Jaunoji mokytojų karta yra puiki – tai itin žingeidūs jaunuoliai, atliepsiantys šiuolaikinių vaikų mokymosi(si) poreikius.
Tuo įsitikinusi su ikimokyklinio ir priešmokyklinio švietimo bakalauro studentais dirbanti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos dėstytoja dr. Birutė Vitytė.
Tik, anot jos, svarbu pradedančiųjų mokytojų nepalikti vienų be palaikymo ir pagalbos.
„Mokytojams svarbu sulaukti pagalbos ir neužsisukti iššūkių ir sunkumų rate.
Pradedantiems mokytojams itin svarbus kolegų palaikymas, paskatinimas, tėvų supratingumas ir geranoriškumas, būtina psichologinė parama.
Joks mokytojas neturi būti paliktas vienas spręsti problemų – laimingi mokytojai ugdys laimingus vaikus.
B. Vitytė pati baigė švietimo studijas – įgijusi bakalauro ir magistro laipsnius, užsimojo parašyti ir edukologijos daktaro disertaciją.
Ji dirbo dailės mokytoja mokykloje, neformaliose ugdymo institucijose, buvo ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo vadove, darželio direktore (VDU darželyje Mažųjų akademija).
Šiuo metu, jau daugiau nei dešimt metų, dirba dėstytoja universitete su būsimaisiais mokytojais.
Pašnekovė prisipažįsta, kad pati į švietimą pateko neatsitiktinai – jos šeimoje ir giminėje buvo ne vienas mokytojas.
Polinkį į švietimą ji tarsi turėjo visada – dar vaikystėje, rinkdamasi žaidimus, ji geriausiai jausdavosi prisiimdama dailininkės ar dailės mokytojos rolę.
Iš čia gimė svajonė studijuoti švietimą, tad baigusi mokyklą jį įstojo į Klaipėdos universitetą ir pasirinko vaikystės švietimo su dailės švietimo specializacija studijas.
Jos tęsėsi penkerius metus – Birutė, pasirinkusi dvigubą specializaciją, parašė ir du bakalauro studijų darbus.
„Patekau ir rimtai įklimpau“, – juokiasi ji.
Krizinių padėčių patyrė ne vieną
Vilniuje vos pradėjusi dailės magistro studijas, Birutė sulaukė pasiūlymo dirbti universitete.
Šiuo metu čia ji dirba dėstytoja – skaito paskaitas ikimokyklinės ir priešmokyklinio švietimo bakalauro studentams.
„Universitete pradėjau dirbti jau turėdama darbinės patirties.
Klaipėdoje kurį laiką dirbau socialine darbuotoja – iš pradžių svarsčiau, gal visgi verta būtų pasukti link socialinės pedagogikos ir dirbti socialinį darbą.
Tuo metu dirbau su rizikos grupės šeimomis ir vaikais, tad teko susidurti su daugybe kritinių, įtampos kupinų padėčių.
Yra tekę dalyvauti vaiko paėmime iš šeimos, taip pat matyti baisios vaikų nepriežiūros atvejų.
Esu kviesta ir į tokius iškvietimus, kai, tarkime, abu tėvai neblaivūs, o vaikai vieni be priežiūros palikti 9 aukšto balkone…
Po tokių patirčių man jau nebebaisios jokios krizės“, – prisipažįsta B. Vitytė.
Daugiau nei trejus metus ji vadovavo VDU Mažųjų akademijos darželiui, o darželyje nutinka įvairių netikėtų nutikimų, pavyzdžiui, vaikas susižeidžia, pykstasi besiskiriantys ir vaiko globa nepasidalinantys tėvai, būna įvairių įtampų.
„Kritinėse padėtyse elgiuosi ramiai.
Jei padėtis nesaugi vaikui, visų pirma svarbu pasirūpinti vaiko saugumu, o jau po to aiškintis, kas nutiko, kas ko nepadarė, nesužiūrėjo, kokie žingsniai turi būti padaryti, kad tai nepasikartotų.
Man pasisekė, kad turėjau puikią komandą, su kuria tardavomės, diskutuodavome, kartu spręsdavome iškilusias problemas, – džiaugėsi pašnekovė.
