iki Vatikano. Taip pat tokiu atveju, akivaizdu, kodėl Kęstutį teko laidoti ne kam kitam, o Skirgailai ir ne bet kur, o Vilniuje. Taip pat aišku dėl kokių priežasčių Algirdas negalėjo būti laidojamas Vilniuje ir nebuvo jame palaidotas. Vytauto veiksmai vertinti šiame kontekste kaip laviravimas tarp Lenkijos (Jogailos), Ordino, iš dalies ir Rusijos (Julijonos), kad nelikus savo karjeroje be Lietuvos valdovo posto. Čia nepamirština ir Dovydiškių sutartis, kaip Julijonos su Elžbieta Bosniete plano veiksmas. Taigi moterys lietuvių kultūroje buvo svarbios veikėjos, ne kas kita, o jos, manytina, labiausiai lėmė ir krikščionybės plėtojimąsi regione.