Paklausta, pagal kokius bruožus ji rinkosi savo komandą, B. Vitytė juokiasi:
labiau galėtų papasakoti, pagal ką nesirinko.
Pavyzdžiui, jei kandidatas pasakoja, jog į darbo pokalbį vyko autobusu ir išlipo keliomis stotelėmis anksčiau, nei reikia, nes į autobusą sugužėjo triukšmingi moksleiviai, toks žmogus iškart išbraukiamas iš kandidatų sąrašo.
Būtinas aukštasis išsilavinimas ir ne tik
B. Vitytė prisipažįsta:
žmogus, neturintis aukštojo išsilavinimo, negali tapti mokytoju, ką jau kalbėti apie darbą su ikimokyklinio amžiaus vaikais.
Dirbant darželyje privalu išmanyti vaiko raidos ypatumus, būti empatiškam, mokėti atpažinti tam tikrus kritinius raidos laikotarpius.
Pasak jos, dirbant su mažiausiaisiais reikia ypatingai daug jautrumo, pastabumo, atjautos, žinių bei įgūdžių.
„Jeigu nori būti geras ikimokyklinio ugdymo mokytojas, vien gebėjimo rengti darbą neužtenka – reikia gilaus išmanymo apie vaiką, jo amžiaus ypatumus.
Net ir to negana – būtina nuolat kelti savo kvalifikaciją, nes tai pats jautriausias vaiko amžius.
Jeigu būsime neprofesionalūs ir darysime klaidas, galime vaiką traumuoti visam jo likusiam gyvenimui.
Net jei mums tai atrodys smulkmena.
Paklauskite suaugusių žmonių, ką jie atsimena iš darželio laikų?
Dauguma turbūt įvardins kokius nors nemalonius ar net traumuojančius potyrius – kad ir vertimas per prievartą valgyti, miegoti ir pan.
Atrodo, smulkmena, bet žmogus tą patirtį su savimi nešiojasi visą gyvenimą“, – sako Birutė.
Pasitikėti jaunais žmonėmis ir jų sprendimais
Nuo pačių pirmųjų bakalauro studijų metų Birutė žinojo, kad norės studijuoti ne tik magistrantūrą, bet ir stoti į edukologijos krypties doktorantūrą.
Tik tą norėjo daryti ne iš inercijos, dėl paties diplomo, bet studijuoti sąmoningai – mokantis, gilinantis, semiant reikiamas žinias.
Doktorantūra jai buvo pirmenybinis dalykas – pradėjusi rašyti disertaciją, ji atsisakė vadovės darbo darželyje, nes įsivertino, kad šių dviejų dalykų kokybiškai vienu metu atlikti negalės.
„Dirbdama su būsimaisiais mokytojais įsitikinau, kad jie profesionalumu pranoks buvusias mokytojų kartas.
Mano studentai yra perspektyvūs, žingeidūs, giliai mąstantys, daug žinantys, besidomintys ir savarankiškai anksti įgyjantys praktikos.
Auga daug keliaujanti, tarptautinių žinių įgyjanti, profesionali mokytojų karta.
Vienintelis mane kankinantis neramumas, kad mokytų trūksta ir, matyt, dar labiau truks ateityje“, – prisipažįsta pašnekovė.
Ką daryti, kad universitetai būsimųjų mokytojų pritrauktų daugiau?
B. Vitytė sako, kad visų pirma reikia pasitikėti jaunais žmonėmis ir jų sprendimais.
Jei jaunuolis nedrąsiai prasitaria svajojantis apie mokytojo darbą, reiktų jį padrąsinti, paskatinti, palaikyti.
„Pasirinkus šią profesiją ir pradėjus dirbti mokykloje, susidūrus su tam tikrais iššūkiais, galbūt ne visada drąsu kolegoms pasisakyti, kad kažkas nesigauna, kažko nežinai, nes tai iškart susiejama su neprofesionalumu.
Jaunuosius mokytojus galėtų konsultuoti profesijų konsultantai, kurie pakonsultuotų arba bent jau patartų, į ką kreiptis.
O mokytojams svarbu nelikti be pagalbos ir palaikymo. Mokytojo gerovė tolygi mokinio gerovei.
Tik laimingi mokytojai išugdys laimingus vaikus“, – neabejoja B. Vitytė.
